Savo kūrybą fotomenininkė Gabrielė Kuizinaitė dažniausiai pristato virtualiose ir realiose parodose užsienyje. Šį kartą pristatome jos naujausias fotografijų serijas „Ornamentinė žemė“ ir „Kitokia žemė“ (2021).
Abi serijos – netikėtos, savitos ir unikalios. Fotografija autorė pradėjo domėtis dar bakalauro studijų metu, tačiau save fotografijoje atrado tik prieš kelerius metus. Eksperimentinės kūrybos procese autorei itin svarbus netikėtas spalvų, formų, linijų žaismas.
Fotomenininkė Gabrielė Kuizinaitė gyvena ir kuria Kaune. 2003 metais baigė Vytauto Didžiojo universitete baigė menotyrą. 2005-2007 metais baigė Vilniaus dailės akademijos UNESCO katedrą, kur įgijo kultūros vadybos magistro laipsnį. Daugelį metų po studijų baigimo rašė apie fotografiją, organizavo fotografijos parodas, dalyvavo projektuose. Fotomenininkės darbai buvo pristatyti kolektyvinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje: Indijoje, Graikijoje, Egipte, Vengrijoje, Indonezijoje, Turkijoje, Ispanijoje.
Naujausios eksperimentinės fotografijos-tapybos serijos siejamos su žemės menu. Šias naujas temas įkvėpė kvietimas dalyvauti parodoje bendradarbiaujant kartu su Žemės meno fondu, paroda artimiausiu metu įvyks Kaire.
Fotografijos iš serijos „Ornamentinė žemė“, 80 x 60 cm, spauda ant drobės, 2021 m.
Gabrielė Kuizinaitė savo atkakliomis paieškomis nebijo pasukti laiko atgal – akylesnis dailėtyrininkas pastebės, kad ji savo darbuose tarsi grįžta į XIX a. paskutinius dešimtmečius, impresionizmo ir neoimpresionizmo pradžią – didįjį posūkį nuo siužeto, figūros, gebėjimo ne fiksuoti regimo pasaulio pavidalus, o atrasti pagrindinių ir papildomų spalvų kombinacijas tarsi skaičių sekas. Iš pradžių pasaulis suvokiamas kaip įspūdis ir bandoma analizuoti ir pagrįsti to įspūdžio spektrą, vėliau pats pasaulis paneigiamas susitelkiant tik į kompozicinius spalvų judėjimo variantus. Yra pasaulis kaip šviesa ir yra tai, kas lieka užfiksuota kaip jo suvokimas.
Jeigu kažkada Sera bandė aiškinti realybės transformacijas meno ir mokslo teorijų sąsajomis, tai šiandien, XIX a. pradžioje autoriui jau nebereikia pačiam komentuoti arba teisintis dėl išorinio pasaulio išnykimo, paliekant žiūrovui tik stebėtis ir ieškoti spalvinių slinkčių logikos, o ji – tokia pat nenuspėjama ir prieštaringa kaip ir bandymai apibrėžti griežtesnes ribas tarp bejausmio, bežodžio mokslinio ir emocinio individualaus, bet nuasmeninto santykio su savim pačiu, su pasauliu, teorija.
Ar modernizmą suprasime kaip fragmentiškos sąmonės galutinę nepasisekusią pastangą apimti pasaulio paslaptį, ar bandymą skverbtis į tik specialiom technojogijom atveriamus pasaulius – ne taip jau svarbu. Šiandien nesvarbu, nes visur triumfuoja ne gilinimasis, o pritaikomumas. Ar kuriantis žmogus laimi atsidavęs savo smalsumui, ar pralaimi kaip atsiribojęs stebėtojas – sprendžia pats Laikas, apie kurį mes tegalime pasakyti jog jis tik kartoja ir kartojasi.
Fotografijos iš serijos „Kitokia žemė“, 60 x 80 cm, spauda ant drobės, 2021 m.
Galbūt todėl Gabrielė bando užfiksuoti jo cikliškumą kaip besikeičiančius spalvų derinius – tai geometriškai griežtus ir aštrius, tai tarsi savaime susidėliojusius, natūralius, neapibrėžtus. Spalva, praradusi savo simbolines nuorodas, pati tampa judėjimo įkvėpėja ir kitos spalvos atsiradimo priežastimi. Nenuostabu, kad tokie autorės įspūdžiai nereikalingi nei pavadinimų, nei kokių nors komentatorių įprasminimų. Subjektyvi sąmonė galutinai ištirpsta, kaip ir subjektyvi reakcija. Paveikslas kaip ir metų laikas – tampa abejingas jį kvestionuojančiai sąmonei, jis svarbus tik kaip signalas. Atsitiktinis, netyčia atrastas, pasikartojantis, vengiantis verbalinių kontekstų, nors „idealus“ žiūrovas čia jų atrastų kiek tik nori. Ir liktų patenkintas savimi.
Gabrielės darbai demonstruoja pasaulį suvokiančio žmogaus sąmoningą atsisakymą aiškinti pasaulį ir tas kuklumas yra gerbtinas. Matyti pasaulį be pretenzijų jam primesti savo žmogiškąsias prasmes – jau yra brandaus menininko užduotis.
