Muziejaus asociacijos pernai paskelbtas metų renginiu „Birželio sodas“, minint Gedulo ir vilties dieną, birželio 14 d. 19 val., vėl kviečia susiburti Kauno IX forto muziejuje. Šių metų programoje – pagal autentiškus Lietuvos tremtinių atsiminimus sukurta sceninė miniatiūra ir iš širdies į širdį sklindančios dainuojamosios poezijos melodijos.
Simbolinė vieta
Nors Kauno IX fortas labiausiai visuomenėje žinomas kaip skaudžių Holokausto įvykių vieta, tačiau pirmosios tragiškos šios vietos patirtys yra susijusios būtent su sovietine okupacija.
Kaip pasakoja įstaigos direktorius Marius Pečiulis, 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, forte veikiantis Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialas perėjo sovietų saugumo struktūrų žinion ir buvo paverstas laikinu politinių kalinių – nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimui nusipelniusių mokytojų, karininkų, visuomenės veikėjų, paskirstymo tašku.
„Čia jie buvo įkalinti laikinai, prieš išsiunčiant į priverstinio darbo stovyklas atokiuose Sovietų Sąjungos regionuose. 1941 birželį, jau prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, kaliniai bandė pabėgti pasinaudodami kilusia sumaištimi. Deja, pirmoji bandančiųjų pabėgti kalinių grupė buvo nužudyta“, – sako Kauno IX forto muziejaus direktorius M. Pečiulis.
Anot jo, 1944 m. sugrįžus sovietams, forte vėl veikė sovietinis kalėjimas, tačiau šį periodą leidžianti tirti autentiškų šaltinių bazė yra labai skurdi ir nesudaro galimybės patvirtinti arba paneigti kalinių laikymo ar vykusių represijų fakto.
„Sovietinės okupacinės valdžios įgyvendintos masinės represijos prieš Lietuvos gyventojus – trauminė patirtis, kuri palietė beveik kiekvieną Lietuvos šeimą. Dėl šios priežasties net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus kalbėjimas jautria tema nepalieka abejingų. Sovietų tikslas buvo akivaizdus – sunaikinti okupuotos visuomenės atsparumą priešintis ir jėga primesti sovietinę santvarką. Naikintos kliūtys kurti jėgos ideologija grįstą visuomenę, auginti vadinamąjį „sovietinį žmogų“, – neabejoja pašnekovas.
Matant, jo nuomone, kokie scenarijai šiandien įgyvendinami okupuotose Ukrainos žemėse, apima „déjà vu“ jausmas, kad tai jau kažkur matyta, todėl tokiame kontekste istorinės atminties pristatymas tampa ypač aktualus.
„Kauno IX forto muziejuje organizuojamas meninis vakaras „Birželio sodas“ yra unikalus renginys istorinės atminties reprezentacijos lauke. Pasirinkta forma nepalieka abejingų – istorinės vietos, muzikinio apipavidalinimo ir dainų turinio dermė pažadina jausmus, kuriuos įprastinėmis memorializacijos priemonėmis nėra lengva pasiekti“, – į kūrybinį susitikimą su skaudžiais prisiminimais kauniečius kviečia M. Pečiulis.
Svarbi jungtis
„Birželio sodas“, pernai Muziejaus asociacijos paskelbtas metų renginiu, šįkart svarbias patirtis padovanos per muziką ir teatrą. Renginys prasidės aktorės, režisierės, choreografės, poetės, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatės Birutės Mar scenine miniatiūra iš spektaklio „Ledo vaikai“. Ji sukurta pagal autorės tėvų ir kitų 1941–1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire prisiminimus. Po sceninės miniatūros visus suburs Giedriaus Arbačiausko, Gintarės Bauerytės, Dominykos Budinavičiūtės, Roko Kašėtos ir Živilės Mackevičiūtės atliekami kūriniai.
„Birželio sodas“ – tarsi simbolinė jungtis tarp praeities ir dabarties, primenanti apie 1941 m. birželio 14 d. pradėtą masinį Lietuvos gyventojų trėmimą į atšiauriausius SSRS kraštus.
