Personažus filmuose kuria ne tik aktoriai ir režisieriai – prie jų sukūrimo ženkliai prisideda ir kostiumų dailininkai. Lietuvoje ir užsienyje savo parodas rengianti tekstilės menininkė Morta Jonynaitė kūrė šiuo metu kino teatruose rodomo filmo „Svečias“ (rež. Vytautas Katkus) kostiumus. Ji atskleidžia, kaip drabužiai padėjo aktoriams vaidinti ir kokių slaptų užuominų ji yra paslėpusi filmo veikėjų aprangose.
„Kostiumas yra tarsi durys į personažo pasaulį. Filmuose jis nusako laikmetį, socialinę padėtį ir net atveria herojaus emocinį pasaulį. Žiūrovas jau iš drabužio gali nuskaityti, iš kur personažas atkeliauja, kaip jis elgiasi. O aktoriui tai yra tarsi raktas įeiti į personažą. Pavyzdžiui, istoriniai kostiumai paveikia net fiziologiškai – korsetas iškart įstato į tam tikrą būseną. Kaip ir batai – juk ir mes patys puikiai prisimename, kaip jaučiamės su aukštakulniais, klumpėmis ar šlepetėmis. Tai turi įtakos mūsų savijautai, tad personažams – taip pat“, – iliustruoja filmo „Svečias“ kostiumų dailininkė Morta Jonynaitė.
Filmo kostiumų kūrimas prasideda nuo scenarijaus. „Pirmiausiai savo idėjomis ir įkvėpimais dalinamės su režisieriumi, o dar daugiau paaiškėja po aktorių atrankos. Aš galiu prigalvoti įdomiausių vizijų, tačiau gali paaiškėti, kad konkrečiam aktoriui tai visiškai netinka. Kokį personažą bekurčiau, labai svarbu, kad tai būtų organiška. Žiūrovas turi patikėti, kad tai yra būtent šio žmogaus spinta ir gyvenimas“, – pasakoja M. Jonynaitė.
Kostiumai atrakina personažus
Kostiumų dailininkė atskleidžia, kaip per kostiumus buvo kuriami filmo „Svečias“ veikėjai. Į gimtąjį miestelį tėvų butą parduoti sugrįžęs Danielius filme kinta kartu su savo apranga. „Norėjau, kad jis šiame filme būtų kaip šešėlis, tarsi vaikštanti plokštuma, kuri vėliau išsilukštena iš savo tamsaus kiauto. Į Šventąją jis atvyksta su švarkeliu, vėliau po miestelį vaikšto tarsi išblukęs, vis nusimeta sluoksnius, kol pamatome jį su alyviniais marškinėliais.“
„Kai šia idėja pasidalinau su filmo dailininkėmis, jos tai atliepė per Danieliaus buto kismą – vaikystės namai taip pat po truputį lukštenosi, švarėjo, lengvėjo, butą matome vis tuštesnį. Kurdami šį personažą net apgalvojome, iš kur Danielius traukia savo drabužius? Kadangi filmo pradžioje jam žmona supakuoja lagaminą, nutarėme, kad žmona jam ir drabužius nuperka – ji yra sudariusi Danieliui drabužių kapsulę ir jis ja nuolat rengiasi, – šypsosi M. Jonynaitė. – Beje, ta filmui sudaryta kapsulė labai patiko ir Danielių įkūnijusiam Dariui Šilėnui – dalį drabužių jis nešioja ir gyvenime, jau po filmo.“
Pagrindinio herojaus vaikystės draugę Vismantę įkūnijusi fotografė Vismantė Ruzgaitė turėjo nelengvą užduotį suprasti, kiek jos pačios yra personaže – režisierius filmo herojus kūrė atsižvelgdamas ir į juos vaidinsiančius aktorius. „Vismantei natūraliai buvo sunku atpažinti, kas yra ta mergina. Ji vaidina organiškai, tarsi būdama savimi, bet juk tai vis tiek yra vaidmuo. Tad turėjau jai drabužiais pasiūlyti įėjimą į jos personažą. Ieškojau balanso, kad ji atrodytų lyg vietinė, bet kartu nujaustumei, kad ji gyvena kažkur mieste“, – prisimena M. Jonynaitė.
M. Jonynaitė šypsosi prisimindama labiausiai minimalistinį filmo „Svečias“ kostiumą, kurį vilkėjo aktorius Domas Petronis. „Speedo“ trumpikės ir sandaliukai – viskas, ko reikėjo atrakinti jo personažo Lino pasaulį“, – juokiasi ji.
Užuominos ir žinutės kostiumuose
Vismantės tėčio, Danieliaus kaimyno (akt. Arvydas Dapšys) kostiumus įkvėpė realus žmogus. „Būtų buvę labai lengva sukurti stereotipinį tėčio vaizdą – su keistais marškiniais ir languotais šortais. Tačiau norėjau, kad jis būtų organiškai jaunatviškas. Netikėtai pamačiau vieno mažos Italijos salos vyndario nuotraukas ir supratau – štai šis žmogus yra tas tėtis. Jo kostiumais norėjau sukurti šiltumo, švelnumo jausmą – nors jis laikosi atstumo, bet norisi su juo būti. O jautriausioje filmo scenoje jo marškinėliai yra kaip debesėlis – pagrindinis herojus tarsi apsikabina debesėlį ir įvyksta jų didysis susijungimas“, – pasakoja kostiumų dailininkė.
Dailininkė kostiumuose paliko iš pirmo žvilgsnio nepastebimų užuominų ir žinučių. „Daugiausiai jų yra tėčio kostiumuose. Pirmieji marškinėliai, su kuriais jį pamatome, yra dainininko Marvin Gaye atributika – jo turo, kurio iš tiesų niekada nebuvo. A. Dapšio personažas su pagrindiniu herojumi filme vėliau klausosi jo muzikos, tad sukūrėme ir ant marškinėlių atspausdinome fikcines vietas, kuriose neva 9-ajame dešimtmetyje po Rytų Europą keliavo dainininkas.“
„Iki pat paskutinės akimirkos laukėme autorinių teisių leidimo – šie marškinėliai buvo parengti spausdinti bet kurią akimirką, – šypsosi kostiumų dailininkė. – O ant kitų tėčio marškinėlių paslėpiau kadaise Vilniuje veikusios kavinės „Nykštukas“ logotipą. Simbolių buvo ir mažiausio aktoriaus Nikolo kostiumuose – filme besikartojantis voro motyvas atsispindi ir ant jo marškinėlių, tas voras visur keliauja.“
Apie „Svečią“
Vasaros pabaiga. Trisdešimtmetis Danielius sugrįžta į gimtąjį miestą. Jis Norvegijoje gyvena jau daugiau nei dešimtmetį ir ten turi viską – darbą, šeimą, draugus. Tačiau mirus tėčiui, jis turi sugrįžti į Lietuvą, kad parduotų savo vaikystės namus. Mažame kurortiniame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje.
Jis greitai suvokia, kad viskas pasikeitė. Susitikdamas su pažįstamomis vietomis, senais draugais ir išlikusiais prisiminimais, Danielius junta tylią vienatvę, bet jai nesipriešina – renkasi tyrinėti. Jis paskutinį kartą pasineria į miestelį prieš jį paleisdamas.
„Svečias“ – po sėkmingų trumpametražių darbų itin laukiamas Vytauto Katkaus pirmasis ilgo metro filmas. Iškart po pasaulinės premjeros prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje, V. Katkus šiuo debiutu pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą.
Filmas „Svečias“ – jau Lietuvos kino teatruose, anonsas:
