English
Žurnalų archyvas

„FC Kiemas“. Futbolo kultūristės

3 kovo, 2021, Kotryna Lingienė | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Nors šiame numeryje daugiau kalbame apie profesionalųjį sportą ir profesionalias aistras, nevertėtų pamiršti, kad profesionalumas sukurtas nuo nulio. Daugelis sporto šakų, šiandien skaičiuojančių milijardines apyvartas, kadaise gimė iš noro judėti ir dalintis emocijomis. Ir neprivalai būti idealios fizinės formos, jei tiesiog nori išbandyti save. Taigi futbolo komandos „FC Kiemas“ atstovės – Kauno menininkų namuose dirbanti Agnė Smolienė, odos gaminius kurianti Laura Savickė ir Kauno miesto muziejaus komandos narė Sigita Žemaitytė-Strazdė – pasakoja apie savo patirtis su bucais ir kamuoliu bėgiojant po žalią veją. 

Agnės Smolienės / „Goal Click“ nuotr.

Kodėl futbolas? Kodėl ne tinklinis, krepšinis ar kvadratas?

Agnė: Mokykloje žaidžiau ir krepšinį, ir kvadratą, bet futbolas man kelia ypatingus jausmus. Futbolą atradau studijų metais Vilniuje, kai po paskaitų susitikdavome su draugais paspardyti kamuolio. Vaikinai turėjo savo komandą „FC Vova“, su kuria žaisdavo Sekmadienio lygoje, o mes, merginos, bandėme neatsilikti. Turėjome neoficialią komandą, net aprangą – mėlynus sijonėlius su šortais po apačia. Dar ir dabar nežinau, kokiai sporto šakai iš tikrųjų jie buvo skirti. Žaidėme labai blogai, bet juk svarbiausia, kad buvo smagu. Taip praleisdavome vos ne kiekvieną vakarą – netgi žiemą. Pamenu, žaidėme ant apledėjusios mokyklos aikštelės – ko gero, dabartiniai kelio skausmai mena tą žiemą. Po tų nostalgiškų laikų futbolo nežaidžiau daugiau nei dešimt metų, kol nusprendžiau į šią sporto šaką įtraukti savo šešiametę dukrą. Po nesėkmingų bandymų surasti treniruotes tokio amžiaus mergaitėms supratau, kad turbūt ne dukra, o aš pati noriu žaisti. Susitariau su trenere, kad, jei suorganizuosiu bent penkių moterų grupę, ji imsis mus treniruoti. Taip viskas ir prasidėjo. Ir nors per tuos trejus metus buvo visko, futbolas nebepaleidžia. 

Laura: Mano gyvenime futbolas atsirado netikėtai, bet pasiliko ilgam. Niekada nemaniau, kad norėčiau žaisti futbolą, kol gavau pasiūlymą iš Agnės prisijungti prie naujos moterų mėgėjų komandos. Tai labai įdomus komandinis žaidimas su daug sudedamųjų dalių. Labiausiai mane žavi kamuolio valdymo technikos, kuriomis galima apgaudinėti varžovą.

Sigita: Futbolas man teikia džiaugsmą. Paprasčiausią džiaugsmą. Smagu kojomis varytis kamuolį, smagu taikliai jį papasuoti, smagu, kai tavo pasas būna rezultatyvus, smagu pačiai įvartį įmušti. Smagu ką nors naujo išmokti ir smagu laimėti. Viename vaizdo įraše, kuriame buvo mokoma visokių varymosi triukų, treneris sakė: futbolas turi teikti džiaugsmą. Taip ir yra. Dar, kitaip nei krepšinyje, įvarčių čia tenka gerokai palaukti, o kartais varžybos gali baigtis ir visai nerezultatyviai. Dėl šios 90+ min. intrigos futbolą malonu ir stebėti. 

Kodėl „FC Kiemas“? Ar futbolo aikštė jums lygi kiemui, į kurį vaikystėje bėgdavot leist laiko po pamokų? 

