Yra žmonių, kurie bijo senti. Matyt, aš visai kitokį gyvenimą gyvenu, nes kol kas, kiek daugiau nei 30 metų mindžiojant lietuvišką žemę, atrodo, kad kuo amžyn – tuo tik geryn. Daugiau proto, daugiau suopračio, galbūt šiek tiek lėtesnė regeneracija po fizinių traumų, bet iš esmės – mieliau būčiau vyresnis nei jaunesnis. Na, o po tokių susitikimų kaip šis tik vėl prisimenu, kad su vyresniais man visuomet buvo įdomiau.
Šįkart su fotografu pirmadienio rytą sutinkame pakeliui į vienuolyną su grupe vyresnių, bet neįtikėtinai linksmų kauniečių – „Akademija 60+“. Čia mus atvedė žurnale jau kalbintas Povilas Venta Kuprys. Susitinkame Aleksoto funikulieriaus pašonėje ir tilteliais keliaujame į Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų Švč. Jėzaus Širdies namus.
Piknikauja be atostogų
Kiekvieną pirmadienį, be pertraukų. Dažniausiai gamtoje, o tiksliau – VDU Botanikos sode, bet nebūtinai. Ir mes kaip tik papuolėme į tą dieną, kai nebūtinai: einame Linksmadvario šlaitu, renovuotu takeliu, kuriuo nesu ėjęs. Visuomet maniau, kad ką jau ką, o šitą miestą pažįstu puikiai, tačiau jis vis dar nustebina. Nustebina ir tai, kad pakeliui praeiname Maironio vilą – kaip aš galėjau nežinoti? Alio? O tai Maironis ne prie Rotušės gyveno?
Sveikuoliškai nusiteikusių kauniečių iniciatyva „Akademija 60+“ taip veikia jau 5 metus. Iš jų ketverius, „kol baigėm bakalaurą“, jai vadovavo minėtasis Povilas – žinomas Kauno visuomenininkas, mokytojas, poetas ir rašytojas. Dabar „rektoriaus“ kėdę jis perleido kitiems: kiekvieno pokalbio ar išvykos temą galvoja vis kita pora akademijos aktyvistų.
Nesutrukdys ir orai
Ar netrukdo susitikti prasti lietuviški orai? Kitaip nei aš, šie žmonės nebijo nei lietaus, nei šalčio. Gurkšnojant arbatą prisimenama, kad vieną pirmadienį buvo stipri pūga, atėjo mažai žmonių, bet du akademijos dalyviai vis tiek susėdo pasimėgauti arbata, net ir aplink pustant baltas paklodes. Reikia atkreipti dėmesį, kad arbata šioje kompanijoje itin svarbi; prie to dar sugrįšime, nes tokios arbatos nebuvau ragavęs.
Buvimas gamtoje – viena esminių šios organizacijos veiklos krypčių. Akivaizdu, kad šių žmonių negąsdina judėjimas: visi su turistiniais žygiavimo batais. Be to, nemažai dalyvių atvyko minamomis transporto priemonėmis.
Čia turiu retrospektyviai pareflektuoti. Atsimenat, kaip vaikystėje, kai Nida dar buvo vokiečių turistų, o ne naujalietuvių kolonija, susiformavo germaniško senjoro stereotipas? Lygindavome juos su mūsų bočiais: akį traukdavo švarūs, modernūs sportiniai rūbai, patogi turistinė avalynė, lygesnė veido oda, rankose – išmaniosios technologijos. Tą vaizdinį prisiminiau iškart čia atėjęs, nes mes jau irgi Vokietija. Džiugu. Atrodo, dauguma atvyko net išsiblizginę, nepamiršę ir kvepalų.
Ir nuostatos, ir principai, ir tradicijos
Kiekviena organizacija turi savo taisykles. Ir nors ši yra gan laisvos formos, susitikimai neprivalomi ir savanoriški, viskas čia tvarkingai apibrėžta – tą galima pamatyti ir internete. Steigiamajam susitikimui buvo paruoštos veiklos kryptys, vidinės taisyklės, nuostatos ir principai. Neabejoju, kad čia reikšmingas jau minėto Povilo indėlis: jis ilgai dirbo ne tik švietimo sistemoje, bet ir Kauno miesto administracijoje.
„Akademija 60+“ vienija vyresnio amžiaus žmones, siekiančius išlikti žvaliais, sveikais ir emociškai stipriais. Veiklos apima keitimąsi sveikatinimosi žiniomis, saikingą ir tikslingą judėjimą, intelektinių galių ugdymą, buvimą gamtoje bei kitus pasaulyje pripažintus saviugdos būdus. Tikslas – stiprinti kūną ir protą, išlaikyti gyvenimo džiaugsmą bei mažinti priklausomybę nuo artimųjų ar visuomenės. Kaip sakė, vengia ir alkoholio, ir saldumynų. Užtat visi ateina su savo arbata.
Akivaizdu, kad ta arbata čia yra tam tikras ritualas.. Ar labai skani? Man teko atsigaivinti iš gerb. Povilo termoso ir turiu pripažinti, kad skonis buvo… tikrai sveikas. Gyvenime nesu ragavęs nieko kartesnio. Jaučiu, kad man tai tikrai naudinga, bet turiu pripažinti, kad paskui visą dieną troškino. Visgi – kartočiau. Kad ir kas tai buvo.
Jei ne piknikas – tai ekskursija ar paskaita
Kaip minėjau, mūsų tikslas – pasiekti Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų Švč. Jėzaus Širdies namus. Šios kongregacijos istorija siekia jau šimtmetį ir yra siejama su puikiai žinomu vardu – palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu. Įdomu tai, kad dalis šių seserų vis dar veikia ir Šiaurės Amerikoje: dėl istorinių peripetijų keletas jų pasitraukė už vandenyno, tačiau ši tradicija, pasišventimas neblėsta.
Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija Kaune veikia nuo XX a. pradžios. Švč. Jėzaus Širdies namai Kaune – dvasinės atgaivos, pagalbos ir maldos vieta, kurioje seserys darbuojasi ugdydamos tikėjimą, teikdamos paramą ir skleisdamos krikščionišką meilę. Jos darbuojasi gražiame sode Amerikos Lietuvių gatvėje; šis, beje, įkurdintas ant karinio pylimo. Irgi nežinojau, patinka.
Klausomės vienuolių Onutės ir Teresėlės pasakojimų, aplankome koplyčią, prisėdame valgykloje, pasivaišiname sausainiais. Seserų atmintyje išlikusios net smulkiausios detalės iš bendruomenės istorijos XX a. pradžioje, sovietmečiu ir vėliau. Jos aktyviai prisidėjo prie beglobių vaikų ugdymo, jaunimo edukacijos. Dauguma dirbo mokytojomis, tam ir buvo ruošiamos.
Taip pat aplankome ir greta stovinčią įspūdingą vilą: čia įkurdinta seserų biblioteka, kur žinios kaupiamos nuo XX a. pradžios. Dalis pastato, berods, tapo prieglobsčiu ir tiems, kuriems jo reikėjo po 2022 m. plataus masto driskių invazijos į Ukrainą. Tad seserys ir šiandien padeda, ugdo, skaito, gyvena asketiškai. Tik, kaip pačios sako, deja, jų vis mažėja – liūdna, kad krikščioniškosios vertybės nebepasiekia jaunuolių, pirmiausia, iš šeimos.
Pirmas principas – savanorystė
Gyvenime teko nemažai savanoriauti. Nemažai tų pažinčių peraugo į įvairius projektus, darbo pasiūlymus, ilgalaikes draugystes. Savanorystės svarbą supranta ir akademijos dalyviai – prie puodelio arbatos pasidalinam patirtimis, kurios aprėpia ne tik savanorišką dalyvavimą pirmadienio piknikuose, bet ir pagalbą kultūros sektoriuje.
Savanorystė – pirmas ir turbūt svarbiausias „Akademijos 60+“ principas. Kaip vieną ryškiausių prisiminimų aplinkiniai įvardija dalyvavimą Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operoje „Saulė ir jūra“, kai ši buvo rodoma Kaune. Pats ten buvau, pats žiūrėjau, pats dar savo antros pusės klausiau: įdomu, iš kur jie surinko vyresnių savanorių?
Taip pat svarbiausiems principams susirinkusieji priskiria dalijimąsi patirtimi, saviugdą ir bendrystę – tuo remiasi „Akademija 60+“. Čia skaitomi, aptariami ir interpretuojami sveiko gyvenimo šaltiniai, mokomasi teorijos bei praktikos – nuo kvėpavimo pratimų iki meditacijos gamtoje. Nariai vadovaujasi saiku, sveiku protu ir patikimais šaltiniais. Skatinamas atvirumas, kviečiami specialistai, o idėjas gali siūlyti kiekvienas bendruomenės narys.
Viso mūsų susitikimo metu bene dažniausiai akcentuota sinergija, bendrystė. Ugdymo ir ugdymosi procese akademijos dalyviai visuomet remiasi trimis esminiais elementais – kūnu, siela ir intelektu. Skatinama judėti sveikai ir saikingai, atrasti naujų laimės bei įkvėpimo šaltinių, lavinti kūrybiškumą ir ugdyti vidinį poreikį ieškoti, pažinti, tobulėti. Kaip sakė Povilas, tik visiems gerai veikiant, ir tu pats veiki gerai.
Nori įstoti?
Atsisveikindamas su naujais draugais šiek tiek liūdėjau, kad esu per jaunas ir negaliu įstoti į tokį šaunų klubą. Bet gal bus pritaikyta išimtis? Sakė, jų būna, bet šiaip akademija laikosi taisyklių, kurios patvirtintos prieš penkmetį steigiamojo pikniko VDU Botanikos sode metu.
„Akademijos 60+“ nariu gali tapti 60 metų ir vyresnio amžiaus asmenys. Kandidatas turi turėti minimalų fizinį pajėgumą – gebėjimą bent 30 minučių vaikščioti ar važiuoti dviračiu du tris kartus per savaitę, arba tokį lygį pasiekti per 3 mėnesius, nes tai būtina programos vykdymui (išimtis taikoma žmonėms su negalia). Į bendruomenę privalai ateiti su požiūriu: pirmiausia – ką gali duoti kitiems, o paskui – ką gali gauti pats.
Pabrėžiama, kad visi čia patys prisiima atsakomybę už save. Taip pat narys turi mokėti naudotis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis – mobiliuoju telefonu, el. paštu ar kita nuotolinio bendravimo programa (gali padėti ir artimieji). Nors taisyklių daug, manau, nuo to tik geriau – panašu, kad puikus lyderis Povilas užkūrė tokį klubą, be kurio dalyviai nebeįsivaizduoja pirmadienių.
O ką iš to išmokau aš? Kad senėjimas manęs nė kiek nebaugina, anaiptol: turėsiu laiko toliau tyrinėti mėgstamiausią savo miestą, kurį, pasirodo, ne taip jau gerai ir pažįstu. Turėsiu laiko susitikti su įdomiais, išsilavinusiais, inteligentiškais, sportiškais žmonėmis. Jau nekalbu apie juokelių kiekį, kurį gausiu iš gyvenimo užgrūdintų inžinierių, mokytojų, edukologų, IT specialistų ir kitų puikių kauniečių.
