Rugsėjo 26 d. Lietuvos kino teatruose pasirodys itin lauktas režisieriaus Vytauto Katkaus ilgametražis debiutas – filmas „Svečias“. Jau rašydamas filmo scenarijų režisierius žinojo, kad ne visus vaidmenis šiame filme atliks profesionalūs aktoriai – siekdamas autentiškumo, V. Katkus galvojo apie žmones, kurie ir tikrame gyvenime yra panašūs į jo kuriamus veikėjus. Šitaip prie filmo kartu su kino legendomis Arvydu Dapšiu ir Egle Gabrėnaite prisijungė Darius Šilėnas ir Vismantė Ruzgaitė.
Būti savimi
Pagrindinį – į vaikystės namus sugrįžusio Danieliaus – vaidmenį atlikęs įprastai filmuose montažo režisieriumi dirbantis Darius Šilėnas šypsosi, kad kvietimas į aktorių atranką jam buvo netikėtas, tačiau jis pasitikėjo režisieriaus vizija. „Perskaitęs scenarijų supratau – viskas tikrai padaroma. Tad jei V. Katkus mano, kad esu tinkamas, kodėl gi ne? Nes personažai, regis, nelabai ir nutolę nuo mūsų asmenybių – net vizualiai. Na, mane tik nukirpo ir nuėmė akinius, bet šiaip buvau toks, koks gyvenime.“
„O man tik antakius nubalino, tačiau net vardas liko tas pats – ir filme esu Vismantė, – juokiasi pagrindinio herojaus vaikystės draugę suvaidinusi fotografė Vismantė Ruzgaitė, iki šiol atlikusi epizodinius vaidmenis trumpametražiuose V. Katkaus filmuose „Uogos“ ir „Miegamasis rajonas“. – Besiruošdami filmavimams, visi kartu daug improvizavome skaitydami scenarijų – žiūrėjome, kas geriausiai skamba būtent iš mūsų lūpų. Vytautas mums leido būti savimi ir kaskart klausdavo: „O kaip TU tai darytum?“
Pagrindinio herojaus kaimyną, Vismantės tėvą filme vaidinęs aktorius Arvydas Dapšys sako, kad šis vaidmuo jam buvo labai natūralus. „Mano ir personažo situacija gan panaši – aš irgi esu tėvas, irgi esu senelis. Tad vaidmuo nereikalavo milžiniškų pastangų kažką neįprasto padaryti ar pasiekti – reikėjo tiesiog būti. Visi kartu buvome šioje istorijoje ir tai buvo labai jauku. Mano personažas – tėvas kiekviename žingsnyje: tėvas dukrai, tėvas šuniui, o kartais net ir tėvas savo kaimynui.“
D. Šilėnas prisipažįsta, kad filmavimo aikštelėje žiūrėdamas į A. Dapšį kartais sutrikdavo dėl savo aktorinių gabumų. „Matau, kaip jis vaidina – sukiojasi, judina galvą, o aš tiesiog sėdžiu ant sūpuoklių. Susijaudinau, gal ir man reikia kažkokius judesius daryti, kaip tikri aktoriai daro – pasukioti rankas ar atsikrenkšti. Buvo momentų, kai pasijutau nejaukiai, bet pamatęs filmą supratau – tai ir buvo Vytauto užmanymas, tas tikras tikro žmogaus buvimas.“ Ir išties auditorija tai puikiai perskaitė – iškart po pasaulinės premjeros Karlovi Varuose filmas buvo apdovanotas už geriausią režisūrą.
Filmavimo aikštelė – visas miestelis ir jo žmonės
„Svečias“ buvo filmuojamas Šventojoje – pasak V. Katkaus, šiame miestelyje itin gerai jaučiasi sezonų kaita: vieną akimirką jame dar linksminasi poilsiautojai, o kitą dieną, rugsėjo pradžioje, jis staigiai ištuštėja ir miestelis lieka jo gyventojams. Siekiant autentiškumo, buvo filmuojamos tikros Šventojoje vykusios šventės ir jos žmonės.