Laura: Manau, būtent todėl, jog mano vaikystės kieme futbolo aikštelė buvo ne vieta mergaitėms. Puikiai pamenu, kaip aikštelėje už namo vykdavo futbolo rungtynės tarp skirtingų kiemų komandų, bet jose dalyvaudavo tik berniukai, mergaitės atliko komandų palaikymo funkciją. Pamenu, tada net nekilo dėl to klausimų. O kai dabar pagalvoju, jei ne tie stereotipai, tai būčiau įkalusi ne vieną įvartį dar vaikystėje. Norėtųsi, kad šitie stereotipai keistųsi ir dabartinės mergaitės galėtų laisvai spardyti kamuolį – turėti galvoje vaizdą, kaip tai atrodo. Agnės dukra ateidavo pažiūrėti, kaip mūsų komanda treniruojasi ir po kelių kartų jau degė noru pati žaisti. Džiaugiuosi, kad šiandien ji ir pati žaidžia mergaičių komandoje. 

Sigita: Bent jau treniruotėse to atsipalaidavimo tikrai yra ir ne kartą, pasakodama apie savo komandą, esu minėjusi sugrįžusį kamuolio su kiemo draugais gainiojimo jausmą. Per varžybas, aišku, labiau susidisciplinuojame, tačiau turbūt ir tada iš aikštėje praleisto laiko visų pirma turime išsinešti gerą emociją. Tikiu, kad taip mąstau ne tik aš, bet ir mano komandos bičiulės. 

Agnė: Iš tikrųjų tai kiemo vaizdinys mūsų komandoje figūravo nuo pat susikūrimo pradžios. Kadangi be savęs nepažinojau nė vienos kaunietės, kuri norėtų žaisti futbolą, ieškojau visur, o pirmiausia – kaimynystėje. Taip atsirado pirmosios trys žaidėjos – visos iš K. Būgos gatvės (tarp jų ir Laura). Vėliau jau ir treniruodavomės gretimoje V. Kudirkos progimnazijos aikštelėje. Tad pavadinimas atsirado labai natūraliai, o dabar turi ir daugiau prasmių. 

Jus vienija futbolas. O kas skiria?

Sigita: Temperamentas. Visos galime skirtingai sureaguoti į savo ar kitos klaidą ar kokią situaciją. Tačiau turbūt jau imame viena prie kitos priprast.

Laura: Aišku, kad futbolas mums yra ne tik žaidimas ir ne tik sportas. Bet kas dar? Kultūra, bendruomenė, saviraiška, o gal kovos prieš moterų diskriminaciją įrankis? Moterų futbolas Lietuvoje apskritai užima labai mažą nišą, o ir pati futbolo kultūra yra pasenusi. Manau, kad labiausiai mus ir skiria tai, kad „kiemo lygos“ vizija yra miglota, todėl ir komandos ateitį dažnai kiekviena matome skirtingai. Alternatyvi moterų futbolo kultūra dar tik formuojasi (nežinau, gal net nesiformuoja, gal čia tik mes bandom taip įsivaizduoti) ir laukia dar ilgas kelias iki aiškesnio kultūrinio pagrindo ar įkvepiančio pavyzdžio, kuris padėtų labiau suvienyti komandą ir aiškiau matyti jos vaizdą.

Agnė: Pradžioje mus visas vienijo ne tiek futbolas, kiek profesinė sritis. Kadangi norėjau suburti komandą iš draugių ar bent jau iš bendraminčių, jungtis kviečiau kultūros ir meno srityje dirbančias koleges. Architektes, dizaineres, kultūros lauko specialistes ir pan. Kaip žinia, humanitarai dažniausiai neturi konkrečių darbo valandų, todėl viršvalandžių neskaičiuoja. Buvo sunku rasti merginų, kurios 19 val. būtų laisvos, neiškeistų treniruotės į pastangų nereikalaujantį kino seansą ir dar turėtų jėgų žaisti. Tad dabar profesijų neskaičiuojame ir vertiname motyvaciją. Pritarčiau Laurai ir Sigitai, kad mus skiria charakteriai ir vertybės. Charakterių nepakeisi, bet komanda, kurios žaidėjos dega tomis pačiomis idėjomis, yra mano svajonė. 

Kas jums yra judėjimas? Būdas išlieti neigiamas emocijas? Kažkas paprasčiau?

