„Nieko nepriimu už visišką duotybę, esu dėkingas už tai, kas vyksta gyvenime ir nuolat sau tai primenu, nes žinau, kad viskas gali bet kada baigtis,“ – sako architektas, menininkas T. Černiauskas. Šiuo metu daug dėmesio sulaukiantis kūrėjas buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, o jo darbai sėkmingai keliauja po visą pasaulį. Ne išimtis ir pirmą kartą Lietuvoje pristatytas kūrinys „French Exit“. Pamatyti Kauno „Akropolyje“ įsikūrusią instaliaciją lankytojai galės iki balandžio 13 d. Pokalbyje su Ieva Klimaite menininkas pasakoja apie įkvėpimą, kūrinio idėją, santykį su žiūrovais bei kūrybą.
– Tadai, kas jus šiuo metu įkvepia, prie kokių projektų dirbate?
– Visada sakau, kad esu lyg vaikas, kuriam smalsu ir įdomu viskas. Šiuo metu turiu daug įvairių projektų ne tik tematine, bet ir pasirinkto medijų meno prasme. Šiemet buvau nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, neseniai paskelbiau apie apdovanojimą, kurį kitame konkurse gavau už floristikos kompozicijas. Mano veiklos spektras platus – dirbu su instaliacijomis, floristika, teatru, drąsiai neriu į naujus projektus.
– Esate tas menininkas, kuriam kurti lengviau ramybėje, štilyje, ar tas, kurį įkvepia nuolatinis chaosas ir kaita?
– Gyvenu abiejose spektro pusėse. Viena vertus, esu alergiškas chaosui, netvarkai, labai sistemiškai ir paskaičiuotai žiūriu į kūrybinį procesą. Kūrybiniame procese man svarbi visiška ramybė ir susikaupimas, todėl turiu dvi studijas: vieną Vilniuje, kitą namuose, vienkiemyje. Kurdamas stengiuosi kuo labiau izoliuotis. Kita vertus, mėgstu keliauti, bendrauti su žmonėmis ir mėgaujuosi kiekvienu projektu, kuris atneša naujų pažinčių ir patirčių. Po jų gera ir vėl grįžti į visišką vienatvę, kur galiu niekieno netrukdomas ilsėtis. Toks tas nuolat besikeičiantis, bet tam tikrą pusiausvyrą išlaikantis gyvenimas.
– Pastaruosiuose jūsų kūriniuose išryškėja gamtos, augalų motyvai. Galbūt gamta, jos ramybė šiuo metu apskritai vaidina svarbų vaidmenį jūsų gyvenime?
– Sakyčiau, kad gamta mano kūryboje yra tokia pat svarbi, kaip ir gyvenime. Išsikrausčiau gyventi už miesto, kad gamtoje galėčiau būti kasdien – esu apsuptas miškų, gyvūnų, vaikštau, maudausi upeliuose ir man tai yra svarbi gyvenimo kokybės dalis. Kūryboje į tai specialiai nesiorientuoju, tačiau gyvenant tokį gyvenimą gamtos elementai neišvengiamai atsispindi ir kūrybiniame kelyje.
– Neseniai vaizdo instaliaciją pristatėte Vilniaus oro uoste. Tuo metu iš Prancūzijos vienuolyno sugrįžusi instaliacija „French Exit“ eksponuojama Kauno „Akropolyje“. Trys labai skirtingos lokacijos – ir nei viena nėra sutverta specialiai meno kūriniams pristatyti. Sąmoningai siekiate prisiliesti prie viešųjų erdvių?
– Kaip ir minėjau, chaoso nemėgstu – tai galioja ir erdvėms. Kūrinius pristatau pačiose steriliausiose aplinkose, tokiose kaip galerijos ar meno muziejai. Nors specialiai nesiekiu iš jų pasitraukti, visuomet priimu iššūkį kažką sukurti ne galerinėje erdvėje. Manau, kad mano, kaip menininko, darbas yra sukurti idėją ir ją paleisti, o tai, kokį gyvenimą gyvens kūrinys, tampa siurprizu net man pačiam. Kad ir kur jis nukeliautų – į viešas erdves, prekybos centrus ar oro uostus – aš lieku palydovu, stebiu procesą iš šalies ir be galo tuo mėgaujuosi.
– Ar galite papasakoti apie tai, kaip kilo „French Exit“ idėja? Ilgai ją su savimi nešiojotės?
