Vokiečių kino meistras Christianas Petzoldas kuria kiną, kurį vertina ir kino kritikai, ir žiūrovai, o rasti tokį aukso vidurį – ypač sudėtinga. Tačiau naujausias jo filmas „Liepsnojantis dangus“ – kaip niekad lengvas, žaismingas ir net komiškas. Kur slypi šio filmo lengvumas ir grožis? Tai filmas-utopija, nostalgiškas noras grįžti prie gyvo bendravimo ir vėl išmokti pajausti kitą žmogų.
„Liepsnojantis dangus“ Berlyno kino festivalyje apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu, San Sebastiano festivalyje pripažintas geriausiu filmu, o vieną pagrindinių vaidmenų atlikęs aktorius Thomasas Schubertas pelnė Europos kino akademijos nominaciją.
Vėjuotas ir jausmingas „Liepsnojantis dangus“ net neprimena „vokiško“ kino, kur dažniausiai viskas, net ir veikėjų žvilgsniai, apgalvota iki menkiausios detalės. Petzoldo filmo herojai – jauni žmonės, kuriems nesvetimas spontaniškumas, gaivališka meilė, laisvė ir troškimas gyventi. Pasak režisieriaus, pakirstas Covid-19 jis sau pažadėjo: jei išsikapstys, sukurs šviesų filmą apie jaunąją kartą. Anot Petzoldo, amerikiečiai, prancūzai ir net švedai turi vasaros filmų žanrą, kurio geriausi pavyzdžiai jau įrašyti į kino istoriją. Vasaros filmuose nėra nei tėvų, nei mokyklos, nei gamyklų. Vasara kine – tai pertrauka, per kurią gali nutikti kažkas svarbaus, pakeisiančio veikėjo gyvenimą: tai ir pirmos meilės, pirmojo bučinio viltis, ir pirmos klaidos galimybė. Vasara – tai labiau būsena nei metų laikas.
Christianas Petzoldas teigia, kad vasariška laisvė iš vokiečių tautos buvo atimta ir sunaikinta 1933-iasiais, o vasariški filmai nebekuriami iki šiol. Tad režisierius su puikiu aktorių kvartetu atgaivina išnykusį žanrą ir jaunyste, lengvumu, jaunatviškomis iliuzijomis, meile ir alsuojančiu karščiu gali priversti šyptelėti net didžiausią bambeklį bei pesimistą, gyvenantį savo paties susikurtame burbule.
Savo burbule gyvena ir vienas filmo veikėjų – susireikšminęs, snobiškų manierų jaunas rašytojas Leonas. Regis, vasara ir jos malonumai jam tikra kančia, vaikinas galvoja tik apie save ir savo „darbą“ – antro savo romano rankraštį. Leonas tiek įnikęs į save, kad jį erzina viskas: nuo jūros smėlio iki naujų bičiulių laisvo ir spontaniško elgesio. Ką jau kalbėti apie vis labiau aplinkiniuose miškuose plintantį gaisrą – Leonui tai jokia katastrofa, didžiausia bėda – jo asmeninių kasdienių smulkmenų gvildenimas. Mėgstamiausias vaikino žodis, kuriuo jis apibūdina daugiau ar mažiau pagal jo skalę nelaimingą situaciją prasideda raide š. Pasaulis toliau Leono nosies tiesiog neegzistuoja.
Šiame filme Christianas Petzoldas iš mačiusio ir patyrusio gyvenimą žmogaus perspektyvos be galo švelniai ir subtiliai pasijuokia iš jauno žmogaus susireikšminimo, stebi, kada veikėjas suvoks, kad tikrovė gali būti daug originalesnė už fikciją. Pasak režisieriaus, visuomenėje, kurioje mūsų statusą apibrėžia darbas, didžiąją gyvenimo dalį koncentruojamės į mažą savo kasdienybę, dažnai didelę reikšmę skirdami smulkmenoms, nesėkmes patiriame kone isteriškai ir perdėtai. Nepalankus aplinkinių vertinimas tampa vos ne gyvenimo katastrofa ir tik susidūrę su tikromis negandomis suvokiame, kas iš tiesų svarbu.
„Mūsų pasaulis su visu mūsų sudėtingumu, troškimais yra fantastiškas, turime už jį kovoti tokį, koks jis yra“, – sako Petzoldas. Ir visai nesvarbu, kad už lango ne vasara, filmas skirtas visiems, kurie šįmet sau pažadėjo bent kažką pakeisti, kad ne tik savas burbulas, bet ir kiti pasijustų nors kiek laimingesni. Gal kartais tiesiog reikia kiek atleisti vadžias ir atsipalaiduoti?
Naujausią Christiano Petzoldo filmą „Liepsnojantis dangus“ pamatysite „Romuvoje“. Seansai ir bilietai.
