Kaunas – krepšinio, dizaino, smulkiojo verslo, pramonės, daugybės kitų nuostabių dalykų, o tarp jų ir… upių miestas. Be dviejų žymiausių, turime dar daugybę mažesnių ir visai mažyčių upelių, tarp kurių – ir Girstupis. Bėda tik tokia: daugelis kauniečių net nežino, kur tas Girstupis, ar tai ne tas pats, kas Gričiupis, arba iš kur šioje painiavoje atsirado dar ir Girstutis.
Žinoma, tačiau pamiršta
Be Nemuno ir Neries, miestas žymus ir Nevėžiu bei Jiesia. Pirmasis buvo istorinė Aukštaitijos ir Žemaitijos riba, antroji žinoma savo kraštovaizdžio draustiniu ir tokio paties pavadinimo Kauno teritorija. Tačiau nė viena iš šių upių nepriartėja prie istorinio miesto centro ir neturėjo tiek daug reikšmės miestui formuojantis.
Nors ir užmirštas, Girstupis kartais įvardijamas bene didžiausią reikšmę urbanistinei Kauno raidai turėjusiu geografiniu veiksniu. Ypač Naujamiesčio, Karmelitų rajonams, kurių plėtra įsibėgėjo XIX amžiuje. Nemažą vaidmenį čia atliko į mūsų kraštus atėjusi pramonė, kuriai visuomet reikėjo nuolatinio vandens šaltinio. Visgi dabar nei jo, nei intako Gričiupio beveik nematyt.
2020 m. Kauno miesto savivaldybė Naujamiesčio urbanistinėse gairėse nurodė, kad vienas pagrindinių trumpalaikių strateginių tikslų yra naujai rengiama vandens surinkimo sistema bei žaliųjų jungčių kūrimas. Bene pagrindinis įrankis – požeminių vandenų atvėrimas, t. y. būtent Girstupio, kertančio didelę dalį apatinio Kauno, sugrąžinimas iš požemių pasaulio į miesto peizažą.
Reikšmė
Turbūt didžiausias Girstupio bei Gričiupio palikimas – aplink juos susiformavęs gatvių tinklas. Kasdien važiuodami Taikos ar Savanorių prospektais, Tvirtovės alėja, Kovo 11-osios, Pašilės, Gričiupio, Studentų, Slėnio, Tunelio, Girstupio, Šiaulių, Karaliaus Mindaugo ir kt. gatvėmis jūs kertate vieną iš Girstupio ar Gričiupio dalių. Dažnu atveju dėl buitinio vandens poreikio upelių slėniai tapo ašimis, aplink kurias toliau plėtėsi gyvenvietės.
Truputį apie tai jau esu rašęs, kai prieš keletą metų šiame žurnale aptariau Adomo Mickevičiaus atminimą Kauno mieste. Poetas yra sakęs, kad Girstupio šlaitai jam yra gražiausia vieta pasaulyje. Pasakojama, kad čia jis uliavojo prieš palikdamas Kauną, todėl ant paminklinio akmens įrėžė savo inicialus bei datą. Šis dar stovi.
Mažiau žinomas, bet taip pat svarbus faktas: Girstupis suteikė pavadinimą Šančiams. Būtent ant upelio žiočių buvę įtvirtinimai vadinti „šancais“. Vėliau šis pavadinimas sulietuvintas ir vietinių kalboje prigijo visam Kauno priemiesčiui ant Nemuno kilpos kranto.
Minint Lietuvos dainų šventės šimtmetį, verta aptarti ir visiems kauniečiams žinomą Dainų slėnį. Nors pati šventė prasidėjo kitame Žaliakalnio gale, bet dabar asocijuojama būtent su šia Ąžuolyno vieta. Jis įkurdintas Girstupio slėnyje, vieno iš buvusių intakų vietoje.
Be to, Girstupio „brolis“ Gričiupis suteikė pavadinimą mažiausiai mieste ir galbūt todėl daug kam negirdėtai Gričiupio seniūnijai. Jos sukūrimo aplinkybės vertos atskiro rašinio, tačiau 2005 m., vadovaujant Arvydui Garbaravičiui, nuo Dainavos atgnybtas gabalas gavo būtent tokį vardą.
Netoli šios seniūnijos, tiesiai priešais Girstupio parką, įsikūrę ir „Girstučio“ rūmai, šiandien – Kauno kultūros centro padalinys. Kodėl šiems rūmams suteiktas šis pavadinimas – neaišku. Taip rūmai vadinti ir sovietmečiu. Tačiau greta įsikūręs prekybos centras prie savo pavadinimo rašo „Girstupis“.
Daug kas prisimins ir populiarų lietuvišką filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, pradėtą kurti prieš žlungant blogio imperijai. Būtent upės kanalizavimas ten tampa pagrindine metafora apie, susideginus Romui Kalantai, užtildytą visuomenę.