Laura: Ne tik išleisti emocijas, bet ir išmesti iš galvos visus rūpesčius ir darbus. Visada atvažiuoju į treniruotę tik nulipusi nuo darbų, galva dar pilna reikalų, bet viskas ištirpsta tą sekundę, kai įbėgi į aikštelę. Po sunkesnės dienos pagauni save smūgiuojant į sienelę, o kai komandos draugė paklausia, ar viskas gerai, atsakai: „Dabar jau daug geriau.“

Sigita: Eidamas, bėgdamas tikiesi išjungti smegenis, tačiau paprastai būna kitaip – jos persijungia į kažkokį aiškumo režimą. Tada dalykus, kurie vos prieš kelias minutes atrodė painūs ir neišsprendžiami, pradedi matyti kitaip. Manau, kad ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, važiavimas dviračiu būtini kūrybinį darbą dirbantiems žmonėms būtent dėl to mano minėto minties skaidrumo pojūčio. Futbolas, aišku, kas kita. Tai ne meditacija ir buvimas su savimi, tai labiau išsitaškymas. Judėjimas žmogui būtinas. Ir tą turbūt kiekvienas ypač aiškiai suprantame karantino metu. 

Agnė: Blogų emocijų ar nepadarytų darbų į aikštelę nesinešu – apsiaunu bucus ir atrodo, kad to pasaulio, kuris buvo prieš ateinant į treniruotę, nebėra. Be to, futbolas nėra įprastas judėjimas. Kad išvengtum traumų ir galėtum dėmesį sutelkti į techniką, o ne į fizinį trukdį, turi judėti paraleliai. Profesionalūs sportininkai treniruojasi kiekvieną dieną, o mes susitinkame tik kartą per savaitę, todėl likusias savaitės dienas reikia palaikyti fizinį krūvį kitais judėjimo būdais. Tą tarpą aš užpildau lengvu bėgimu ir joga. Prisimenu, kaip po treniruotės kitą dieną negalėdavau laiptais užlipti į darbą, taip pat dėl silpnų raiščių buvau susilaužius koją. Nekartočiau tokių klaidų. 

Koks treneris yra geras treneris?

Agnė: Mums laimė apskritai turėti treneres! Aš labai džiaugiuosi, kad Ugnė ir Andželika sutiko dalyvauti šioje avantiūroje ir vis dar turi entuziazmo su mumis dirbti. Stebiuosi, kokia atvira yra jaunoji trenerių karta, regis, nesuvaržyta stereotipų, nors ir dirbanti toje pačioje struktūroje. Ugnė ir Andželika taip pat treniruoja ir mergaites – komandoje žaidžia mano vyresnė dukra, bet pabandė ir keturmetė. Stebėdama, kiek kantrybės trenerės turi mokydamos tokias išsiblaškėles, pagalvojau, kad tada pavyks treniruoti ir mus. Prieš metus su kolegėmis nusprendėme lankyti individualias plaukimo treniruotes ir „Vilijos“ baseine sutikome kitą Ugnę – pasirodo, plaukimo trenerės gali nerėkti ir būti neįtikėtinai malonios. 

Sigita: Manau, treneriui ar trenerei būtina empatija. Ypač kai tenka dirbti su suaugusiais žmonėmis, jau susiformavusiomis asmenybėmis. Empatija padeda lengviau suvokti situacijas, komandos nuotaikas ir, tikiu, taikant tinkamus metodus pasiekti ilgalaikį rezultatą. Dar treneris turėtų būti saikingai griežtas, kad mano minėtas futbolo smagumas neužgožtų tokios svarbios disciplinos. Kol kas susidūriau tik su gerais treniravimo pavyzdžiais ir dėl to labai džiaugiuosi. 

Laura: Geras treneris yra tas, kuris mato kiekvieno komandos nario stipriąsias savybes, padeda jas atrasti ir išnaudoti. Tas, kuris sugeba vienyti komandą ir ją motyvuoti.

Ar treniruočių metu spėjat aptarti ir darbo, tai yra, kultūros aktualijas, ar visgi apsiavus bucus pasimiršta tai, ką veiki dieną?

Agnė: Oi, per treniruotes neturi nei laiko, nei galimybių kalbėtis! Su Laura ir Sigita buvome įpratusios susitikti prieš treniruotę paplepėti, bet ne visada pavyksta. 

Laura: Manau, kad susitikti ne treniruočių metu reikėtų dažniau, ypač turint omenyje, kad futbolas mums yra daug daugiau nei tik sportas. 

Sigita: Jau žaidžiant, apšylant ar bandant perprasti techniką tikrai nebūna progos darbinėms kalboms! Ir prieš treniruotę, ir po jos paprastai kalbamės apie futbolo dalykus, kaip ką pavyksta padaryti arba ne. Į komandą atėjau prieš porą metų ir čia jau radau susiformavusį branduolį, tad merginas pažįstu pamažu. Su daugeliu esame iš to paties kultūros sektoriaus, sukamės tuose pačiuose ratuose ir susiduriame su tomis pačiomis problemomis, tad natūralu, kad tokios temos vis išlenda. Tačiau, manau, užvis svarbiausia, kad mus vienija tos pačios vertybės. 