„Ten viskas vyko iš tikrųjų, – prisimena V. Ruzgaitė. – Tikroje miesto šventėje V. Katkaus prašymu moterys dainavo „ėjo kartą, ėjo voras…“ Visi šventės svečiai šios dainos klausėsi gal keturis kartus, bet niekas nepyko – visas miestelis žinojo, kad vyksta filmavimai. Ir žmonės labai padėjo – šventės vedėjas vis pranešdavo, kad dabar filmuosime filmą ir dainuosime dainą „Voras“.“
D. Šilėnas juokiasi prisiminęs, kaip šventės dalyviai ir filmo rekvizitu nejučia pasinaudojo. „Toje šventėje buvo infiltruotas žaidimas, kurį turėjo sužaisti mano personažas – mesti kamuoliukus į taikinį. Filmavome dokumentiniu stiliumi ir niekas nežinojo, kad yra filmuojama ir kada aš ateisiu pažaisti. O žaidimas atrodė taip natūraliai, kad tarp visų šalia įsikūrusių žaidimų žmonės vis užsukdavo ir pas mus pamėtyti. Kadangi jis buvo netikras, deja, niekas nelaimėjo prizų – tik mano personažas.“
Filmas apie nostalgiją
Paklausti, apie ką jiems yra „Svečias“, Vismantė ir Darius nesutaria, ar tai liūdnas, ar feel good filmas – ko gero, ir kiekvienas žiūrovas jį įvertins per savo asmenines patirtis. O A. Dapšys apibendrina – tai yra filmas apie gyvenimą.
„Šis filmas yra apie grįžimą į praeitį – kažkiek apie nostalgiją, bet iš pozityvios pusės. „Svečią“ padėčiau prie feel good filmų. Herojus grįžo į savo gimtinę, kur viskas yra pasikeitę, bet vis tiek viskas tvarkoje. Tai filmas apie kažkokį praėjusį laiką, kurio galbūt nebesusigrąžinsi, bet gal ir nereikia jo vaikytis ar ieškoti – yra nostalgija, bet ne taip jau baisiai ilgiesi tų laikų. Kažkiek gal ir ilgiesi, bet sveikai. Tokia pozityvi melancholija,“ – svarsto D. Šilėnas.
„Labai sutinku su Dariumi, bet man taip pat atrodo, kad tame yra liūdesio. Kartais būna sudėtingiau priimti faktą, kad tas laikas prabėga. Aš pati užaugau Kupiškyje, mažame miestelyje, tad esu labai nostalgiška ir jautri šiems dalykams. Pravažiuodama pro savo senąjį namą galiu apsiverkti. Visos gatvelės, viskas man ten yra sava, bet yra keistas jausmas, kad aš ten jau nebepriklausau, – atvirauja V. Ruzgaitė. – Dabar vėl pagalvojau, na koks gražus filmas, toks nostalgiškas. Poetas tas Katkus.“
„Ši istorija yra tartum ir labai paprasta, bet tuo pat metu nepaprasta – o nepaprasta ji yra žmogaus santykiu į ją. Ji galėjo būti papasakota labai dramatiškai, tačiau labai gerai, kad nebuvo – kam tos dramos. Tai – filmas apie mūsų buvimą čia. Apie tai, kaip sau būname, o kai kas nors paklausia, ką čia veikiame, mes tai pavadiname gyvenimu. Tame tiek daug visko telpa, kaip ir šiame filme,“ – apibendrina A. Dapšys.
Apie „Svečią“
Vasaros pabaiga. Trisdešimtmetis Danielius sugrįžta į gimtąjį miestą. Jis Norvegijoje gyvena jau daugiau nei dešimtmetį ir ten turi viską – darbą, šeimą, draugus. Tačiau mirus tėčiui, jis turi sugrįžti į Lietuvą, kad parduotų savo vaikystės namus. Mažame kurortiniame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje.
Jis greitai suvokia, kad viskas pasikeitė. Susitikdamas su pažįstamomis vietomis, senais draugais ir išlikusiais prisiminimais, Danielius junta tylią vienatvę, bet jai nesipriešina – renkasi tyrinėti. Jis paskutinį kartą pasineria į miestelį prieš jį paleisdamas.
„Svečias“ – po sėkmingų trumpametražių darbų itin laukiamas Vytauto Katkaus pirmasis ilgo metro filmas. Iškart po pasaulinės premjeros prestižiniame Karlovi Varų kino festivalyje, V. Katkus šiuo debiutu pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą.
