Ella Fleck – Londone gyvenanti menininkė ir rašytoja, kurios kūryba narplioja šiuolaikinio gyvenimo psichoseksualines struktūras. Kvapai, kalba, garsas, skaitmeninės platformos ir architektūra – tai priemonės, kurias ji naudoja tyrinėdama troškimus, kontrolės ir manipuliacijos mechanizmus. 15-ojoje Kauno bienalėje „Gyvenimas po gyvenimo“ menininkė pristato instaliaciją „Spray“ (liet. „Purškalas“), paremtą septynių mėnesių tyrimu „Discord“ platformoje. Prisidengusi išgalvoto personažo Jonathano Michaels’o tapatybe, menininkė įsiliejo į vyrų, eksperimentuojančių su feromonais ir neurolingvistiniu programavimu, bendruomenę.
Apie norą kontroliuoti, fikciją kaip tyrimo metodą ir tai, ką reiškia tapti Jonathanu Michaels’u, su Ella Fleck kalbasi Justė Litinskaitė.
Studijavote anglų literatūrą. Kokios įtakos tai turėjo Jūsų meninei praktikai?
Studijavau anglų literatūrą Ekseterio universitete. Šios studijos apjungė kūrybinį rašymą ir kritinę teoriją. Mokiausi visko – nuo poezijos ir scenarijų rašymo iki lyčių teorijos, postkolonializmo, erdvės ir skaitmeninių teorijų skaitymo bei analizavimo.
Išmokau dviejų dalykų, kurie yra neatsiejami nuo mano praktikos. Pirma, įgudau naudoti kalbą kaip medžiagą – mano tekstai yra scenarijų, poezijos ir hipertekstų mišinys, kuriam suteikiu personažo monologo formą. Antra, įgijau įgūdžių suprasti ir analizuoti konceptualias struktūras.
Kauno bienalėje pristatysite instaliaciją „Spray“ (liet. „Purškalas“ ). Papasakokite apie kūrinį.
Kauno bienalei pristatau instaliaciją „Spray“, kurią praėjusiais metais rodžiau Londone vykusioje parodoje „Season 4 Episode 6“. Tai architektūrinė instaliacija su garso elementais, įrengta „Stumbro“ gamykloje. Jai sukurti naudojau feromonų rūką.
Instaliacija – tai septynių mėnesių trukmės tyrimo rezultatas. Tyrimo metu, naudodama slapyvardį, „Discord“ platformoje bendravau su vyrais, eksperimentuojančiais su feromonais, neurolingvistiniu programavimu ir kitomis pasąmonės manipuliacijos technikomis, skirtomis priversti moteris užmegzti romantiškus ir seksualinius santykius su jais.
Kaip vyko šis septynių mėnesių trukmės tyrimas?
Aš tyrinėjau feromonus ir elektroniniu paštu anonimiškai uždaviau daugybę klausimų vienam pardavėjui. Jis pakvietė mane į „Discord“ platformą, kuri, kaip netrukus paaiškėjo, buvo skirta seksualinės prievartos temoms. Tykojau ten apie du mėnesius ir stebėjau grupės dinamiką. Tada nusprendžiau prisijungti prie platformoje vykstančių pokalbių kaip personažas, Jonathanas Michaels’as. Tada viskas pradėjo rutuliotis savaime.
Apibūdinkite Jonathano Michaels’o personažą.
Jonathanas yra europietiškos kilmės 40-metis, dirbantis muziejuje. Jis buvo sumanytas taip, kad būtų ant ribos tarp to, ką vyrų grupė „Discord“ platformoje laikė priimtinu, ir to, ką laikė nepriimtinu.
Jis yra žavus ir protingas, bet turi giliai įsišaknijusį poreikį seksualinei kontrolei. Jis jau kelis mėnesius seka turinio kūrėją Gizelę internete ir bando suorganizuoti tobulą susitikimą su ja naudodamas feromonus, stebėdamas ir sekdamas ją bei taikydamas neurolingvistinį programavimą. Jis bando kontroliuoti jų pirmojo pokalbio eigą, tikėdamasis, kad galės su ja permiegoti.
Kaip jautėtės apsimetinėdama šiuo vyru?
Esu moteris, įsiskverbusi į moterų nekenčiančių vyrų skaitmeninę platformą, todėl, žinoma, jaučiau tam tikrą kritiškumą, pažeidžiamumą ir pyktį.
Tačiau mane domina, kaip šiuolaikinio gyvenimo sąlygos sudaro pagrindą tokios grupės egzistavimui. Kodėl kas nors norėtų taip detaliai kontroliuoti seksą ir bendravimą? Trokšti meilės ir bendravimo yra žmogiška, bet šioje grupėje tai – manipuliatyvus, suprekintas ir šaltas troškimas. Galų gale, visa tai net ne apie seksą, o apie galią. Nebandau tų vyrų ginti. Bet klausimas yra daug platesnis. Tai struktūrinė problema, pasklidusi įvairiuose mūsų kapitalistinio gyvenimo aspektuose.
Tam tikra prasme norėjau įsikūnyti į Jonathaną Michaels’ą, kad suprasčiau tokio troškimo impulsą ir jo vedamą mąstymo procesą. Empatija nėra tinkamas žodis, bet tai kažkas panašaus į bandymą suprasti už to slypinčią psichologiją ir sąlygotumą.
Instaliacija „Spray“ panardina lankytojus į tirštą rūką, prisotintą feromonais, tokiais kaip androstenolis ir oksitocinas, kurie gali kelti nerimą. Kaip atitaikėte instaliacijai naudojamas feromonų dozes?