Kuo sportinė patirtis, futbolo schemų suvokimas padeda kasdienėje veikloje?

Laura: Manau, iš futbolo daugiausia išmokstu komandinio darbo. Futbolas padeda suvokti, kad vienas tu nieko negali padaryti, atsiranda poreikis pažinti kiekvieną komandos narį, žinoti jo stipriąsias ir silpnąsias vietas ir tai panaudoti bendram tikslui. Taip pat supratau, kokią svarbią vietą žaidime užima komunikacija, kurią lavinam treniruočių metu, o po to panaudojam kasdienėje veikloje. Na, ir, žinoma, strategavimas – gebėjimas numatyti priešininko veiksmus.

Agnė: Sporto komanda labai skiriasi nuo, tarkim, tavo komandos darbe. Čia dažniau verda aistros (vien dėl adrenalino), todėl susivaldyti, neužgauti, neįžeisti savo komandos draugės ar varžovės reikia didesnių pastangų. O kalbant apie schemas, kartais treniruotėje būna tokių užduočių, kurios, atrodo, viską apverčia aukštyn kojom, ir reikia gerai pajudinti smegenis, kad jas atliktum. 

Sigita: Na, taip, gal per daug aš apie tą futbolo smagumą visgi postringavau. Futbolas išties labai strateginis žaidimas ir dar daug šiuo klausimu turėčiau išmokti. Komandinis sportas visų pirma moko komandinio darbo, kito žmogaus supratimo ir „perskaitymo“, improvizacijos situacijoje ir pan. Jei perkeltume tai į gyvenimišką ar darbinę erdvę, komandinio sporto savybės gali būti pritaikomos kūrybiniuose projektuose, kur kiekvienas, kaip ir futbolo aikštėje, turi savo vaidmenis ir tik nuo gero susižaidimo priklauso projektų sėkmė. 

Kokia jūsų vizija suaugusiųjų neprofesionaliam sportui Kaune? Ko reikėtų, kad būtų daugiau entuziastų, komandų, renginių? O gal visko pakanka?

Agnė: Labai džiaugiuosi, kad daugėja galimybių atrasti sporto šakas, kurios anksčiau paprastam mirtingajam buvo neprieinamos. Kad ir merginų ledo ritulininkių treniruotės, nuviliojusios vieną mūsų žaidėją. Tačiau, kad profesionalusis sportas būtų prieinamas mėgėjams, vis dar kainuoja labai daug pastangų. Profesionalūs treneriai nenori savęs investuoti į mėgėjų mokymą, nes, būkim atviri, mėgėjai neturi jokių perspektyvų. Antra, jeigu vasarą gali treniruotis lauke, tai šaltuoju sezonu gali eit ilsėtis – salės negausi. Ir trečia, jeigu vis dėlto per vargus turi ir trenerį, ir salę, tai tavo galvos skausmu tampa, kaip už visa tai susimokėti. Tad, žinoma, norėčiau, kad savivaldybės, valstybės ar galop federacijos lygmeniu šioms iniciatyvoms būtų skiriama kokia nors parama. 

Laura: Sporto renginių Kaune yra nedaug arba apie juos nėra garsiai kalbama. Manau, kad sportas turi būti integruotas į daugelį kultūrinių renginių. Labai svarbu įtraukti atskiras bendruomenes, verslus, gerinti sporto infrastruktūrą tiek miesto centre, tiek tolimesniuose rajonuose. 

Sigita: Visko reikia daugiau. Turbūt svarbiausia problema, su kuria susiduria neprofesionalų komandos, yra infrastruktūros trūkumas. Sunku gauti salę ar aikštelę treniruotėms, jos neturint sunku rinkti entuziastus ir pan. Netikiu, kad Kaune nėra pakankamai moterų (kalbu apie jas, nes vyrų situacija kiek kitokia), kurios degtų noru spardyti futbolo kamuolį. Daugeliu atvejų trūksta tinkamų treniruotėms sąlygų. Moterų neprofesionaliame sporte dažnai dar reikia kovoti ir su stereotipais, bet tikiu, kad situacija pamažu ims keistis. 

Ar sekate profesionalųjį moterų futbolą?