– „French Exit“ idėja kilo prasidėjus pandemijai. Iki tol buvo daug kelionių, darbų, projektų, o su pandemija atėjo visiška ramybė – tarsi atsisveikinimas su ankstesniu kūrybiniu keliu. Terminas „French Exit“ reiškia išėjimą neatsisveikinus. Pradėjau galvoti, koks galėtų būti tas atsisveikinimas, paskutinės mintys. Taip pat ėmiau tyrinėti banalybę kaip kolektyvinio dialogo formą – analizavau šią temą, ją gvildenau, kėliau klausimus. Stengiausi susitelkti į tai, ko labiausiai pasigestume paskutinėmis sekundėmis prieš palikdami šį pasaulį. Mano manymu, tai būtų kažkas labai paprasto, pavyzdžiui, saulėlydžio nutvieksti rugių laukai.
„French Exit“ – nemažas užmojis. Viena yra svajoti, o visai kas kita – jį įgyvendinti. Pristatant projektą Prancūzijoje, didžiausius iššūkius kėlė logistikos mastai, kaštai, komandos koordinavimas ir darbo apimtys. Dirbome ir ruošėmės apie pusę metų, instaliacijos statymas truko apie pora savaičių, dirbo dešimties žmonių komanda, atvykusi iš Lietuvos.
Kaip kūrėjui šis procesas – maloni rizika. Viena idėją įsivaizduoti, apie ją svajoti, o kita – su kūriniu susitikti, kai jis jau įgyvendintas. Pats procesas ir rezultatas buvo maloniai ir teigiamai stebinantis, džiaugiausi tuo, kas gavosi. Šiek tiek panašus, tačiau ir kitoks buvo „French Exit“ įgyvendinimas Kaune – kiekvienąsyk įdomu pamatyti, kaip rezultatas atrodo naujoje erdvėje.
– Kokį ryšį siekiate sukurti su savo auditorija?
– Nesistengiu kurti ryšio su auditorija, esu labiau linkęs užduoti klausimus nei pateikti atsakymus, todėl sukūręs kūrinį pats tampu žiūrovu – stebiu, kokius rezultatus jis atneša. Niekada kūrybos nelaikiau priemone, padedančia pasakoti apie save, kaip kūrėją. Kalbu apie dalykus, kuriuos matau, kurie man atrodo įdomūs, kelia klausimus ir kartu su auditorija stengiuosi į juos atsakyti. Man įdomi auditorijos nuomonė, todėl nemėgstu kalbėti apie tai ką, kodėl ir kaip kūriau, vien tam, kad nepadiktuočiau, kaip žmogus turėtų jaustis. Mieliau apie tai, ką žiūrovas pastebėjo, klausausi iš šono.
– Šiuolaikinis menas dažnai balansuoja tarp estetinio patyrimo ir tam tikro socialinio komentaro. Kur tarp šių dedamųjų pats matote savo kūrybą?
– Be vieno ar be kito mano darbas neįsivaizduojamas. Daug kas ateina iš mano, kaip architekto, praeities – projektuojant svarbu ne tik estetika, bet ir funkcionalumas, žmonių elgsena, socialiniai klausimai. Kūryboje vizualieji aspektai taip pat yra skaičiuojami, matuojami, ir nors romantikos procese lieka mažai, jam skiriu tiek pat dėmesio ir svorio, kiek ir socialiniam komentarui, kurį kūrinys neša.
– Kūryba jums yra galimybė įveikti laikinumą, ar, atvirkščiai – būdas jį priimti?
– Laikinumo aspektas man labai svarbus, dėl to kūryboje atsispindi bene labiausiai. Tiek kurdamas, tiek laiką leisdamas su vaikais ar užsiimdamas įvairiais kitais dalykais, visada sau užduodu klausimą, ar čia nėra paskutinis kartas, kai tai darau. Nieko nepriimu už visišką duotybę, esu dėkingas už tai, kas vyksta gyvenime, jaučiuosi labai privilegijuotas ir nuolat sau tai kartoju, nes žinau, kad viskas gali bet kada baigtis. Visa tai atsispindi ir mano kūriniuose, jų medžiagiškume, pačioje tematikoje, koncepcijose, išraiškoje.
Instaliacijos autorius: Tadas Černiauskas
Instaliacijos organizatorius: Kauno „Akropolis“
Instaliacijos kuratorius: kultūrinių patirčių agentūra „Salto“
Instaliaciją galima pamatyti: kovo 20 d. – balandžio 13 d. Kauno „Akropolio“ renginių aikštėje, trečiame aukšte.
