Tarp basakojės laisvės ir kaklaraiščiu padabintos elegancijos balansuojantis Germanas Daškevičius savo esybe laužo daugelį popkultūros stereotipų. Kaip Gamka muzikos pasaulyje prisistatantis kaunietis anksčiau šiemet išleido trečiąjį gitarų rifais įgarsintų pareiškimų kupiną albumą, kurį pristatys paties su šeima puoselėmoje „Erdvėje“. Virš jos esančioje Gamkos studijoje prisėdome trumpai aptarti svarbiausių „Dabar Amžinai“ žinučių, kurių turinys – toli nuo muzikos žiniasklaidos išpuoselėtų standartinių formuluočių.
Visuomet įdomu bendrauti su išties laisvu žmogumi, lygiai taip įdomu išgirsti jo idėjas transformuotas į garsą. „Dabar Amžinai“ – visose platformose, o lapkričio 28 d. – gyvai „Erdvėje“, medinėmis lentelėmis iškaltoje, kiek siurrealioje vietoje, kur anksčiau rinkdavosi Jehovos liudytojai.
Minėjai, kad ruošdamasis mūsų susitikimui apsirengei pagal naujo savo albumo spalvas.
Daug apie tai galvoju, kai žinau, kad reikės save pristatyti, mane matys kiti žmonės. Mama vaikystėje sakydavo: „Ko tu apskuręs vaikštai su tais treningais?“ O juk smagu su treningais, patogu Bet tada ir pats jautiesi truputį kaip treningas, toks pakalęs ant visko. Gali būt koks kleckas, bet jo nieks nemato, nes čia vis tiek treningas. O marškiniai ir kaklaraiščiai, švarkai man suteikia savotiškos atsakomybės prieš gyvenimą, primena, kad reikia įdėti pastangų. Dabar marškinių turiu labai daug ir kartais sunku išsirinkti, bet šiandien viskas pavyko.
Šie marškiniai – draugės tėvuko, gavau juos dovanų. Kaklaraištį padovanojo mano šeima. Švarką stilistė atidavė po fotosesijos.
padarykime ir čia laisvę. Padarykime tai ne pagal kasdienišką, apsimestinį grafiką, o tiesiog pavarykime laisvai.
Kalbant apie spalvas, tai žalia visada buvo mano mylimiausia.Ta tokia šviesi, beveik salotinė, kuri simbolizuoja aip pavasarį, atgimimą, šviežią gamtą. Norėjau albumą išleisti pavasarį, tik viskas nusikėlė į vasaros galą. Bet įrašai baigti būtent bundant gamtai, tai lyg naujo kūno, naujų idėjų išsprogimas. O violetinė – tai branda, ištęstinio laiko suvokimo puoselėjimas. Todėl albumas ir vadinasi „Dabar Amžinai“ – juk dabartis tęsiasi visą laiką, amžinybėje.
Žmonės neretai įkrenta į praeitį arba pernelyg daug mąsto apie ateitį, bet vengia būti čia ir dabar. Ar šis albumas – kvietimas priimti dabarties būseną?
Taip, pirmiausia tai kvietimas sau pačiam atsisukti į save ir pabandyti pajausti dabartį. Nuolatos norėdavau būti kažkur kitur, kur bus geriau. Bet kai atsiduri ten, kur planavai, kūnas ir smegenys būna taip pripratę lėkti į priekį, kad pasimėgauti akimirka tiesiog nepavyksta. Viskas tampa monotoniška. Pavyzdžiui, lauki koncerto visą mėnesį, sugroji, o po jo jautiesi tiesiog „atvaręs“, bet nepatiri tos ekstazės, kuri būdavo anksčiau.
Todėl nusprendžiau atsisukti į šį etapą ir pakviesti visus, įskaitant save, pajausti dabartį. Tai nėra lengva, reikia puoselėti, reikia mokytis. Tą dariau per muziką, knygas, meditaciją. Akimirkomis pavykdavo būti visiškai čia ir dabar. Būti iš kvėpavimo, iš pajautimo, kokią didžiulę dovaną esame gavę – gyvenimą ir kūrybą, galimybę kaip magams keisti kambario tekstūrą garsais.
Visą praeitą rudenį ir žiemą praleidome užsidarę studijoje. Tiesa, kartais taip įsiciklinu į dabartį, kad sunku funkcionuoti visuomenėje, kur reikalingas planavimas. Bet tai nereiškia, kad planuoti reikia visada. Yra momentai būti dabar, yra momentai būti amžinai.
Kai tu kalbi, galima įsivaizduoti, tavo albumas – rami, meditacinė muzika, tačiau jame apstu energijos ir gaivalo. Koks esi tu, rašydamas šią muziką?
