„Antonio Vivaldi „Juditos triumfas“ atgimė po aštuonerių metų, pernai, pirmaisiais didžiojo Ukrainos karo metais. Judita nukirto Holoferno-Putino galvą ir ši nuriedėjo. Nuo premjeros praėjo metai, karas vyksta jau dvejus metus ir jo pabaigos nematyti“, – rašo režisierius Gintaras Varnas, kurio atkurta oratorija grįžta į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną, kur bus rodoma vasario 28 ir 29 dienomis. Toliau publikuojame G. Varno tekstą.
Maža to, Putinas, kurį visokiais būdais mėginame nugalabyti teatre (paskutinis bandymas – farsas „Ūbas caras“), panašu, kad ne tik nesilpsta, bet puikiai jaučiasi didžiojo pasaulio blogiečio kailyje. Didysis blogis turi daug jam tinkančių vardų. O jam, atrodo, tai patinka. Ar visos teatro pastangos nugalėti blogį bent jau iliuzijose yra bergždžios? Viena vertus, taip, teatras bejėgis kovoti su realybe. Bet gal tada jis nugali publikos širdyse? Juk iliuzinė teatro realybė, jos magija veikia mūsų vaizduotę ir, tikiuosi, daro kokį nors poveikį. Jei tuo netiki – nereikia nei kurti teatro, nei į jį eiti.
Ką tik menkysta ir bailys Putinas nužudė savo didįjį priešą – Aleksejų Navalną. Tą asmenybę, kuri ne tik kalbėjo Tiesą (o kalba daugelis), bet ir veikė. Drąsiai ir pasiaukojančiai. Pirmą kartą jį nunuodyti mėginta prieš porą metų – nepavyko. Herojus prisikėlė. Kalėjime, kuriame buvo uždarytas trejus metus, kankinamas ir marinamas visais įmanomais būdais, bet nepalaužtas. Žudyti bejėgį kalinį, esantį žiauriausiame kalėjime, tavo vergų sadistų rankose, visiškai priklausantį nuo tavo valios. Na, kokia menkysta ir bailiu turi būti? Ir dar neatiduoti mirusiojo kūno motinai. Tikriausiai sukasi mintys: „Baisu. Kūnas gali atskleisti žudiką. Laidotuvės baisu. Nes taip dar galiu pakankinti ir artimuosius. O gal išmesiu kur žvėrims sudraskyti? Ir žiūrėsiu, kaip jie visi kentės, gedės, verks, reikalaus….. O aš patirsiu nuo to diiidelį malonumą. Gal orgazmą?“
Ar tai neprimena vieno antikinio mito – „Antigonės“? Jauna mergina, žinodama, kad už tai gresia mirties bausmė, palaidoja savo žuvusį brolį. Ir miršta. Tai jos pasirinkimas, jos poelgis. Miršta už savo tiesą.
Nužudytojo žmona Julia Navalnaja pareiškia, kad tęsia vyro žygį, kovos ir atkeršys jo žudikui Putinui.
Tai, kas įvyko šiomis dienomis, vėl priminė „Juditą“. Tokius menkystas, turinčius didžiulę galią – branduolinį ginklą – ir visą rusų FSB (KGB) milžinišką represinį aparatą, galbūt lemta nugalėti ne rusų nuzombintai liaudžiai, ne minkštiems, atsargiems, bailiems Vakarams, o drąsiai Moteriai. Mitas – labai stipri jėga. Ar antikinis, ar biblinis – nesvarbu. Matyt, esti istorijoje momentų, kai būtent mitas paskatina didžiąją metamorfozę. Gal taip bus ir šį kartą – Judita-Antigonė-Julia?
Taip, tai feministinė opera / oratorija, bet ne šiandienine Vakaruose madinga, pusiau biurokratine „politkorektiškumo“ prasme. Ji perteikia, kad yra didžių moterų – vienetai, bet yra. Tos, kurios išdrįsta pasipriešinti nesibaigiančiai ir vis atsinaujinančiai žiauriai vyrų pasaulio kraujo manijai, jėgos ir galios priklausomybei, žmogiškojo orumo naikinimui. Jos nebijo. Jos priešinasi. Jos kovoja. Ir jos laimi. Apie tai šiandieninė „Judita“. Apie Moters pergalę.
Gal ateina moterų herojų laikas? Utopija, sakysit. Herojų laikai seniai baigėsi. O jei pasvajotumėme? Rusijos ir Baltarusijos opozicijos, bent pusės Europos sąjungos lyderės yra moterys. Galiausiai JAV į valdžią jau laikas ateiti drąsiai ir stipriai moteriai. Ką galėtų nuveikti šis drąsių moterų Apvalusis stalas? Karaliaus Artūro idėjos galėtų atgimti. Sakysit, naivu ir romantiška? Tebūnie. Pasvajoti juk galima, juolab aš nei politikas, nei politologas, nei filosofas. „Aš menininkas ir man tai patinka,“ – vienoje iš pjesių sakė burtininkas Merlinas.
Linkiu, kad toji Moters pergalė įvyktų ne tik teatro scenoje. Ir dar pažiūrėsim, kur atsidurs tavo lavonas, baily. Būtų smagu, jei sąvartyne. Ne tik istorijos, bet ir tikrame, t. y. šiukšlyne.
