Prieš keletą metų prasidėjusi fotografo Antano Ingelevičiaus negatyvų atradimo odisėja tęsiasi. Jau įvyko trys parodos, dvi kurių – tarpukario šios asmenybės fiksuotame Kaune, o baigiantis 2025-ųjų žiemai istorinių detektyvų gerbėjams parengta dviguba naujiena. Tai – minėtus daugiau nei 800 negatyvų, tarp kurių – išnykęs medinis Kaunas ir jo bohemos atstovai, saugančio Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) išleistas fotoalbumas bei Mindaugo Meškausko dokumentinis filmas „Archyvų detektyvas“.
Daugeliui, net ir visas didelio dėmesio susilaukusias parodas lankiusiems, naujus faktus apie tarpukario veikėją pristatantis dokumentinis pasakojmas sekmadienio vakarą sutraukė sausakimšą „Romuvos“ didžiąją salę. Filmo režisierius ir scenarijaus autorius – ir fotografų bendruomenės narys, jau sukūręs filmą „XIX a. fotografo palikimas“ apie Vilniaus fotografo Juzefo Čechavičiaus gyvenimą, taigi į premjerinį seansą susirinko nemažai jo kolegų. Na, o vienas filmo pasakotojų LNM archeologas Gytis Grižas yra kaunietis, šis faktas greičiausiai taip pat padėjo išparduoti bilietus gerokai iki seanso datos.
Tarpukario Kaunas mūsų laikais dažnai perdėtai idealizuojamas ir, kino terminais kalbant, režisuojamas. Daug prie to prisideda nutiražuotos pastatyminės fotografijos, o ir noras pateisinti „aukso amžiaus“ titulą. Netikėtą žvilgsnį į šį Kauno laikotarpį, nefasadinius jo kampus ir augimo kainą pristatęs Ingelevičiaus archyvas pats savaime nėra parankus siekiant sukurti įtraukiantį dinamišką dokumentinį pasakojimą. Taip, yra triukų, pagyvinančių statiškus kadrus, bet M. Meškauskas šįkart pasirinko kitokį kelią – jis pasakojimo centre pastatė G. Grižą, LNM vyresniąją rinkinio kuratorę Vitaliją Jočytę ir muziejaus fotografą Algirdą Juodį. Smagu, kad režsierius nenuėjo lengviausiu „kalbančių galvų“ keliu ir savo herojus ištraukė iš vizualiai nuobodokos muziejaus aplinkos.
Atkuriamoji dokumentika – slidoka forma, ir televizijos archyvai pilni pervaidintų istorijų, kurios visgi netraukia iki meninio filmo. „Archyvų detektyvas“ visą valandą su trupučiu balansuoja ant ribos tarp išties įdomaus muziejininkų darbo proceso atskleidimo ir ne visuomet pavykusių aktorinių bandymų. Čia reikia pagirti G. Grižą, prieš kamerą atsipalaidavusį tiek, kad sudėtingą iššūkį pavertė smagiu žaidimu. Vien ko vertas jo autoironiškas šūktelėjimas „radau!..“, n-tąjį kartą grįžus į Rasų kapines ir nuėjus prie ne to Ingelevičiaus kapo. Archeologo kelionės po Kauną su Ingelevičiaus fotografijomis rankose ir per petį permestu fotoaparatu, siekiant atrasti prieš šimtą metų užfiksuotus objektus ar vietas, vertos atskiros laidos ar bent jau reelsų serijos soc. tinkluose.
Apskritai archeologo personažas suteikia dokumentiniam pasakojimui daug lengvumo, kurio taip norisi kalbant apie Ingelevičių. Tiek jo „Vilkolakio“ teatro fotografijos ir autoportretai, tiek nenuobodžios architektūros fotografijų kompozicijos ir meistriški žaidimai su šviesa duoda suprasti, kad asmenybė buvo tikrai neeilinė ir turėjo daug polėkio. Tad mažiausia, ko norisi, tai sprausti ją į kanoną. Į rimtąją pusę filmo nuotaiką vis bando nusverti itin dramatiška kompozitoriaus Martyno Bialobželskio muzika. Nors originalus garso takelis kaip faktas yra puikus, kaip ir tai, kad jį įrašė talentingų menininkų kvartetas „IPA“, galbūt „Archyvų detektyve“ jis galėjo ir neužgožti to, ką matome ekrane.