Per ramybę pasireiškia chaosas. Jei sugebi gerai nurimti, gali labai stipriai sprogti, nes sukoncentruoji energiją. Manau, tai ir atsispindi albume. Sugebėdavau visą dieną skirti sau ilsėtis, kad paskui, per valandą prie mikrofono, išleisčiau visą energiją koncentruotu smūgiu. Anksčiau, gyvenant rokenrolo ritmu, atrodė, kad kiekviena akimirka turi būti rokenrolas. Nuo pat ryto kažkur varai, tūsiniesi, o atėjus laikui dirbti, to rokenrolo jau nebelikę.
Norėjosi išmokti sprogti reikiamu metu ir reikiamoje vietoje. Tai mane nustebino. Nors šito mane prašė nuo pat vaikystės, kai lankiau futbolą. Treneris sakydavo: „Būk kaip Cristiano Ronaldo – visą laiką ilsėkis, o kai reikės, įmušk įvartį.“ Bet aš matydavau, kad galiu nubėgti, apginti, atlikti visus darbus už visus. Galiausiai, lemiamais momentais, jėgų pritrūkdavo. Dabar dėl to pradėjau užsiiminėti joga. Tokie maži pokyčiai, manau, ir išmoko mus gyventi.
Albumą Kaune pristatysi, „namų aikštelėje“, „Erdvėje“, kurią puoselėjate kartu su šeima. Nebuvo dvejonių, kur rengti koncertą? Ir kaip jautiesi šioje scenoje – buvusioje Jehovos liudytojų bažnyčioje?
Į „Erdvės“ aikštelę bėgsiu jau trečią kartą ir labai dėl to džiaugiuosi. Dabar atėjo laikas mano koncertui, tokiam, kokio aš noriu. Pirmą kartą įėjęs į šią salę iškart turėjau viziją – pamatyti nuo scenos, kaip žmonės šoka, kad ir koks koncertas vyktų. Vėliau, kai surengėme čia mano pirmąjį pasirodymą, trūko cinkelio. Antrasis buvo su broliu Remiu, bet jame buvo per daug chaoso. Dabar nusprendžiau, kad noriu padaryti taip, kaip aš matau ir kaip mėgsta mano klausytojai.
„Let our brotherly love continue“ – gražus posakis.
Kai pats kabini užuolaidas, dažai sienas ir statai barus toje salėje, o paskui joje dar ir koncertuoji, apima neapsakomai užpildantis jausmas. Džiaugiuosi, kad galime pasiūlyti Kaunui tokį renginį.
Lapkričio 28-ą taip ir bus. Beje, grosime ir senus mano kūrinius. Žinau, kad žmonės kartais bijo eiti, jei dar nespėjo paklausyti naujo albumo. Bet grosime viską, ką esu sukūręs geriausio, ir iš pirmo, ir iš antro albumo. O kas neturi laiko klausytis, ateikite bent hitų pabaigoje. Pats taip darydavau – atvarai paskutinę minutę, atidainuoji „Tris milijonus“ ir išeini (juokiasi).
O dėl Jehovos liudytojų – nesu daug domėjęsis, bet atėjus čia buvo keista. Mačiau jų ženklus, vieną specialiai pasilikome su užrašu „Let our brotherly love continue“ – gražus posakis. Manau, tas suvokimas, kad mums visiems yra vietos, mus labiausiai ir palaiko. Dar radau knygelių su klausimu „Was life created?“ (liet. „Ar gyvenimas buvo sukurtas?“). Tiesiog užverčiau. Man tai pasirodė bereikšmis klausimas.
Ar laikai save Kauno muzikantu? Kiek tau svarbus šis miestas?
Kaunas man tiek svarbus, kad aš esu čia – čia ir dabar amžinai. Kaunas – mano namai. Viską, ką gražiausio pamatau gyvenime, noriu parvežti ir įdėti į šį miestą. Juk čia apstu visko.
Kaunas yra Kaunas. Tai vienintelis miestas, turintis tokį posakį. Jei kas sakytų „Vilkaviškis yra Vilkaviškis“ arba „Londonas yra Londonas“, niekas nesuprastų. Bet kai sakai „Kaunas yra Kaunas“, visi kauniečiai žino, ką tai reiškia. Ir aš pats nežinau, kodėl, bet tai yra vienas gražiausių dalykų – toks kauniečių telepatinis susikalbėjimas. Viskas aišku, be machinacijų. Visi turi tikslą, bet jis neužslėptas po labirintais. Tiesiog: „Aš einu ten, nori kartu?“ – „Noriu.“ – „Tai einam.“ – „Nenoriu.“ – „Gerai, neik.“ Man čia labai gera būti.
Aišku, miestai auga, keičiasi. Kai pamatai, kad Berlyne ar kur kitur yra vietų, kur laisvė yra esmė, pagalvoji – padarykime ir čia laisvę. Padarykime tai ne pagal kasdienišką, apsimestinį grafiką, o tiesiog pavarykime laisvai.