Kodėl jie paslėpti?
Daugumai šiuolaikinių kauniečių „Girstupis“ išties tėra prekybos centras, apie jokius upelius jie nėra net girdėję. Nenuostabu, nes atvirą šios upės baseiną prisimena tik vyresnieji gyventojai. Teko girdėti ne vieną istoriją, kaip vaikystėje šiuose upeliuose jie ir prausdavosi, ir skalbdavo.
Kaip teigia liudininkai, ūkiniai reikalai, nors didesnio mastelio, susiję su pramone, buvo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių Girstupio baseino kanalizavimą. Apie tai, kad Girstupis smirda Karmelituose, rašė ir tarpukario spauda: čia subėgdavo ne tik aplinkinių gatvių gyventojų nuotekos, bet ir „I. B. Volfas“ alaus gamyklos, „Minervos“ bei brolių Tilmansų metalų gamyklų nuotekos. Tačiau užterštumas iki pokario buvo būdingas tik tai Girstupio daliai, kuri artėjo stoties link.
Amžininkų teigimu, didžiausias kirtis šioms srovėms buvo 1965 m. pastatyta ir įspūdingai pavadinta Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamykla. Kaip teigė visą gyvenimą čia gyvenantieji, nuo tada upelis įgaudavo vis žalesnę spalvą, atsirasdavo nemalonus kvapas, o svarbiausia – nuo tada jis nebeužšaldavo. Neužšąla ir dabar.
Tikslų Girstupio ir Gričiupio kanalizavimo kalendorių dar reiktų sudaryti, bet, kaip teigia tai regėję savo akimis, didžiausi kanalizavimo darbai atlikti 1970–1980 metais. Tiesa, kanalizavimo užuomazgomis galime laikyti dar Kauno tvirtovės laikais statytas pralaidas, kurių ilgiausia driekiasi net 180 metrų nuo pat Popieriaus g. siurblinės iki Zoologijos sodo. Ji suformuota kardinaliai pakeičiant Gričiupio vagą, perkeliant šių upelių santaką. Vietoje pralaidų abiem upeliams atskirai, kasant įtvirtinimo gynybinius griovius, Gričiupio upelio vaga paleista grioviu per Girstupio pralaidą. Šie ir kiti atlikti, o ir neatlikti darbai įamžinti archyviniuose dokumentuose. Įdomu, kad įsibėgėjus tvirtovės statymo darbams buvo rengiamas projektas, pagal kurį Girstupio vaga turėjo tapti keliu, reikalingu tvirtovės funkcionavimui.
Įdomus vėlesnis reiškinys – upių slėnių užstatymas garažų masyvais. Tokių galime rasti ir šalia Ramybės kvartalo, ir Rytų gatvės pašonėje, ir Studentų, Basanavičiaus gatvėse. Vėlyvuoju sovietmečiu, paskutiniais kanalizavimo etapais, žmonės teikė prašymus skirti plotus prie upelių su sąlyga, kad kanalizavimo darbus atliks patys. Taigi gyventojai į šiuos neužstatytus sudėtingo reljefo plotus žiūrėjo kaip į galimybę ne tik įgyti turto, bet ir apsaugoti tuo metu labai brangų daiktą – automobilį.
Tai kurgi jie?
Prieš keletą metų pradėjęs domėtis savo gimtojo rajono istorija skyriau tam nemažai laiko, tačiau man Girstupio, Gričiupio bei Girstučio pradžios ir pabaigos nėra aiškios. Girstupį aprašyti lengviausia: jo vagas žmogaus rankos keitė mažiausiai. Teigiama, kad jo pradžia yra kažkur aplink dabartinę Kauno LEZ, vėliau jis teka šalia Taikos prospekto, po dabartiniu „Urmu“, suka dab. „Girstučio“ rūmų link, po garažais keliauja iki Ąžuolyno, trumpam atsiveria ties santaka su Gričiupiu, prie dab. Popieriaus g. siurblinės, dar trumpam pasirodo A. Mickevičiaus slėnyje, vėl pasislepia po Tunelio g. ir galiausiai ties Karaliaus Mindaugo pr. „Viados“ degaline įteka į Nemuną.
Kadangi upelis pasislėpęs po žeme, sunku pasakyti, kokio jis dydžio pirmoje pusėje, Dainavos seniūnijoje. Remiantis XIX a. žemėlapiais atrodo, kad jo vandens debitas, plotis padidėja kažkur už naujųjų Kauno ledo rūmų. Beje, jų statybų metu žiniasklaida pranešė, kad vienas pagrindinių uždavinių bus nukreipti požeminę vagą toliau nuo pamatų.
