Nespalvotame kadre – sniegu padengtas plynas laukas ir juo einančių susigūžusių žmonių virtinė. Moteriškas balsas pasakoja: „Kauno gete buvo paskelbta Didžioji akcija, visi geto gyventojai turėjo susirinkti Demokratų aikštėje – dideli ir maži, darbingi ir sergantys. O tarp mūsų vaikščiojo gestapininkas Helmutas Rauka ir pirštu rodydamas nuspręsdavo, kurie žydai turi eiti į kairę, o kurie į dešinę. Aš jam žiūrėjau tiesiai į akis, o jis pasakė: „ta mergaitė turi gražias akis, eikit į dešinę“. Aš jį taip užhipnotizavau, kad jis turbūt nematė mano senelių. Su jais bėgome į tą gerąją pusę, ir taip aš likau gyva.“
Balso savininkė – Irena Veisaitė, į Kauno getą patekusi vos 13-os. Ji liko gyva ir išgyveno dar beveik 80 metų, beveik visus – šypsodamasi, visus – būdama geru žmogumi ir supama daugybės bičiulių. Ji – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės režisierės Giedrės Žickytės naujausio dokumentinio filmo „Irena“, pradėjusio kelionę po šalies kino teatrus, herojė.
Per bendrą draugę, teatro prodiuserę Audrą Žukaitytę, susipažinusios moterys tapo draugėmis, o kino premjerų niekada nepraleidusi Irena negailėjo komplimentų jaunesnės bičiulės kūrybai. Galiausiai itin populiarių filmų „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ ir „Šuolis“ režisierė suprato – šviesioji Irena, akademikė ir visuomenininkė, kurią mylėjo ištisos kartos, irgi turi turėti savo filmą.
„Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi, tačiau neapykantai nepasidavusi, ji vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui. Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą“, – rašoma filmo anonse.
Deja, I. Veisaitė koronaviruso pandemijos metu mirė spėjus nufilmuoti vos keturias būsimo dokumentinio filmo scenas. Į pagalbą kino kūrėjai atėjo archyvai – nuo JAV iki Izraelio, nuo Lietuvos iki Austrijos, viskas buvo išžiūrėta per padidinamąjį stiklą. Kaip po premjerinio „Irenos“ seanso Kauno „Romuvoje“ pasakojo režisierė, kadrų atrankoje dalyvavo ir didelės patirties darbe su archyvais turintis filmo montažo režisierius Danielius Kokanauskis.
Čia galime grįžti prie snieguoto kadro, minėto šio teksto pradžioje. Sniegas spalį? Radusi šį vaizdą G. Žickytė negalėjo patikėti, kad jo informacija teisinga. Teko pasitelkti net 1941-ųjų laikraščius ir juose spausdintas orų prognozes… Aptikus informaciją apie užėjusias pūgas įsitikinta, kad laikas atitinka. Tiesa, filme panaudotas kadras – ne iš Demokratų aikštės, o iš kitos vietos, kuria atrinkti žydai vedami į žudynių lauką, tai pavyko nustatyti iš regimų nedidelių detalių. Bet tai palyginti nedidelis neatitikimas. O, archyve aptikus labai panašus į Vilnių Varšuvos vaizdus, jų galutiniame montaže nuspręsta nenaudoti.
Apie blogį ir gėrį
„Šį įtampa kuri dabar vyksta, ši situacija, primena 4-o dešimtmečio pabaigą – pokalbiai yra panašūs, situacija yra panaši, ir savijauta yra panaši“, – filme mini Irena. Pokalbio po seanso metu G. Žickytė minėjo, kad tik vėliau, jau heroje tapusiai bičiulei mirus, ji iš tiesų suprato nuolatinio Irenos nerimo priežastį. Prasidėjus karui Ukrainoje galimybė pabūti su Mokytoja dar šiek tiek, užsidarius montažinėje, režisierei tapo būdu išbūti sudėtingą laiką.
Klausantis akademikės, literatūrologės ir teatrologės I. Veisaitės akivaizdu, kad gėris ir pozityvios mintys – jos prioritetų piramidės viršuje. Tai atsiskleidžia ir jos sudėtingame pokalbyje su „Yad Vashem“ archyvo atstovu, kuris neprimena gyvenimo būdo laidos vedėjo – anaiptol, griežti pakartotiniai klausimai nenuteikia maloniai nei žiūrovo, nei filmo herojės. Šios nepatogios scenos kulminacija tampa istorija apie riestainį, kurį ji su bičiule gavo dovanų, nusprendusios atšvęsti atėjusius 1942-uosius. Išties, maitinantis juodai baltais geto vaizdais, kuriuose – liūdni, peralkę žmonės, sudėtinga suvokti, kad kažką buvo galima ir švęsti.
Anglišką filmo pavadinimą – „A Goodnight Kiss“ – paaiškina Irenos pasakojimas apie „antrąją mamą“ Stefaniją Ladigienę, kuri priėmė iš geto išgelbėtą paauglę į savo gausią šeimą. Motiniškas bučinys prieš miegą dar nesibaigusio karo siaubą patyrusiai Irenai buvo toks netikėtas, kad ji… puolė į ašaras.
Stebint Ireną akivaizdu, kad išgyvenimas – formulė, kurioje sugebėjimas džiaugtis dabartine akimirka užima ne žemiausią vietą. Tokių akimirkų filme galėjo būti daugiau – nors „Irena“ prasideda spalvotais prieškario Vilniaus, išmarginto lenkiškais ir jidiš užrašais, vaizdais, kuriuos keičia scena iš 92-ojo Irenos gimtadienio, kai ji vos spėja priiminėti sveikinimus, bendrą emocinį foną archyviniai geto vaizdai kiek nugesina.
