„Monika, tavo kolegė Kotryna minėjo, kad esi kilusi iš Raseinių krašto. Galbūt pažįsti Martą? Pastaruosius keletą metų ji aktyviai prisideda prie bendruomenės vykdomų užsiėmimų“, – vos pradėjus pokalbį manęs paklausė šios istorijos herojus – Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos viceprezidentas ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.
Šis sutapimas – neįtikėtinas. Marta, apie kurią kalbėjo Gercas, – mano vaikystės draugė, vasaromis leidusi dienas pas savo senelius, gyvenusius vos keletas žingsnių nuo mano tėčio gimtinės. Tuos senelius pašnekovas ir pats pažinojo – kartą net lankėsi svečiuose. Bet visa tai – tik maža dalelė to, ką aptarėme pokalbio metu. Pasidalinę prisiminimais, leidomės į kur kas įdomesnę – Gerco gyvenimo kelionę.
Pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų pašnekovas praleido Kauno senamiestyje – ten gimė ir augo. „Senamiestyje buvo daug atvirų erdvių, kurios suartino kaimynystėje gyvenusį jaunimą. Mobiliųjų telefonų ar kompiuterių neturėjome – kiekvieną mielą dieną praleisdavome lauke. Vasaromis klaidžiodavome aplink Kauno pilį ir žaisdavome futbolą, o žiemomis pasinerdavome į ledo ritulį ir sniego karus. Buvau įpratęs prie senamiesčio ir kasdienio šurmulio“, – prisiminė pašnekovas.
Jeigu žaidžia silpnesnė ir stipresnė komanda, tai visuomet slapta tikiuosi, kad laimės silpnesnė.
Be kasdienių kiemo žaidimų, jaunystėje Gercas labai domėjosi sportu ir muzika. Iki šiandienos puikiai atsimena mokyklos ir universiteto laikus, kai dažnas savaitgalis būdavo leidžiamas Kaune vykstančiuose šokiuose, kuriuose jis grodavo dūda. Ilgainiui širdis visgi pakrypo prie profesionalaus futbolo, apie kurį pašnekovas tyliai svajojo nuo mažų dienų. Siekiant svajonių netrūko ir trukdžių: „Baigęs mokyklą, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, mąsčiau, ką norėčiau daryti toliau. Pirmasis mano pasirinkimas buvo Lietuvos sporto universitetas, kuris tuo metu vadinosi Lietuvos valstybiniu kūno kultūros institutu. Žinojau, kad esu ten laukiamas, bet mano tėvai visgi nusprendė, kad sportas – tai ne specialybė, kuri leistų užsidirbti pragyvenimui, ir ragino stoti į dantų technikos specialybę. Nors ir nesutikau su tuo, paklusau ir mėginau stoti į medicinos mokyklą. Iki šiol džiaugiuosi per egzaminus supratęs, kad šios studijos man neįdomios, ir viską padaręs taip, kad neįstočiau. Juokinga, bet taip viskas ir įvyko. Žinoma, tėvai svarstė apie papildomas alternatyvas, bet tąkart kategoriškai atsisakiau ir nusprendžiau rinktis kelią, kurio noriu pats. Kurį laiką padirbau radijo gamykloje ir žaidžiau už jų futbolo komandą „Banga“, o kitais metais įstojau ten, kur visados ir norėjau – į sporto universitetą.“ Tuomet viskas pamažu ir įsibėgėjo.
