Saulės Bliuvaitės filme „Akiplėša“ dviejų į paauglystę žengiančių ir jau nebe vaikiškame pasaulyje išlaviruoti mėginančių draugių Marijos ir Kristinos vaidmenis atliko debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė. Vos įžengusios į kino industriją, Indijos tarptautiniame kino festivalyje už geriausią aktorystę iškart apdovanotos merginos pasakoja apie filmą, kelius į „Akiplėšos“ aktorių atranką ir daugiausiai iššūkių kėlusias scenas.
„Pradžioje man buvo sunku suprasti, kodėl mano herojė Kristina taip elgiasi. Atrodė, kad kažkas visąlaik ne vietoje – ji pasimetusi, kažkas vis negerai. Galvojau, kodėl taip yra, ir supratau, kad daug ką lemia jos aplinka. Skaitydama scenarijų sau žymėdavausi klausimus – kodėl ji taip atsakė arba pasielgė? O tada įsijausdavau, lyg būčiau jos draugė, ir tai padėjo daug ką suprasti. Galvodavau apie patarimus tokiai draugei, kuriai sunku, kuri susiduria su daugybe situacijų ir iššūkių“, – atskleidžia aktorė Ieva Rupeikaitė, kuriai filmuojantis „Akiplėšoje“ buvo 13 metų.
„Man šis filmas – apie draugystę ir apie tai, kaip tu joje formuojiesi kaip asmenybė, kokią įtaką gali padaryti tave supantys draugai, – apie „Akiplėšą“ svarsto aktorė Vesta Matulytė, kuri filmavosi 15-os metų. – Man pačiai tokioje aplinkoje, kokia rodoma filme, neteko būti, bet iš aplinkinių girdžiu visokių istorijų. Galiausiai juk draugų įtaka – gera ar bloga – vis tiek yra. Draugų grupėje visada labiau įsidrąsini – jei jie daro, aš irgi pabandysiu. Aišku, proto ribose. Pasimatuoji, kiek gali daryti, o ko geriau nedaryti.“
Į filmą – tiesiai iš modelių mokyklos
Režisierė Saulė Bliuvaitė sako, kad paaugles vaidinančios suaugusios profesionalios aktorės nebūtų tokios įtikinamos šio filmo kontekste, todėl rinkosi sunkesnį kelią – ieškoti neprofesionalių aktorių, kurių amžius atitiktų personažų amžių. „Pati negaliu žiūrėti filmų ar serialų, kur suaugusios moterys vaidina paaugles. Norėjau parodyti, kokie iš tikrųjų yra trylikamečiai – jie dar vaikai ir tai matosi mažiausiuose mimikos niuansuose. Siekiau tiesos jausmo, juk ir visas filmas sukasi apie tokio amžiaus takumą – kai dar nesi suaugęs, bet jautiesi ir nebe vaikas.“
Aktorę Ievą Rupeikaitę režisierė atrado modelių mokykloje. „Jau porą metų norėjau kažkur vaidinti, bet nieko didelio neįvyko, todėl nustūmiau šią mintį į šalį ir sugalvojau pabandyti modelių būrelį. O ten pačią pirmą mano apsilankymo dieną atėjo Saulė su atrankos režisiere ir sako, darom filmą – ką domintų? Labai apsidžiaugiau ir žingsnis po žingsnio mane atrinko vaidmeniui. Dar nežinau, ką veiksiu po mokyklos, bet kinas jau labai sudomino. Ir ne vien aktorystė – pamačiau, kaip viskas vyksta iš tikrųjų ir tai man labai įdomu“, – pasakoja I. Rupeikaitė.
