Gruodžio 4 dieną (ketvirtadienį) 18 val. galerijoje „Muitinė“ atidaroma VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros profesoriaus, dėstytojo Prano Griušio paroda „Ženklas. Semantinis skaidrumas”.
„Daugelis žmonių net nežino ir neįsivaizduoja, kas tai yra“, – prisipažįsta pats autorius. Tad galima trumpai paaiškinti, kad semantinis skaidrumas – tai sąvoka, kuri dažniausiai vartojama kalbotyroje (ypač morfologijoje ir semantikoje) apibūdinant, kiek lengvai galime suprasti sudurtinio ar išvestinio žodžio reikšmę remdamiesi jo dalių (morfemų) reikšme. Parodos atveju žiūrovams suteikiama galimybė savo akimis įsivaizduoti ir suprasti „semantinio skaidrumo“ sampratą. Juolab, kad P. Griušys jau ne vieną dešimtmetį yra žinomas kaip nuoseklus, programiškas fotorealistinės stilistikos, „hyper“ nuotraukinės raiškos atstovas.
Padoroje P. Griušio kūrinių kolekciją konceptualiai ir vizualiai galima suskaidyti į du sandus – semantinį ir skaidrųjį. Nuotraukas imituojančios tapybinės raiškos dėka autorius išoriškai fiksuoja tarsi ryškiausius ir pastebimiausius šiandieninio miesto atributus – visą reginčių filmavimo kamerų akis bei progresyvųjį optimizmą įkūnijančius vitrininius langus, dirbtinai, bet efektingai atspindinčius dienos spindesį arba naktinius atšvaitus. Kadaise vienas muzikantas yra dainavęs apie gyvenimą stikluose: „Gyvenimas vitrinos stikluose, aš ištirpsiu vitrinos stikluose“, plėtodamas mintį (kaip savotišką archetipą), kad tapatybė su spindinčiais objektais, skaidriais paviršiais ir juose regimais atspindžiais simbolizuoja pasyvumą, atsiribojimą, nuovargį, monotoniją, taip pat netgi atgailą už žmonių miestą ir jo/jų nuodėmes. Šioje parodoje ženklas veikia kaip matomos tikrovės kodas, leidžiantis išskaityti gilesnius, dažnai nepastebimus prasminius sluoksnius. Jis tampa raktu, atveriančiu santykį tarp realaus miesto detalių ir jų meninės interpretacijos. Griušys ženklą naudoja kaip savotišką orientyrą, kuris padeda žiūrovui perprasti vaizdo logiką ir įžvelgti jo semantinę potekstę.
Prano tapyba nėra patetiškai melancholiška, priešingai: pastabiai ironiška, taikliai įžvalgi, kas svarbiausia – nemoralizuojanti. Autorius, teigia, kad pasaulis yra toks, koks yra. Galima jį bandyti keisti ir gerinti, o įmanoma – tiesiog priimant tokiu, koks yra, stebėti, žiūrėti, matyti (kamerų būdu), net šiek tiek semiotiškai mėgautis. Tai „griušiškas“ tapybinis metodas.
Teksto autorius Vidas Poškus
Pranas Griušys (g. 1955) – žinomas lietuvių tapytojas, vienas ryškiausių fotorealizmo ir magiškojo realizmo kūrėjų Lietuvoje. Baigęs tapybos studijas Vilniaus dailės institute, nuo 1982 m. dėsto VDA Kauno fakultete, kur tapo profesoriumi ir ilgus metus vadovavo Tapybos studijai. Nuo 1988 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jo kūrybai būdingas meistriškas technikos valdymas, optinės iliuzijos, realybės ir fikcijos jungtys, istoriniai bei kultūriniai simboliai. Menininko darbai eksponuojami Lietuvos ir užsienio galerijose, o pats Griušys laikomas vienu įtakingiausių šiuolaikinės Lietuvos tapybos autorių.
Paroda veiks iki sausio 6 d.
Galerijos (Muitinės g. 2, Kaunas) darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais nuo 14 iki 18 val. Savaitgaliais ir švenčių dienomis nedirba.