1988 m., kai visuomenėje ėmė aktyvėti mintys apie nepriklausomybę, Vilniuje atsirado iniciatyvinė grupė, kurios vadovu tapo Semionas Finkelšteinas. Jie kreipėsi į užsienio organizacijas bei pasaulio vadovus, nes nusprendė atkurti žydų sporto klubą „Makabi“, kurio veikla buvo sustabdyta 1940 m. Įkurtas jis buvo 1895 m. Stambule, kai dar net nebuvo Izraelio valstybės, o žydai buvo išsisklaidę po visą pasaulį. Beje, ir pavadinimas buvo pasirinktas neatsitiktinai: sakoma, kad žodis „Makabi“ – kūjis, reiškiantis stiprų smūgį ir pergalę. Ši stiprybė tuo metu buvo ypač svarbi klubo atkūrimo iniciatoriams, kurie nusprendė viską atgaivinti. Dėl šių priežasčių Semionas ieškojo bendraminčių ir susisiekė su Gercu siūlydamas prisijungti: „Sulaukiau Semiono skambučio. Pasirodo, mano numerį jam davė olimpinio komiteto, atkurto po nepriklausomybės, prezidentas Artūras Poviliūnas, su kuriuo mokiausi sporto universitete. Paskambino ir pakvietė kauniečius prisijungti prie klubo. Iki šiandienos puikiai atsimenu, kokiu užsivedusiu balsu jis pasakojo apie galimybę atkurti klubą Lietuvoje ir galbūt artimiausiu metu nuvykti į pasaulinę „Makabiadą“ Tel Avive. Nors garsiai to niekuomet nesakiau, tačiau vis galvodavau, ar jie supranta, apie ką svajoja. Įsivaizduokite, sovietų okupacijos laikais nuvykti į Tel Avivą. Juk tai neįmanoma. Kad ir kaip būtų, su malonumu sutikau. Norėjosi tokio pobūdžio veiklų, nes nelabai turėjome kur įsitraukti – viską kontroliavo KGB“, – prisiminimais dalijosi istorijos herojus.
Pasaulinė „Makabiada“, apie kurią Gercui pasakojo Semionas, – žydų bendruomenės žaidynės, kurios yra 1929 m. vykusio „Maccabi“ kongreso rezultatas, inicijuotas Yosefo Yekutieli. Pačios pirmosios žaidynės įvyko 1932 m. kovo 28 d. Tel Avivo „Maccabiah“ stadione. Tarp dalyvių buvo ir nemaža Lietuvių delegacija – 60 žmonių, tarp kurių net 40 kauniečių. Noras atstovauti Lietuvai labai skatino „Makabi“ klubą nepasiduoti griežtai sovietų valdžiai. Ir 1989 m. tai, kas atrodė lyg naivi svajonė, pamažu ėmė pildytis: „Tarimosi procesas buvo ganėtinai ilgas, bet „Makabiados“ organizatoriai mums padėjo. Jie norėjo parodyti, kad viskas įmanoma – net ir atsivežti delegaciją iš uždaros Sovietų Sąjungos. Pamenu, mes net išreiškėme norą atstovauti Lietuvai, nešdami tik mūsų šalies vėliavą, tačiau to daryti neleido. Džiaugiausi, kad radome kompromisą – nešėme dvi vėliavas. Nors, tiesą sakant, daugelis žmonių žinojo, kad esame Lietuvos delegacija, nes tuo metu daugiau nei vienoje Sovietų Sąjungos respublikoje nebuvo atkurtas klubas. Žmonės bijojo, nes KGB kontrolė buvo labai stipri. Bet, mūsų akimis, visa tai tebuvo politiniai reikalai – mes važiavome kaip didelė delegacija: nuo futbolo ir lauko teniso žaidėjų iki plaukikų ir šachmatų virtuozų. Aš pats vykau kaip žaidžiantis futbolo treneris. Be varžybų, daug keliavome, dalyvavome konferencijose ir pamažu supratome, kad „Makabi“ – tai ne tik sportas. Tai kultūra, kurianti kolektyvinę sąmonę ir žydų tarpusavio ryšį.“
1989 m. į „Makabiadą“ vykusi delegacija buvo viena pirmųjų, okupacijos laikotarpiu atstovavusių Lietuvai, kai šalies nepriklausomybė vis dar nebuvo pripažinta. Pašnekovo teigimu, tai padarė teigiamą įtaką nepriklausomybės ir Lietuvos sporto judėjimui, – ir aš drįsčiau su tuo sutikti. „Žaidynių atidarymo ceremonijos metu visų šalių delegatai žygiavo aplink stadioną. Lietuva buvo priešpaskutinė – po mūsų tik Izraelis. Organizatoriai mus užlaikė. Tą akimirką stovėjome visiškoje tyloje ir net nenumanėme, ko tikėtis. Gavę leidimą, į stadioną įžengėme lyg kokie kankiniai atvykėliai, pabėgę iš šalies, iš kurios neįmanoma ištrūkti. Ir štai, staiga įvyksta stebuklas – mes čia. Pakėlęs akis pamačiau 40 tūkst. žmonių, kurie stovėjo ir mums plojo. Buvo neįtikėtina. Tiesą sakant, vos apie tai pagalvojus po kūną ima bėgioti šiurpuliukai, visai kaip tądien“, – šypsodamasis pasakojo Gercas. Šie pozityvūs įvykiai teigiamai paveikė ir žydų sporto klubo „Makabi“ ateitį – 1990 m. prie šio klubo prisijungė keletas šimtų sportininkų.
