Lapkritį į Kauno scenas sugrįžta šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“, šiemet kviečiantis pažvelgti į penkis išskirtinius lietuvių ir užsienio menininkų projektus. Lapkričio 18 d. Kauno filharmonijos Didžiojoje salėje nuskambės pirmasis festivalio koncertas „Echo“ – muzikinis tyrimas, nagrinėjantis garso, erdvės, žodžio ir technologijų santykį per šiuolaikinės muzikos prizmę.
Projektas subūrė tris ansamblius: Naujosios vokalinės muzikos ansamblį „Melos“ (Lietuva), šiuolaikinės muzikos ansamblį „New Babylon“ (Vokietija) ir šiuolaikinės muzikos ansamblį „Vertixe Sonora“ (Ispanija).
Koncertui artėjant apie „Echo“ pasakoja „Melos“ narė Neringa Bareikė.
Neringa, kitais metais ansamblis „Melos“ švęs dešimtmetį scenoje. Ar „Melos“ stipriai pasikeitė nuo įkūrimo pradžios iki dabar?
Bėgant metams keitėsi ansamblio sudėtis, tačiau visą laiką lydėjo šiuolaikinės muzikos kryptis. Po pirmųjų dvejų veiklos metų nusprendėme nuo chorinės sudėties pereiti prie mažesnio sąstato – palikti aštuonis balsus ir toliau fokusuotis į kokybiškos šiuolaikinės muzikos sklaidą. Bėgant laikui išgryninome ir Melų estetiką – tai minimalizmas, redukuota muzika, balsų skaidrumas ir persipynimas. Pastaruoju metu nemažai dėmesio skiriame ir eksperimentinei muzikai – jaučiame, kad klausytojų poreikis jai auga, o į šią kryptį veda ir mūsų pačių smalsumas.
„Melos“ dažnai dirba su kitais ansambliais, atlikėjais, kompozitoriais. Kaip pavyksta išlaikyti savo autentišką „garsą“ ar vidinę tapatybę tokioje nuolat besikeičiančioje kūrybinėje aplinkoje?
Ko gero, jau esame suformavusios savo skambesį. Kiti kūrėjai kreipiasi į mus žinodami, ko gali tikėtis. Iniciatyvą neretai pačios imame į savo rankas: mezgame ryšius su kompozitoriais, bendradarbiaujame, kalbamės apie tai, kas mes esame kaip ansamblis ir koks yra mūsų balsas. Mus vienija smalsumas balsui – kaip jis gali suskambėti įvairiuose kūriniuose, kokias naujas formas įgauti.
Festivalis „Iš arti“ – šiuolaikinės muzikos festivalis. Kas jums yra šiuolaikinė muzika? Kokius akcentus sudėtumėt į šį platų, skirtingai interpretuojamą apibrėžimą?
Mano asmenine nuomone, šiuolaikinė muzika reflektuoja tai, kas vyksta aplinkui – kokie socialiniai reiškiniai mus veikia, koks politinis fonas vyrauja. Sunku įsivaizduoti apolitišką šiuolaikinio meno kūrėją. Šiuolaikinė muzika eksperimentuoja su garsu, technologijomis, forma ir prasme. Ji ryškiai atspindi laikmetį, o klausantis skatina susimąstyti apie pasaulį aplink mus.
Pavyzdžiui, prieš kelis metus turėjome dirbtuves su Londone gyvenančiu kūrėju Hardi Kurda – prisidėjome prie projekto „Everything is Illegal“. Į šią programą integravome vietinius laikraščius, juose pateikiamą informaciją. Manau, kad Meloms tai buvo aktualias socialines temas liečiančių projektų pradžia. Man, kaip ir kitoms ansamblio narėms, tai labai svarbu – veikia kaip motyvacija kurti, daryti, eiti į priekį.
Socialiniai ir politiniai klausimai yra ir festivalyje pristatomo projekto „Echo“ ašis. Kaip kilo jo idėja?
Dirbdamos su šiuolaikiniais kūrėjais vis dažniau susidūrėme su klausimu: ką reiškia balsas šiandien, kai tiek daug balsų kalba vienu metu? „Echo“ projekte šią temą perkėlėme į muzikinę plotmę – kaip garsas rezonuoja ir sklinda, kaip atgarsiai kuria naujas reikšmes, kaip informacija keičiasi keliaudama iš vieno šaltinio į kitą. Norėjome reflektuoti dabartį.
Kaip pavyko projekto premjera Vokietijoje?