Kauno IX forto memorialinio komplekso obelų sode vykstantis nemokamas renginys kiekvienam atėjusiam kuždės individualią žinutę, skatindamas susimąstyti apie laisvę, Tėvynę ir tuos, kurie buvo prievarta išvežti į tremtį.
„Meninė renginio forma leidžia lengviau nutiesti kelią į renginio dalyvio sąmonę. Dainų tekstai, juose užkoduota perkeltinė prasmė, ar tarp eilučių paslėpta informacija mums lengviau atsiveria skambant ilgesingai muzikai. Ne veltui skirtingos tautos savo sunkias patirtis paslėpdavo dainose ir naudojo jas kaip priemonę vilčiai ir tikėjimui palaikyti“, – pastebi M. Pečiulis.
Meninis vakaras „Birželio sodas“ vyksta istoriniame Kauno IX forto memorialinio komplekso obelų sode. Šis augalinis motyvas labai dažnai sutinkamas tiek tremtinių poezijoje, tiek dainose. Galbūt renginio dalyvių matomas obelų sodas iš IX forto kalėjimo į tolimuosius Sovietų Sąjungos regionus išvežtiesiems buvo paskutinis jų gyvenime matytas sodas.
„Man ši tema svarbi, kaip ir svarbi turėtų būti kiekvienam Lietuvos gyventojui. Tai mūsų istorija. Norėčiau, kad istorija išliktų gyva – atmintyje ir šviesia atjauta širdyje, – sako atlikėjas G. Arbačiauskas. – Vis mažiau lieka tų tragiškų įvykių liudininkų. Prisiminimai surašyti į knygas, muziejuose sukaupta daugybė medžiagos. Dainuojant to laikmečio dainas, trumpam pasijunti kartu su tais žmonėmis. Jos tarsi tiltai sujungia mus.“
Kūrinį įkvėpė tikri įvykiai
Neabejojama, jog renginyje daug dėmesio sulauks Birutės Mar sceninė miniatiūra.
„Ledo vaikai“ – tai monologas penkiametės mergaitės, keliaujančios su daugybe pakeleivių traukiniais ir baržomis į tolimą kelionę, į Šiaurę… Mergaitė dar nežino, kas yra mirtis, skausmas, netektys – visa tai ji patirs toje kelionėje, užtrukusioje daugiau nei dvidešimt metų, niekada neprarandant vilties – grįžti į Tėvynę.
„Esu rašytoja, aktorė, tad man artimiausia buvo užrašyti tėvų istoriją ir ją papasakoti scenos kalba. Džiaugiuos, kad šis spektaklis, kurį vaidinu jau eilę metų, sulaukia tokio emocionalaus žiūrovų atsako, atgalinio ryšio – mūsų tėvų ir protėvių išgyventas skausmas tebėra ir mūsų genuose. Kiekvienąsyk scenoje tai išgyvenant kartu su žiūrovais, nubraukiančiais per spektaklį ne vieną ašarą, jaučiu, jog įvyksta tarsi apsivalymas, nuskaidrėjimas, suvokimas, koks brangus yra gyvenimas, kaip turime džiaugtis kiekviena taikos, laisvės diena ir akimirka“, – kalba Birutė Mar.
Kūrėjos tėvai užaugo tremtyje, vienoje jurtoje prie Laptevų jūros, Bykov Myso saloje – jie buvo ištremti 1941 m. birželio 14d., o į Lietuvą pargrįžo tik 1963 metais.
„Todėl man ši data, kaip ir mano tėvams, ją minėjusiems kiekvienais metais jau nepriklausomoje Lietuvoje, itin svarbi. Ypatingai nuo tada, kai sukūriau spektaklį „Ledo vaikai“, kuriame pati „išgyvenau“ tėvų likimą, – sako Birutė Mar. – Negalima pamiršti šios baisios dienos Lietuvai, ypač šiandien – vėl kartojantis istorijai ir tęsiantis tautos genocidui Ukrainoje. Labai svarbu, kad šią datą minėtų ir jaunoji karta, nepatyrusi, ką reiškė gyventi okupuotoje Lietuvoje, kad ši data būtų skirta mintyse dėkoti mūsų tėvams ir protėviams už jų stiprybę, ištvermę, tikėjimą – jų gyvenimai buvo auka už mūsų laisvę, už mūsų dabarties gyvenimą.“