Dozavimą atitaikiau bandymų ir klaidų būdu, eksperimentuodama studijoje. Svarbiausia yra tai, kaip dažnai feromonų rūkas išsiskiria, koks stiprus yra kvapas ir koks stiprus yra pats rūkas. Londono instaliacijoje rūkas buvo labai tirštas ir slegiantis. Manau, kad Kaune jis bus subtilesnis.
Norėjau, kad darbas būtų sudarytas tik iš medžiagų, kurios yra naudojamos tyrime, taigi tik iš oro ir kalbos. Tai viskas, iš ko sudarytas pats Jonathanas. Tokia ir yra visaapimanti idėja – užpildyti kambarį šiomis pasąmonės medžiagomis.
Papasakokite daugiau apie šios instaliacijos fone skambantį dirbtinio intelekto sukurtą balsą.
Tai Jonathano balsas. Tekstas ilgas ir poetinis, sudarytas iš Jonathano įrašų skaitmeninėje platformoje, jo dainų tekstų ir vidinių minčių derinio. Jonathanas pasakoja apie savo norą susitikti su Gizele ir pokalbius platformoje, kuriuose aptarė, kaip sukurti šį susitikimą. Įraše galima girdėti ir užgožtus kitų žmonių balsus. Tai tikri komentarai, susirašinėjimai ir įrašai iš skaitmeninės platformos.
„Discord“ platformoje atliktas tyrimas įkvėpė dar vieną Jūsų meno projektą pavadinimu „My Name is Jonathan Michaels“ (liet. „Mano vardas Jonathanas Michaels’as“). Papasakokite apie šį darbą daugiau.
Tai instaliacija, rodžiusi tiesioginį vaizdą iš „Discord“ platformos, tačiau platformos pavadinimas buvo paslėptas, todėl parodos lankytojai negalėjo prisijungti prie platformos ar joje bendrauti su kitais. Tačiau jie galėjo matyti, kad platformoje vyksta aktyvus bendravimas.
Ant grindų buvo išdėstyti įvairūs A5 formato atspaudai – momentinės ekrano kopijos, Jonathano platformoje parašyti įrašai, per tyrimą rasti efemeriški dalykai, pavyzdžiui „karštų merginų reitingavimo skalė“, kuri naudojama vertinti moterims pagal jų išvaizdą. Taip pat čia buvo mano parašytų pastabų, kurias rašiau kaip Jonathanas Michaels’as. Visa tai bus įtraukta į knygą, kuri netrukus pasirodys.
Jūs taip pat buvote kuratorė ir viena iš „650mAh“ (2018–2021 m.) įkūrėjų. Šis kuratorinis projektas buvo žinomas dėl parodų rengimo „MIST Vape Shop“ parduotuvėje Hove, Jungtinėje Karalystėje. Kaip atsirado šis projektas ir ką šiose netradicinėse erdvėse galėjote daryti kitaip, nei tradicinėse baltojo kubo erdvėse?
„650mAh“ buvo Tabithos Steinberg ir mano kuratorinis projektas. Nei viena iš mūsų nestudijavome kuratorystės, bet anksčiau kartu šiek tiek užsiiminėjome kuravimu ir rašymu. Per draugą radome elektroninių cigarečių parduotuvę ir ėmėme naudoti tarnybines parduotuvės patalpas parodoms.
Mums buvo įdomu pristatyti darbus kitokiame kontekste. Dėl mūsų erdvės sudėtingumo menininkai jautė, kad gali kurti eksperimentinius darbus. Mes nepardavinėjome meno kūrinių, neturėjome ryšių su kitomis meno institucijomis ir nemokėjome nuomos. Tai buvo tarsi „pasidaryk pats“ projektas. Kiekviena paroda skyrėsi nuo ankstesnės. Norėjome, kad parodos būtų sutelktos į menininkus ir suteiktų jiems unikalią erdvę parodyti kažką kitokio, ko nereikia parduoti ar įtraukti į kokios nors institucijos kolekciją.
Ar vis dar užsimate kuratorine praktika?
Norėčiau vėl tai daryti, bet kol kas kuravimą atidėjau ir plėtoju kūrybinę veiklą. Žinoma, kuratorystė ir kūryba turi bendrų bruožų, jos viena kitą papildo. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Šiuo metu manau, kad geriau juos atskirti. Yra daug menininkų-kuratorių, kuriuos labai mėgstu, pavyzdžiui, Goshka Macuga, Frances Stark ir Mike Kelley. Tačiau pradėjau jausti, kad kartais peržengdavau ribą arba nežinojau, kur ta riba yra. Man reikia užsiimti kūryba.
Kokias temas, erdves ar medžiagas norėtumėte tyrinėti toliau?
Vis dar daug mąstau apie galią, cheminius signalus, tekstą, lytį ir architektūrinę galios dinamiką. Mąstau apie tai, kaip pavaizduoti sceną tik kvapu, taip pat apie gimimą, atgimimą, kūdikius, nekaltumą. Galbūt Jonathanas netrukus atgims kaip kažkas kitas kažkur kitur.
*
15-ąją Kauno bienalę galima aplankyti rugsėjo 12 – lapkričio 23 d. istorinėje „Stumbro“ gamykloje (K. Būgos g. 7), Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56), Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (Mackevičiaus g. 27). Lydinti paroda vyksta rugsėjo 12 – lapkričio 9 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) ir Kauno miesto muziejaus padalinyje Kauno rotušėje (Rotušės a. 15).
Bienalę finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
Pagrindiniai partneriai: „Stumbro muziejus“ ir Lietuvos kultūros institutas.