Premjera įvyko šių metų vasarą Brėmene. Gavus natas apėmė keistas jausmas – kaip reikės šiuos, vokaliai labai sudėtingus kūrinius, įgyvendinti? Tačiau, kai susitikome su kompozitoriais, pirmasis įspūdis pasikeitė – jie buvo be galo jautrūs žmonės, jiems šis projektas nuoširdžiai rūpėjo. Todėl koncerto labai laukėme.
Klausytojai sakė, kad tai emociškai įkrauta, jautri programa. Per generalinę repeticiją graudinausi ir pati – manau, kad kai muzika nuneša tave į jausmą, tai jau yra sėkmė. Įdomu, kaip bus Kaune – didesnėje erdvėje, kitu metų laiku, kitame kontekste.
Netrukus programa kelsis į Lietuvą. Kaip šį pasirodymą veikia šiandieninės mūsų šalies aktualijos – kultūros protestas, šalimais vykstantis karas, ir kokiame kontekste pasirodėte Vokietijoje?
Pastaraisiais metais tiek Vokietijoje, tiek Ispanijoje, tiek kitose Europos šalyse pastebimas dešiniojo sparno nacionalizmo stiprėjimas. Tai siejasi su dezinformacijos sklaida, „echo chambers“ reiškiniu ir informacijos poliarizacija – kai visuomenės grupės ima gyventi savo informaciniuose burbuluose, girdėdamos tik savas nuomones. Toks uždarumas stiprina baimę, nepasitikėjimą ir populistines nuotaikas, kurios politikoje virsta nacionalistiniais judėjimais. Ši situacija tampa svarbia „Echo“ projekto ašimi – kaip garsas ir sparčiai plintanti informacija (tiksliau – dezinformacija) formuoja mūsų kolektyvinį suvokimą.
Džiaugiamės, kad šį projektą Lietuvoje galime pristatyti būtent dabar, įnešti į kultūros lauką savo indėlį – norime dalyvauti tame, kas vyksta, taip, kaip mokame. Užsienio kompozitoriai tikrai žino, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Tačiau įvykiai mūsų šalyje ir bendrystė su komanda iš Ispanijos bei Vokietijos rodo, kad tai universalus reiškinys – mes nesame vieni. Atvažiuojame parodydami, kad kartu galime sukurti kažką gražaus, gero, šviesaus.
Tam tikra prasme šis projektas yra ir vertybinė pozicija?
Iš vienos pusės – tai muzikinis eksperimentas: kaip per garsą perteikti informacijos iškraipymą, aidą, triukšmo perteklinį pojūtį, visuomenės chaosą.
Iš kitos – tai ir vertybinis žingsnis, nes norėjome kalbėti apie informacijos patikimumą, apie tai, kaip lengva pasimesti nuomonių sraute. Muzika tapo būdu išreikšti mūsų santykį su šia realybe – be didelių kalbų, per klausymosi patirtį. Šiandien gyvename socialiniuose tinkluose, kartais nebemokame atsirinkti informacijos, nebežinome, ką sekti, kuo tikėti. Kartais nebeturime laiko įsiklausyti, kas vyksta mūsų mintyse, ką galvojame, nes didžiulis informacijos srautas mus neša milžinišku greičiu.
Man asmeniškai šis projektas yra apie balansą tarp triukšmo, chaoso, kuriame gyvename, ir bandymo atrasti tylą, įsiklausyti. Atliekama muzika turi vilties skambesį – ji šiek tiek nostalgiška, tačiau savyje neša šviesą.
Ką norėtumėte, kad koncerte patirtų ar iš jo išsineštų klausytojai?
Kasdien gyvename dideliame triukšme ir informacijos pertekliuje. Kūryboje vis dažniau ieškome tylos, lėtumo, erdvės – gal todėl, kad pasaulis aplink mus nuolat skuba, šaukia, reikalauja dėmesio. Muzika tampa būdu sustoti, permąstyti, kaip klausomės – ne tik garsų, bet ir vieni kitų. Jeigu klausytojai po koncerto norės sau ar kitam užduoti klausimą apie tai, kas vyksta aplink, pasvarstys, kaip jaučiasi – tai jau bus nuostabus rezultatas.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalio pagrindinis partneris: Kauno valstybinė filharmonija. Festivalio partneriai: Kauno menininkų namai, Ąžuolyno biblioteka. Festivalio radijas: Žinių radijas. Daugiau informacijos: www.isarti.lt