Nors kelionė svetur suteikė daug vilčių, vos grįžus namo motyvacija kiek nukrito – pokyčiai vyko ganėtinai lėtai. Lietuvoje lyg iš niekur išdygo politikas Mindaugas Murza, dar žinomas kaip Gervaldas, garbinęs Hitlerį ir dėl neaiškių priežasčių nusiteikęs prieš žydus. „Murza tuo metu buvo labai priešiškas žydams, tad ėmėme svarstyti apie emigraciją. Buvo pati nepriklausomybės pradžia, nežinojome, ko tikėtis, o ir daug pažįstamų nusprendė emigruoti į Izraelį ar Jungtines Amerikos Valstijas. Kreipėmės į JAV ambasadą, kuri tuo metu buvo tik Maskvoje, ir mums pavyko – gavome pabėgėlių statusą. Ilgainiui pradėjome mąstyti, ar visgi bus lengva palikti gimtinę. Užtrukom trejus metus – sulaukėme keleto laiškų iš pareigūnų su raginimais atvykti, o ambasada net pasiūlė apmokėti visos šeimos kelionės išlaidas, bet galų gale vis tiek nusprendėme likti čia, Kaune“, – atviravo pašnekovas.
Pašnekovas liko Lietuvoje ir visas savo jėgas skyrė Kauno žydų bendruomenei bei sportui, kurį taip smarkiai mylėjo nuo ankstyvos vaikystės. Visa tai Gercą lydi iki šiandienos – jis vis dar aktyviai veikia bendruomenėje ir Lietuvos futbolo teisėjų asociacijoje. Jaunystėje priimtas drąsus sprendimas atsisakyti nenorimos specialybės ir pasirinkti mylimas veiklas nuvedė pašnekovą ir į kultūrą, ir į Kauno termofikacinę elektrinę, kurioje futbolo treneriu jis pradirbo daugiau nei 30 metų. Tai visuomet teikė labai daug džiaugsmo. Nors, kalbant apie Lietuvos futbolą, minčių yra visokių: „Visi puikiai žinome, kad dabartinė Lietuvos futbolo situacija netenkina daugelio. Matome, kad futbolas karaliauja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Dėl kažkokių priežasčių žmonės peikia federaciją, tačiau, mano akimis, problemos kyla iš valdžios ir žmonių požiūrio į futbolą. Lietuvoje nėra nei vieno nacionalinio stadiono – tai niekur negirdėtas dalykas. Viliuosi, kad Kaune greitu metu turėsime šiuolaikinį, europietiškų standartų stadioną ir pamažu viskas ims gerėti.“
Kalbėdamas apie klubinį futbolą, profesionalus sportininkas minėjo, kad su malonumu žiūri anglų futbolą – daugiausia Londono „Chelsea“ ir „Manchester United“ rungtynes. Nors šalių favoričių Gercas visgi neturi: „Jeigu žaidžia silpnesnė ir stipresnė komanda, tai visuomet slapta tikiuosi, kad laimės silpnesnė. Taip pat visuomet palaikau šeimininkų komandas. Kadangi esu Lietuvos futbolo teisėjų inspektorius – žmogus, kuris vertina teisėjus – turbūt turiu išlikti neutralus Lietuvoje. Bet šiek tiek paatvirausiu – esu kaunietis ir sergu už Kauno „Žalgirio“ futbolo komandą.