Dažniausiai teigiama, kad Gričiupis išteka netoli VII-ojo forto. Kurį laiką abejojau šia visuotinai priimta tiesa, nes ir dabar matomi šlaitai, pvz., Rimvydo gatvėje, labiau priminė formuotus žmogaus griovius nei slėnius. Maniau, bus įvykusi klaida istorijos tėkmėje ir galimai sovietmečiu restoranas „Gričiupis“ dab. Savanorių prospekte pastatytas ne prie paties upelio, o prie buvusio gynybinio griovio. Vis dėlto, kaip minėjau, jau XIX a. dalis Gričiupio slėnio buvo pakreipta, o šalia suformuotas pylimas.
O kodėl netikėti tuo, ką sako internetas? Nes nesueina upių galai.
Visa ši painiava baigėsi per pastarųjų savaičių pokalbius ir dabar jau galiu teigti, kad Gričiupis nėra vienas upelis, o tiesiog liaudyje taip vadintų kelių upelių visuma, aplink kurią susiformavo dab. Gričiupio seniūnija. Vietiniai gyventojai, Kauno tvirtovės entuziastai, Rytų g. amžininkai, patvirtino, kad Gričiupis, liaudiškai tariant, ir ten, ir šen, ir kitur, ir ketvirtur.
Taigi Gričiupis – senųjų vietos gyventojų istorinėje atmintyje susiformavęs neoficialus pelkėtais Žaliakalnio pakraščiais tekėjusių upelių tinklas. Dalis atiteka nuo Kauno tvirtovės VII-ojo forto užnugario, vėliau buv. VII-osios baterijos pakraščiu ir performuota vaga šalia gynybinės kurtinos, kurios paskutiniai fragmentai matomi šalia akių klinikos „Lirema“ dab. A. Baranausko gatvėje.
Kita dalis – dab. Rytų, mano gimtoji, gatvė, kuria važiuojant neįmanoma nepastebėti šonuose einančių buvusių upės slėnių, rodančių po automobilio ratais tekantį upelį. Gyventojų teigimu, dar ne taip seniai, prieš pat sovietmečio pabaigą, dalis šio upelio tekėjo laisvai maždaug ten, kur dabar stovi Pietų g. garažų bendrijų masyvas. Tuo pačiu pavadinimu vadinti ir kiti vietiniai šaltinėliai, upeliai, balos.
Didžiausia mistika – Girstutis. Tiesą pasakius, daug kur šis upelis taip net nevadinamas, o likęs bevardžiu. Vis dėlto istorikas, gidas, Kauno tyrinėtojas Žilvinas Rinkšelis šį bevardį Girstupio intaką keliuose tekstuose pradėjo vadinti Girstučiu, todėl tą tęsiu ir aš. Į Girstupį jis įteka šalia žymios pralaidos, po Radvilėnų plentu, pačiame A. Mickevičiaus slėnyje. Kur išteka – dabar neatsakysiu.
Ekologinė situacija ir pokyčiai
Žiniasklaidoje nesudėtinga rasti straipsnių apie aptartųjų upelių ekologinę būklę. Nors stambios pramonės šalia jau kurį laiką nėra, tačiau ekologinė šių vandenų būklė negerėja. Apie problemos sprendimus kalbėjo beveik visos buvusios Kauno miesto administracijos, bet realių pokyčių nematyti.
Dar pernai „Kauno diena“ rašė, kad aplinkosaugininkai nesupranta, kodėl Girstupis staiga nusidažė juodai. Tame pačiame straipsnyje mūsų rašinio objektas demonstratyviai pramintas srutų upe ir aplinkosaugos gėda. Ne sykį teigta, kad organinė tarša, azoto ir fosforo junginių perteklius leistinas normas viršija daug kartų. Įdomu būtų pamatuoti metinę taršą, padauginti iš pusės amžiaus ir palyginti su „Grigeo“ skandalu.
Iš to kilo ir liaudiškas šių upelių pavadinimas, kurį sužinojau anksčiau už tikrąjį. Kiekvienas Gričiupio seniūnijos gyventojas eidavo žaisti prie Gūvnės arba Gūvnerkos. Šių žodžių etimologija turbūt akivaizdi. Kadangi vaikystėje į Gričiupį teko net ir įkristi, galiu paliudyti, kad šie pavadinimai – ne iš piršto laužti.
Didelių vilčių kelia inicijuota akcija, kurios metu aplinkiniuose rajonuose tikrinami gyventojai, turintys vandens tiekimą, tačiau nesudarę sutarčių dėl buitinių nuotekų. Džiugu ir dėl tvarkybos darbuose skęstančio Girstupio parko, vadinamo tiesiog duobe. Tikimės, kad panašaus likimo sulauks ir nepaprasto grožio Gričiupio parkas, kurio projektiniai pasiūlymai pristatyti prieš bene dešimtmetį.
