Negali nesidžiaugti, kai Kaune atsidaro kokia nors nauja kultūrinė įstaiga ar erdvė. Šiandien būtent apie tokią: įspūdinguose didikų rūmuose, menininkų ir kultūros bendruomenės apsuptyje, miesto širdyje. Su fotografu užsukome į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą susitikti su tarpdisciplinine menininke ir kuratore Karolina Latvyte-Bibiano, kurios rankose šiuo metu yra šviežiausia Kauno meno galerija „Muitinė“.
Teko lankytis čia anksčiau, tad buvo įdomu, kaip vidaus erdvės atrodo po ilgiau nei dešimtmetį trukusios restauracijos. Kadaise liūdnas psichikos sveikatos ligoninės istorijas saugojusios sienos dabar pakitusios neatpažįstamai: tvarkybos darbai sugrąžino užuominas apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdymo dienas, o akademinė darbo aplinka atitinka aukščiausius standartus.
Paklaidžioję po VDA KF labirintus ateiname į akivaizdžiai istorines erdves: aplink akmeninis mūras, nedideli langai į kinematografišką kiemelį, aukštos lubos su medinėmis pertvaromis, keisto išdėstymo kambariai. Čia – „Muitinė“, nuo šiol turinti ir naują inspektorę. Galerijoje jauku, intymu, patogu, be to,paprasta einant pro šalį susipažinti su nūdienos VDA bendruomenės kūryba. Nors vietos ir nėra labai daug, bet sienas jau puošia dideli tapybos darbai, kurie neatrodo prislėgti.
Apie galerijos poreikį žiniasklaida rašė dar 2006 m. – tuometinis dekanas Raimondas Žiupka sakė, kad perleidus pastatą VDA bendruomenei čia atsirastų galimybė įrengti galeriją, kurioje būtų eksponuojami studentų, dėstytojų darbai, joje galėtų ištisus metus vykti visuomenei įdomūs renginiai, o didelę kultūrinę vertę turintis pastatas taptų prieinamas kauniečiams bei miesto svečiams. Na, praėjo beveik 20 metų, kol tai tapo realybe, bet pasivaikščiojęs supranti, kiek šioje rezidencijoje reikėjo tyrimų, derinimų, leidimų, o tuomet – kruopštaus restauracinio darbo.
Menininkės rankose
Galerijos kuratorė pažįstama besidomintiems menu, ji yra pristačiusi ne vieną įdomų savo pačios ir kitų projektą. „Į meno pasaulį panirau dar mokyklos laikais. Pirma mano meilė – fotografija. Įstojau į „Aušros“ gimnaziją, kuri atrodė labiau susijusi su meninėmis veiklomis, ir ruošiausi stoti į fotografijos studijas. Visgi, pradėjusi lankyti paruošiamuosius kursus, susižavėjau tapyba ir įstojau mokytis čia, Kaune. Šiuose koridoriuose įgijau meninį išsilavinimą“, – pasakoja Karolina.
Vis dėlto tapytojos etiketės mūsų pašnekovė kratosi. Karolina – tarpdisciplininė menininkė, savo kūryboje pinanti skirtingas medijas ir prieigas.
„Dabar turbūt daugiausiai dirbu su videomedžiaga. Įvairovės į kūrybą įnešė ir keliavimas studijų metais: pagal „Erasmus“ programą teko mokytis bei kurti ir Kinijoje, ir Italijoje. Čia dar nebuvo taip gražu, tad bandydavome pakeisti aplinką“, – tęsia galerijos kuratorė.
Grįžusi bandė susiprasti, ką daryti, ką kurti. Norėjosi tęsti studijas užsienyje, bet romantinis gyvenimas privertė svarstyti vietinius pasirinkimus (apie Karolinos ir jos vyro Adriano Carlo Bibiano istoriją rašėme 2023 m. vasario numeryje). Galiausiai pasirinko skulptūros studijas Vilniuje, siekdama praplėsti kūrybinį matymą.
„Studijas Kaune ir Vilniuje turbūt tuo ir atskirčiau: čia, gimtame mieste, daug stipriau išmoksi kūrybinės technikos, be kurios nieko nesukursi. Studijos sostinėje – konceptualesnės, daugiau gilinamasi į teoriją. Ar vienos geresnės už kitas? Abejoju, jos tiesiog skirtingos, kalba apie skirtingus dalykus, nors ir po tos pačios akademinės institucijos skėčiu. Visgi Vilnius šiek tiek padėjo išsilaisvinti kūrybiškai“, – priduria pašnekovė.
Sistema ir pavadinimas
Tiesą sakant, mūsų aptariama galerija pradėjo veikti nuo Muitinės g. 2 tvarkybos darbų pabaigos, bene prieš porą metų. Vis dėlto organizavimas buvo nesistemingas, trūko vizijos, koncepcijos bei nuolat čia dirbančio žmogaus. Ir pavadinimo.
„Atėjau dirbti tik nuo praėjusio birželio. Be abejo, vasara akademinėse bendruomenėse visuomet lėtesnis laikas, nėra studentų, todėl išnaudojome tą laiką organizaciniams reikalams spręsti. Pirmąjį atidarymą surengėme rugsėjį, kartu su grįžtančiais studentų srautais“, – tęsia Karolina.