Sigita: Tiesą sakant, aktyviau ėmiau juo domėtis, kai prisijungiau prie komandos. Stebiu, kaip sekasi MFK Kauno „Žalgiriui“ ir Šiaulių „Gintrai“. Pradėjusi vaikščioti į profesionalaus moterų futbolo varžybas, suvokiau, koks visgi didelis kontrastas tarp jų ir vyrų futbolo varžybų organizavimo. Pamenu, viename MFK Kauno „Žalgirio“ ir, rodos, Šiaulių futbolo akademijos susitikime net švieslentė, rodanti rezultatus, nebuvo įjungta. Ir tai tik viena iš detalių, kurias pastebėtumėte nuėję į kuo rimčiausias moterų A lygos rungtynes. Moterų futbolui labai trūksta dėmesio, nors talentų išties yra. 

Agnė: Esu labiau grassroots futbolo gerbėja. Seku mėgėjiškas moterų komandas Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje. Pavydu, koks jų entuziazmas, kiek daug komandų! Žinoma, seku tokias žvaigždes kaip JAV futbolininkė Megan Rapinoe, taip pat negaliu atsistebėti nepaprastai talentingomis mergaitėmis, kurios jau dabar galėtų žaisti profesionaliai. Tiesą pasakius, nesu aktyvi varžybų stebėtoja, mieliau renkuosi žiūrėti vaizdo įrašus su jau atrinktais gražiausiais perdavimais ar įvarčiais. 

Laura: Domiuosi tik tiek, kiek tenka susidurti atsitiktinai.

Agnės Smolienės / „Goal Click“ nuotr.
Agnės Smolienės / „Goal Click“ nuotr.

Papasakokite daugiau apie projektą „Goal Click“, kuriame dalyvaujate.

Agnė: „Goal Click“ projektą atradau instagrame per sekamas Londono mėgėjiškas komandas. Tuo metu po ilgesnės pertraukos buvome vėl pradėjusios treniruotis, turėjome naują trenerį ir pirmą kartą – šiltą salę žiemos sezonui. Buvo ką papasakoti, tad nusiunčiau mūsų istoriją ir netrukus gavau atsakymą, kad galime dalyvauti projekte. „Goal Click“ iniciatyvos tikslas – papasakoti futbolo istoriją iš skirtingų perspektyvų, atsispiriant nuo nuotraukų, kurios yra padaromos su jų atsiųstu vienkartiniu fotoaparatu. Kai pabaigi juostelę, fotoaparatą nusiunti atgal į Londoną, „Goal Click“ išryškina nuotraukas ir paskelbia savo socialiniuose tinkluose kartu su jas lydinčia istorija. Jų fotoaparatai yra apkeliavę turbūt visus žemynus. O mūsų istorija turėtų pasirodyti kovo pabaigoje. 

Laura: Mane sužavėjo šis projektas, nes pasakoja istorijas apie futbolą iš labai arti ir pačių istorijos dalyvių lūpomis (o tiksliau – analoginio fotoaparato linze.). Pačios istorijos labai skirtingos, iš netikėčiausių pasaulio kampelių. Kai Agnė papasakojo apie šitą projektą – net nesuabejojau, kad ir mums reikia dalyvauti.

O kuo keičiate futbolą karantino metu?

Sigita: Kai dar nebuvo tiek daug sniego, stengdavausi kojas miklinti prie namų esančioje futbolo aikštelėje. Dabar beliko ilgi pasivaikščiojimai miške ir bėgimas. 

Agnė: Kaip ir Sigita, kol dar matėsi futbolo aikštelės danga, išeidavom pažaisti su dukra. O dabar namuose stengiuosi kasdien bent po pusvalandį užsiimti joga. 

Laura: Labai jautri tema. Aš kompensuoju tik patį fizinį krūvį bėgiojimu. Bendravimo su komanda ir emocijų išliejimo dar neradau kuo pakeisti. Net nereikia minėti, kad viso to labai trūksta. Komandos subūrimas iš suaugusių ir nuolat užsiėmusių moterų yra sunkus darbas. Po tokios ilgos pertraukos nuo treniruočių reikės ne tik pasistengti atgauti fizinę formą, bet ir iš naujo suburti bei motyvuoti komandos nares. 

Agnė: Kalbant apie naujo sezono pradžią, prie komandos kviečiame jungtis visas norinčias – nei amžius, nei patirtis nesvarbūs (dauguma mūsų pradėjome nuo nulio). Mus rasite instagramo paskyroje @Kiemas_fc arba el. paštu football.is.female at gmail.com.

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.