Filme Mariją įkūnijusi Vesta Matulytė kvietimo į atranką sulaukė namie – ją atstovaujanti modelių agentė parašė, kad ja domisi režisierė. „Saulė mane pamatė „Instagram“ reklamoje su kvietimu tapti modeliu – jame buvo mano veidas. Su tėčiu nuvažiavau į atranką, labai šiltai pakalbėjome, viskas labai patiko, bet perskaičiusi scenarijų savimi suabejojau ir nebuvau tikra, ar pajėgsiu. Bet tėvai, geriausia draugė ir aplinka manimi tikėjo ir mane pačią įtikino – jie mane į tai įstūmė ir aš jiems labai dėkinga.“
Iššūkių kėlusios scenos
Filmas „Akiplėša“ kupinas nepagražintos realybės, tad darbas su nepilnamečiais turėjo būti itin jautrus ir atsakingas. „Su merginomis labai daug kalbėjomės apie visas, o ypač – apie intensyvesnes scenas. Išsikalbėjus ir visoms sutarus, kodėl jos reikalingos filme, prie tų scenų dirbome itin techniškai – viską detaliai surepetavome, kad merginoms jos nekeltų jokių emocijų, kad jos nesusitapatintų ir viską atliktų profesionaliai ir techniškai – panašiai, kaip kaskadininkai atlieka triukus. Džiaugiuosi, kad, regis, tos scenos jų galvose nė neišliko – merginos pasakoja apie visai kitus iššūkius filmavimo aikštelėje“, – šypsosi S. Bliuvaitė.
„Buvo scenų, kur reikėjo įveikti savo baimes – man buvo labai baisu įšokti į tamsų vandenį. Buvo baisu, bet paskui didžiavausi savimi, – pasakoja Vesta, o Ieva priduria, kad jai nerimą kėlė cigarečių rūkymas. – Jos buvo netikros – tokios, kurias naudoja kine, bet man tai buvo didelis iššūkis. Tai buvo dalykas, kurio niekada nedariau.“
„Daug dalykų filme vyksta už kadro, jie tik numanomi, o itin jautriose scenose – pavyzdžiui, su vyresniais aktoriais vaikinais, mums padėjo intymumo koordinatorė. Profesionalūs aktoriai gali paaiškinti, kur yra jų ribos, o štai paaugliams pirmiausiai reikia paaiškinti, kas yra tos ribos. Jie pirmiausiai išsikrizena, o tada rimtai aptariame kiekvieną „nesąmonę“ ir „sąmonę“, kad visi jaustųsi gerai. Turėjau tikslą su merginomis užmegzti tokį ryšį, kad jos niekada nebijotų pasakyti, kad kažko nenori daryti. Manau, mums tai pavyko“, – pasakoja režisierė.
Saulė Bliuvaitė sako esanti labai dėkinga ir merginų tėvams. „Be jų tikėjimo filmu ir pasitikėjimo manimi bei visa komanda nieko nebūtų įvykę. Pirmiausiai su jais ir kalbėjausi, jie pirmieji skaitė scenarijų,“ – sako režisierė, o aktorės priduria, kad jų tėvams iškart patiko scenarijus ir jų palaikymas buvo juntamas kiekviename žingsnyje: jie merginas lydėjo ir atrankose, ir filmo kelionėse per tarptautinius festivalius.
„Mano mama dirba su paaugliais, ji su tuo susiduria kiekvieną dieną. Mama man iš karto pasakė, kad labai faina gauti tokią galimybę prisidėti prie tokio meno kūrinio. Kai perskaitė scenarijų, jai jis žiauriai patiko“, – prisimena I. Rupeikaitė.
Apie „Akiplėšą“
„Akiplėša“ – debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame iškart susižėrė ne tik pagrindinį geriausio filmo apdovanojimą – „Auksinį leopardą“, bet ir dar tris prizus. Tačiau tai buvo tik sėkmės pradžia – į Lietuvą „Akiplėša“ atkeliavo pasirodžiusi daugiau nei 70-je tarptautinių kino festivalių – nuo Kanados iki Australijos, nuo Indonezijos iki Brazilijos, filmas pelnė 15 prizų ir buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui.
Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