Galerijos pavadinimą rinko visa vietos VDA KF bendruomenė. Pašnekovė sako, kad sulaukta virš 100 pasiūlymų, tarp kurių netrūko ir šmaikščių. Tarp tokių, be abejo, buvo ir „Durnynas“ dėl pastato istorijos ir vietovardžio, kurį vis dar vartoja seni kauniečiai, apibūdindami Muitinės, Aleksoto g. ir Rotušės a. sankryžą.
Visgi pasirinktas kitas variantas, sietinas taip pat su pastato bei aplinkinio rajono, gatvės istorija. „Tai buvo sudėtingas ir ilgai diskutuotas klausimas, bet aš turbūt labiausiai ir stūmiau pavadinimą „Muitinė“. Manoma, kad čia veikė viena pirmųjų muitinių. Natūralu, šalia uostas, daug prekybinių sandėlių, klestėjo laivyba. Gal nebūtinai šiame pastate muitinė veikė, bet šioje teritorijoje tai tikrai. Todėl ir gatvės pavadinimas toks.“
Šalia menininkų bendruomenės
Ar reikės susimokėti muitą įeinant? Ne, galerijos lankymas nemokamaas. Ir eksponuoja savo darbus čia visai ne statutiniai pareigūnai, o jauni ir subrendę kūrėjai. Juk VDA koridoriuose kasdien vaikšto turbūt didžiausia vizualiųjų menų kūrėjų bendruomenė Kaune. Sveiko konkurencinio svorio prideda ir kitapus gatvės įsikūręs VDU Menų fakultetas, ten taip pat turintis galerines, atviras visuomenei erdves.
„Nors koncepcija dar formuojasi, veikiame ne taip ilgai, bet akivaizdu, kad esame surišti su kontekstu, kuriame įsikūrėme. Esame VDA padalinys, kurio viena iš misijų yra jaunų menininkų pristatymas ir kartu brandžių bendruomenės kūrėjų parodos. Ilgainiui šiose erdvėse norime integruoti ir kitų, geriausiai vertinamų Lietuvos menininkų kūrybą“, – apie esamas ir būsimas veiklas dėsto žinoma kuratorė.
Pašnekovė neslepia, kad erdvės ir patogios, ir nepatogios. Įsikūrus sename pastate visuomet kyla iššūkių dėl paveldo saugojimo, ribojimų. Parodų montavimo ir demontavimo darbai galerijose dažnai tampa atskira statybų aikštele. Visgi šviežiai restauruotuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, kaip ir kituose paveldo objektuose, gręžti ir kitaip gadinti seną mūrą griežtai draudžiama, todėl tenka prisitaikyti ir ieškoti originalių sprendimų, kaip erdves tobulinti.
Dabarties ir ateities parodos
Visai neseniai Karolina baigė vykdyti pirmąjį galerijos atvirą šaukimą parodoms pristatyti. Kaip patys teigė, ši erdvė skirta įvairioms kūrybos formoms ir idėjoms – nuo konceptualios meninės praktikos iki tradicinėmis technikomis paremtų kūrinių. Galerija siekia būti dinamiška platforma menininkams ir tyrėjams, ieškantiems erdvės eksperimentams, dialogui, idėjų įgyvendinimui.
Mūsų pokalbio metu čia kabojo žinomos menininkės, tapytojos, profesorės Aušros Vaitkūnienės labai sezoniška paroda „Žiemos istorijos“. Įėjus pasitiko didelis darbas su puikiai pažįstamu VDA kiemeliu bei jame augančia egle. Kitame kambaryje – dviejų dalių, šaltas ir netikėtas „Spragtukas“, primenantis gerai pažįstamą „Klyksmą“.
„Vieną atvirą šaukimą įvykdėme, skelbsime tikriausiai po du kasmet. Vienas – metų gale, kaip dabar. Kitas – vasaros viduryje, prieš Lietuvos kultūros tarybos projektų teikimus. Taip visiems paprasčiau projektuoti savo kūrybinę ateitį, finansavimo sprendimus, stipendijas“, – tęsia pašnekovė.
Nors kol kas ant sienų – tapyba, Karolina neslepia, kad tarp šių sienų įsikurs ir labiau tarpdisciplininiai projektai bei parodos. Nors šioje akademinėje aplinkoje tapyba dominuoja, nesinori nuo pradžių uždėti galerijai etiketės, kuri vėliau ilgai lydės.
„Viena paroda pas mus trunka 3–4 savaites. Dar baigiu dėlioti šių metų planą, bet tikriausiai turėsime apie 8–9 parodas per metus. Vasarį rengsime Petro Lincevičiaus parodą, o kovą – Barboros Matonytės. Kitą gruodį jau esame pasitvirtinę ir Prano Griušio tapybos darbų parodą“, – planus dėlioja kuratorė.
Be abejo, vyks ir grupinės studentų parodos. Kaip sako Karolina, ore kabo ir rezidencijų klausimas. Šiame komplekse yra ir svečių namai, ir kūrybinių studijų – visos sąlygos kurti. Visgi pirmiausia turi įsivažiuoti pagrindinė veikla.
„Labai norėjau pasikviesti Igną Pavliukevičių. Vasarą jis pristatė savo doktorantūros projektą, kuris man paliko didelį įspūdį. Jis dirba su dirbtiniu intelektu, sukūrė savotišką savo kloną. Be galo įdomu, tikiuosi, pavyks „Muitinėje“ įkurdinti ir tokios kūrybos pavyzdžių“, – viziją piešia Karolina.
