1948 m. balandžio 16 dieną, 17 valandų 15 minučių, konstatuota Juozo Gruodžio mirtis. Kompozitorius šį pasaulį paliko savo ir žmonos Stasės namuose, kuriuose praleido 16 gyvenimo metų. Savo darbo kambaryje, savo fotelyje, o pašarvotas ant sofos iš to paties komplekto. Sovietinio režimo formalizmu ir niūrumu kaltintas J. Gruodis parašė straipsnį „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“, kuriame, siekdamas apsaugoti savo mokinius, išsižadėjo kūrybos principų. Straipsnio pasirodymo dieną jis ir mirė.
Šią istoriją išgirsta kiekvienas, apsilankęs Kauno miesto muziejaus Juozo Gruodžio namuose. Tačiau išgirsti taip, kaip ją pasakoja tamsiame raudona šviesa persmelktame kompozitoriaus darbo kambaryje, prie „Steinway & Sons“ fortepijono, Danguolė Jonušaitė, pasiseks tik kiek mažiau nei šimtui. Tiek žmonių spėjo užsiregistruoti į specialias ekskursijas parodoje „Memento Mori“, tarpukariu Felikso Vizbaro projektuotoje medinėje viloje veikiančioje vos dešimtį dienų.
Bet įsimenančios patirtys tuo ir įsimena, kad retos ir skirtos ne visiems. Muziejininkės, paklaustos, ar nenorėtų parodos ar ekskursijų pratęsti, tyliai šypsojosi. Galbūt jau mąstė apie teminę ekspoziciją kokiai kitai svarbiai šventei.
Specialus kultūrinis įvykis Vėlinėms – pastaraisiais metais dažnėjantis, bet vis dar retas fenomenas. Tai jums ne kalėdiniai koncertai. Tokių renginių reta iš dalies dėl to, kad sudėtinga nubrėžti ribą tarp intymumo, pagarbos ir perdėto viešumo ar tiesiog pigaus sensacijų vaikymosi. Visgi tai, kas anapus, kas apipinta papročiais ir legendomis, ko nebeliko šiuolaikinėje kasdienybėje – tikrai vilioja. Tai rodo ir akimirksniu užpildytos vietos ekskursijose. Visko šiame tekste atpasakoti neketinu, bet keletą detalių verta pažymėti interneto archyvams.
Prieš trejetą metų Kauno miesto muziejus jau kvietė į panašios nuotaikos parodą „Immortalis“ Kipro ir Miko Petrauskų namuose. Jie prie triukšmingos gatvės, didesni, dažniau lankomi, tad ir paroda, nors pavykusi puikiai, neprilygo šiemetinei, papirkusiai jau savo atsiskyrėliška, net kiek vaiduokliška aplinka.
Ir nors kai kurie „Memento Mori“ eksponatai matyti 2022-aisiais, Gruodžių namuose jie pristatyti kiek sumaniau, efektyviau išnaudojant pastato architektūrą, nedidelių kambarėlių erdves. Šarmo suteikė ir apšvietimo sprendimai (taip pat ir analoginiai – žvakės!), laiko mačiusius baldus ir kitas interjero detales pavertę lygiaverčiais eksponatais ar parodos nuotaikos kūrėjais. Pavyzdžiui, durų stiklas tapo itin paslaptingu filtru, suteikusiu ir taip ypatingam eksponatui – įkapių suknelei – ypatingą efektą. Konkrečiai šios muziejinės vertybės niekas nevilkėjo, bet su baltomis suknelėmis palaidota – su mirtimi sutuokta – daugybė skaisčių mergelių.
Taikliai sudėliotas pasakojimas – dar viena šios parodos stiprybė. D. Jonušaitė subtiliai žongliravo istorinių faktų gausa ir akcentus dėliojo taip, kad ekskursijos dalyviai aiškiai girdėjo ir tarp eilučių paliktas prasmes.
Nuo išties detalaus Juozo Tallat-Kelpšos mirties tiesioginiame radijo eteryje, diriguojant kantatą pagal Salomėjos Nėries poemą tam, kurio vardo nesinori garsiai minėti, apibūdinimo, iki tragikomiškos istorijos apie žvangančius ir rūdijančius metalinius laidotuvių vainikus – pusvalandis, praleistas klausantis po girgždantį medinuką tuziną ekskursantų vedžiojusios Danguolės istorijų, praskriejo it kelios minutės.
Likus Gruodžio darbo kambaryje, tyrinėjant užrašus ant jam skirtus vainikus puošusių skaisčiai raudonų juostų, žiūrinėjant nepažįstamųjų pilnas šermenų fotografijas, skubėti namo nesinorėjo. Nesinorėjo ir be reikalo baidyti nuotaikos su žibintuvėliu, bet buvo verta jį įsijungti apžiūrinėjant iš Vandžiogalos atgabentą metalinį vainiką – pasirodo, jis spalvotas!
Lyg nedidelis spektaklis, kuriame esi antrojo plano veikėjas ar choristas – taip galima apibūdinti pasivaikščiojimą mirtimi alsuojančioje, bet nė kiek negluminančioje ir tuo labiau negąsdinančioje parodoje „Memento Mori“. Tyliai skambant ilgesingai muzikai, plevenant žvakių liepsnoms, apšviečiančioms kompozitorių pomirtines kaukes (pasišviesdami žvake, galite net paskaityti ne vieno žymaus žmogaus pomirtinę kaukę nuėmusio skulptoriaus Petro Rimšos atsiminimą apie tai, kaip tą teko daryti), nieko šiurpaus neateina į galvą. Bene nemaloniausia buvo… matyti sovietinius apdovanojimus, eksponuojamus Kipro Petrausko stende.
Visi Šventieji, Ilgės, Vėlinės, ar kaip jūs spalio ir lapkričio sandūrą vadintumėte – gera proga ne ieškoti pabaisų ten, kur jų nėra, bet atsigręžti į istoriją, tradiciją, savastį ir viso to kainą. Memorialiniai muziejai ir juose slypinčios nevienareikšmės istorijos, saugomos ir pasakojamos savo darbą mylinčių profesionalų – tam išties tinkama vieta.
P.S. Nors vietų ekskursijoje spalio 31 d. nebėra, dėl individualaus pasivaikščiojimo tamsoje galite susitarti susisiekę su muziejumi – paroda „Memento Mori“ veiks iki lapkričio 8 dienos.