„Archyvų detektyvas“ fokusuojasi ne į Ingelevičiaus asmenybę, kuri (kaip ir fotografo neparodinis žvilgsnis į sparčiai besikeitusią laikinąją sostinę) daug išsamiau pristatoma naujame albume. Gudrus rinkodaros ėjimas – norintys žinoti viską, turi ir į kiną ateiti ir knygą įsigyti. Taigi filmas – labiau pasakojimas apie savo darbo entuziastus, nebijančius peržengti pareigybių ribas, atpažįstančius geriausias kolegų savybes, noriai bendradarbiaujančius, netaupančius savo poilsio laiko. Atrodo, tai sąmoningas M. Meškausko sprendimas. Taip filmas tampa ne tik judančių fotografijų prezentacija, bet ir įtraukiančiu detektyvu. Turbūt kiekvieno profesionalo svajonė yra padaryti bent vieną TĄ atradimą, išspręsti TĄ lygtį, parašyti TĄ knygą. Žinoma, tai pasiekus, kyla klausimas – o kas toliau?
„Toliau“ norėtųsi pagaliau surasti tą tikrąjį kapą Rasų kapinėse. Žinoma, ir išsiaiškinti, kaip Ingelevičiaus negatyvai atsidūrė sostinėje, ar čia juos atsivežė pats fotografas, kur sunkųjį lobį laikė. Žinoma jo mirties data ir tai, kad kūnas buvo atitekęs anatomijos studentams – būtent universitete jį rado sesuo, užsiėmusi vėlyvomis laidotuvėmis. Visa tai muziejininkai atkapstė iš laiškų, kuriuos jiems perdavė atsitiktinai feisbuke aptikti šeimos nariai. Koks atsidavimas, atkaklumas! To pavyzdžių filme apstu, ir jie tikrai įkvepia.
Nors Ingelevičiaus detektyvas dar nebaigtas, vyniojant jo siūlą išnyra ir iki šiol plačiau neaptarta bet itin įdomi jo žmonos Olgos Ingelevičienės asmenybė. Banke dirbusi moteris buvo tarp pirmųjų Lietuvos krepšininkių (kaip žinia, moterys šią sporto šaką Lietuvoje atrado pirmiau nei vyrai), be to, kaip paaiškėjo skaitant jos laiškų archyvą, turėjo drąsos ir ryžto išsiskirti su priklausomybei alkoholiui pasidavusiu fotografu, likti viena su dviem vaikais. Tarpukario (juk tuomet nebuvo civilinės metrikacijos) visuomenėje tai buvo gana drąsus sprendimas. Ir jei Ingelevičiaus siužeto vingiai po skryrybų migloti, jo buvusios žmonos – daug aiškesni.
O. Ingelevičienė paminima jau filmui baigiantis, ir ši nauja gija suteikia vilties, kad Ingelevičiaus negatyvų įžiebta smalsumo kibirkštis dar greitai neužges. Net ir aš suskaičiavau, kad ši recenzija – jau ketvirtoji mano su Ingelevičiumi susijusi publikacija (du reportažai apie parodas skambėjo radijo eteryje, vieną interviu publikavo žurnalas „Kaunas pilnas kultūros“), mielai sąrašą pratęsčiau.
„Archyvų detektyvas“ kino teatre „Romuva“ bus rodomas antradienį, kovo 4 d, 18 val., bilietus galite įsigyti čia. Sekmadienį po seanso pokalbiui pasilikę kūrėjai žadėjo, kad dar kartą filmą bus galima pamatyti po festivalio „Kino pavasaris“.