Duoklė asmenybei
Ypatingai paveiki „Irenos“ dalis – viešnagė į Estiją pas senus bičiulius kompozitorių Arvo Pärtą ir jo sutuoktinę muzikologę Norą. Būtent Estijoje I. Veisaitę ištiko gyvenimo meilė kino ir teatro kūrėjui Grigorijui Kromanovui, dėl kurios teko paaukoti pirmąją santuoką ir kasdienį ryšį su dukra Alina, pasirinkusią emigraciją.
Tiesa, apie saulėčiausius gyvenimo momentus moteris filme nedaugžodžiauja – galbūt nespėjo, galbūt saulėčiausias akimirkas norėjo pasilikti sau, kaip dažnai nutinka visuomeniškiems žmonėms. Tiesa, nedaug filme užsimenama ir apie profesinius moters pasiekimus. Bet kad estiškasis laikas buvo svarbus, akivaizdu iš to, koks džiaugsmingas ir jautrus yra susitikimas su Pärtais. Būtent A. Pärto kūrinio „Fūr Aline“, parašyto Irenai ilgintis dukters, motyvas lydi žiūrovą visas 90 minučių.
Daugiau svarbesnių veikėjų filme beveik ir nėra. Pokalbio vedėjo, „Kino maniaku“ prisistatančio kino apžvalgininko Mykolo Diržinausko paklausta, kodėl į scenarijų neįtraukė kitų žmonių pasakojimų, režisierė patikino: „Nenorėjau tokio filmo, kuriame kiti pasakoja apie žmogų“. Tai drąsus meninis sprendimas, kuriam nepražūti turint per mažai medžiagos padėjo kiti įvairių laikotarpių Irenos pokalbiai – jau minėtas „Yad Vashem“ archyvas, pokalbis vokiškame renginyje, prieš porą-trejetą dešimtmečių filmuotas interviu Lietuvos televizijai ir net vizitas estiškoje laidoje. Nors G. Žickytė išsidavė, kad estetine prasme ne visi archyvai nebuvo tobuli, jų turinys išties vertingas ir Irenos portretui suteikia įdomių pustonių.
Suprasti kontekstą
Susitikimo su kauniečiais metu režisierė neslėpė, kad nors filmo kūrimas turėjo būti raktu į Irenos Veisaitės fenomeno perpratimą, jai to galutinai padaryti nepavyko. Visgi, siekiant praplėsti akiratį ir pagilinti žinias apie tai, kas iš tiesų vyko Kaune ir kitur Europoje 1939-1945 metais, ir ką iš to laiko buvo įmanoma išsinešti, filmo „Irena“ patirtį verta derinti su kitais pastaruoju metu pristatytais minėtą laikotarpį tyrinėjančiais ar interpretuojančiais įvairių formų kūriniais.
Tarp tokių bendrą paveikslą sudėlioti padėsiančių kūrinių – anksčiau šiemet pristatytas I. Veisaitės giminaitės, „Lietūkio“ garaže nužudyto Jurgio Štromo anūkės Jenny Kagan (ši kauniečiams jau gerai pažįstama menininkė šmėkšteli ir filme!) sukurtas audiogidas, iš šurmuliuojančios prieškario Laisvės alėjos vedantis į prestižinį Žaliakalnio kvartalą, kuriame anuomet veikė Japonijos konsulatas, o šiandien – Sugiharos namai-muziejus. Šiame pasakojamos Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų gelbėtojų istorijos.
Filme neįvardintų, bet gana detaliai pavaizduotų „Lietūkio“ žudynių motyvais pradedama Antano Škėmos apysaka „Izaokas“. Tai paskutinis rašytojo kūrinys, tapęs pagrindu Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ scenarijui. Kūrinyje narpliojamos sudėtingos vidinės prieštaros, būdingos iš esmės visai pokario lietuvių kartai. Šį filmą, kino ekranus pasiekusį nedėkingu pandeminiu laikotarpiu, galite pamatyti LRT EPIKA platformoje.
Taip pat mąstant apie skirtingus vienu laiku gyvenusių žmonių likimus ir būdus įamžinti savo patirtį prasminga pasigilinti į Istorinėje LR Prezidentūroje 2024 m. vasarą veikusią parodą „Kauno getas: tikrovė ir atmintis“ palydėjusį Giedrės Jankevičiūtės ir Nerijaus Šepečio sudarytą leidinį „Meninė kūryba Kauno gete: tikrovės reprezentacijos klausimu“, kuriame cituojama ir G. Žickytės filmo herojė.
Kiek menkiau viešojoje erdvėje aptarti, tačiau šokiruojančiai svarbūs Alekso Faitelsono prisiminimai „Pabėgimas iš IX forto“ ir jų pagrindu sukurta meninė instaliacija, veikianti Kauno IX forto muziejuje.
Žinoma, būtina paminėti ir filme trumpai „pasivaidenusio“ istoriko Aurimo Švedo parengtą pokalbių su Irena Veisaite knygą „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Ją „Irenos“ premjeros proga leidykla „Aukso žuvys“ kaip tik ir perleido.
Filmą „Irena“ galite pamatyti Kauno kino centre „Romuva“, „Cinamon“ ir „Forum Cinemas Kaunas“.
