Galerija „Meno parkas“, šią savaitę pakvietusi į vienos dienos videomeno ir performanso įvykį „Aidai“, penktadienį, balandžio 18 d., 18 val. atidaro išsyk tris parodas.
„Tarpsmas“
Galerijoje įsikurs istės Ambrazevičiūtės, Patricijos Gilytės ir Simonos Žemaitytės videomeno paroda „Tarpsmas“, pirmąkart rodyta „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ proga, galerijai „Meno parkas“ bendradarbiaujant su video ir skaitmeninį meną puoselėjančia organizacija „Videoformes“.
Clermont-Ferrand‘o miesto eksperimentinio meno erdvėje – Chapelle de l’Oratoire (Laikrodžio koplyčioje) sukurta videoinstaliacija šį kartą perkeliama į galerijos „Meno parkas“ palėpę. Čia eksponuojami tardisciplininiai kūriniai – pasitelkiant videomeną ir instaliacijas menininkės tyrinėja terpę, kurioje vaizduotės ir technologijų dėka susiliečia gamta, fizinė tikrovė ir skaitmeninis pasaulis.
Simona Žemaitytė. Still life. Film, 20:33, 2021
Aistės Ambrazevičiūtės kūrybinių tyrinėjimų laukas – eksperimentinė architektūra. Vizuali jos išraiška tai tikras menininkės dėmesingumo gamtai atspindys – besivystantys, tarsi gyvi organizmai tampa tobula iliuzija įtraukiančia žiūrovus į begalinį alternatyvų mikropasaulį. Patricija Gilytė kūryboje pasitelkusi eglės medžio simboliką kritikuoja vartotojiškumą, stebi ekologinės katastrofos ženklus, kartu niekad nepaleidžia žmogaus ir medžio, kultūros ir gamtos sąsajų. Tuo tarpu Simona Žemaitytė tiria gyvybės ir mirties lauką. Projekte pristatoma dalis menininkės doktorantūros darbo „Mirtis, mirimas ir vaizduotė“ – videofilmas „Natiurmortas“. Futuristiškame, netolimoje ateityje besivystančiame siužete beveik pavyksta įgyvendinti per amžius išsvajotą nemirtingumo projektą.
Šiuolaikinį feministinį diskursą atspindinčiuose kūriniuose su rūpesčiu žvelgiama į pasaulį. Autorių tyrinėjama skaitmeninio ir realaus pasaulių sankirta yra ypač aktuali sparčios technologinės pažangos eroje: atrandamas santykis su skaitmenine erdve ir dirbtiniu intelektu, žiūrovai skatinami permąstyti savo tikrovės suvokimą ir technologijų vaidmenį.
Idėja Lietuvoje pristatyti „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ projektus, kilo mąstant apie meno kūrinių bei projektų tvarumą – siekiame pasidalinti projektais, kurie reprezentuoja Lietuvą pasaulyje su ištikimiausia galerijos auditorija. Nors parodos buvo rengiamos ieškant ryšio su Prancūzijos žiūrovu, mėginant pabudinti empatišką reakciją į Lietuvos kūrėjų nagrinėjamas temas, lygiai taip svarbu išgirsti atsaką, į tai, kaip esame pristatomi bei matomi svetur, paskatinti dialogą ir Lietuvoje.
„Jautrios srovės“
Lietuvių ir prancūzų menininkų parodoje „Jautrios srovės“ pristatomi Alain Boulerot, Agnės Jonkutės, Dainos Pupkevičiūtės ir Judith Lesur kūriniai, sukurti „Lietuvos sezonas Prancūzijoje 2024“ proga, galerijos „Meno parkas“ bei meno organizacijos „Cadavres exquis” (FR) Ardèche regione (Prancūzija) surengtoje lietuvių ir prancūzų menininkų rezidencijoje, skirtoje ekologijos ir tvaresnio būvio paieškoms.
Skirtingų požiūrių, patirčių kūrybinės raiškos sankirtoje buvo siekiama apmąstyti nematomą materiją, jungiančią viską aplink, ir šių ryšių įtrūkius. Ardèche regiono kraštovaizdis puikiai tinka šių menininkų keliamiems klausimams dėl savo trapumo klimato katastrofos akivaizdoje. Kerinčio grožio kalnuotoje vietovėje 2023-jų kovą jau buvo paskelbtas sausros pavojus.
„Terminas „atsparumas” per pastaruosius dvidešimt metų įgijo madingo žodžio statusą. Palikęs nelaimių ir pavojų tyrimų, ekonomikos ir politikos formavimo teritoriją jis migravo į gėdėjimo dėl klimato ir klimato teisingumo sritis. Šis terminas čia padės sukurti terpę diskusijai – ko turėtume siekti – atsparumo, ar veikiau pasipriešinimo, atsižvelgiant į tai, kad žmogaus siekis konceptualizuoti pasaulį (-us), o ne tiesiog gyventi, ir Vakarų siekis instrumentalizuoti tai, kas nežmogiška, veda mus į neabejotiną mirtį.“ (Daina Pupkevičiūtė)
Idėja Lietuvoje pristatyti „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ parodas, kilo mąstant apie meno kūrinių bei projektų tvarumą – siekiame pasidalinti projektais reprezentuojančiais Lietuvą pasaulyje su ištikimiausia galerijos auditorija. Nors parodos buvo rengiamos ieškant ryšio su Prancūzijos žiūrovu, mėginant pabudinti empatišką reakciją į Lietuvos kūrėjų nagrinėjamas temas, lygiai taip svarbu išgirsti atsaką, į tai, kaip esame pristatomi bei matomi svetur, paskatinti dialogą ir Lietuvoje.
„Sąstingis“
Kovoti, bėgti arba sustingti.
Tai kiekvieno asmens pasąmonėje užkoduotas primityvus atsakas į pavojų. Šiuolaikinio žmogaus pavojai sudėtingi, nematomi, dažnai tik nujaučiami, o atsako formulė išlikusi ta pati. Menininkas jausdamas stresą ne visada kovoja, ir ne visada bėga – kartais pasirenkama sustingti.
Sąstingį galima prilyginti negebėjimo pakeisti pasaulį kontempliacijai. Ji vyksta dalinai atsiskyrus nuo neaprėpiamų stresą keliančių veiksnių, ir pasirenkant atsakymų ieškoti kūryboje. Tai atsigręžimas į savo vidinius išgyvenimus, meditatyvus kūrybinis darbas, įsigilinimas į medžiagas ir jų atveriamas metaforas. Sąstingis tampa tarpine būtimi tarp bėgimo ir kovos. Būdas būti ten, kur sunku būti.
Parodoje pristatomi šešių jaunų kūrėjų darbai, kuriuos prasmiškai ir estetiškai jungia disociacijos, sustingimo bei savistabos temos. Tokia kūryba interpretuojama kaip mažiau tiesioginis atsakas į stresą viešoje ir asmeninėje erdvėje.
Parodos idėja: Kamilė Vaškelytė-Grigaitytė, Algis Sprindžiūnas, Karolina Latvytė-Bibiano
Dalyviai:
Algis Sprindžiūnas
Austėja Azguridytė
Gustė Kripaitė
Kamilė Vaškelytė-Grigaitytė
Karolina Latvytė-Bibiano
Sandra Kvilytė
