„Kai tau duoda plaktuką, viskas atrodo kaip vinis“, – taip vaizdingai mano pašnekovas Karolis Lasys apibūdino savo polinkį išbandyti įvairias kūrybines sritis. Karolio kūryba dažniausiai sutinkama po Eugine Onegin ar tiesiog Onegino pseudonimu. Vyras dienos metu dirba architektu, o vakarais suka plokšteles, kuruoja muziką, rašo tekstus, veda radijo laidas. Šalia šių veiklų jis yra įkūręs „Broken Teeth Radio“ – vienintelę nepriklausomą radijo stotį Kauno mieste. Ir nors pokalbio metu Karolis sakė, kad Kaune subkultūrų nėra, klausydamasi ne kartą svarsčiau, ar tikrai ne dalis miesto alternatyvos sėdi priešais mane.
Karoli, kodėl Kaune reikia nepriklausomos radijo stoties?
Daug didžiųjų Lietuvos miestų turėjo arba turi nepriklausomų radijo stočių, o Kaunas – ne, ir tai gan keista. Man tai tam tikra užuomina apie bendrą Kauno kultūrinę aplinką ir jos negalavimus. Pastebėjau vakuumą. Tarkim, „Radio Vilnius“ eteryje daugiausia groja gyvenantys Vilniuje, bet dažnai galima išgirsti ir kauniečių, štai „Lizdas Sound Institute“ ten kuruoja kasmėnesinę laidą; kauniečių randu ir užsienio radijuose, išsimėčiusių po pasaulį, taigi bandome šlietis prie kitų garso kultūrų. Atrodo, mes gyvename šitam mieste, bet eksportuojame save kitur ir prarandame galimybę formuoti vieningą garsinę kultūrą Kaune.
Papasakok apie radijo stoties įkūrimą.
„Broken Teeth Radio“ prasidėjo prieš kelerius metus kaip noïse radio. Pirma tai buvo radijo platforma, veikianti atsiradus poreikiui transliuoti programas, setus, ja naudojosi ir Kauno menininkų namai, ir „Sapfo“ festivalis. Kadangi išmaniau techninius radijo stoties kūrimo niuansus, turėjau patirties su lietuviškomis radijo stotimis, pagalvojau, kad reikia pabandyti ir pačiam. Mano radijas transliuoja nesustodamas nuo 2022 metų, ten visada groja muzika. Daug kas yra automatizuota, tad radijo kuravimas iš esmės reiškia muzikos sukuravimą ir laidų sukėlimą į programos tinklelį.
Kaip atrenki turinį?
Nenoriu to, kas yra komerciškai prieinama, lengvai atkartojama. Jei tokia laida galėtų egzistuoti dar šešiose skirtingose vietose, tuomet man netinka. Aš linkstu prie to, kas įvietinta ar neišbandyta. Štai turėjom tinklalaidę apie akmenis („Ant akmens“ vedė Paulius Večeris-Vecera), kurios pasakojimas prasidėjo nuo kristalų, o baigėsi fizika ir tarptautinės politikos situacijos aptarimu. Noriu, kad žmonės atneštų tai, kas juos tikrai intriguoja, o aš galėčiau suteikti tam kanalą. Norisi pamąstyti apie DJ setus kaip apie pasakojimą, o ne vien funkcinį atlikimą.
Kaip atsirado stoties pavadinimas?
Pavadinimas yra visiškai bajeris. Norėjau paminėti ką nors, kas atspindėtų ir dalį manęs, o aš turiu liūdnom aplinkybėm nuskeltą dantį (parodo dantį).
Mėgstamiausia odontologų radijo stotis.
LSMU Kauno klinikos klauso kiekvieną dieną ir renkasi savo klientus.
Kokia buvo tavo klausomos muzikos evoliucija?
Pradėjau nuo indie atmainų, mėgau roką, laikui bėgant netyčia kas nors atsirasdavo gyvenime, tarkim, „Deep Purple“ CD ar pažintis su žmogumi, mėgstančiu pankroką. Tai toks sudėtinis procesas. Ilgą laiką buvau įklimpęs vien į elektroninę muziką, dabar skonis vėl išsiplėtė, klausau visko nuo vokiškos naujosios elektronikos atmainų iki klasikinės muzikos. Diapazonas platus, visa muzika šiek tiek panaši ir šiek tiek skirtinga – tai naratyvai, kuriuos autoriai pasirenka pasakoti. Muzika yra plaktukas ir mes visi kalam tą patį vinį, tik skirtingai tai darom. Marshallas McLuhanas yra sakęs, kad pati medija yra žinutė ir būtent medijos (ar, šiuo atveju, žanro) savybės lemia, kaip ir kokias žinutes įžvelgiam kūryboje, per ją persiduoda žanro teritorijos, skambesiai.
Kokių kitų radijo stočių klausai?
Klausau „Rinse FM“, „Cashmere Radio“, „Fade Radio“, „Refuge Worldwide“, už mūsų žemyno ribų – „Internet Public Radio“ iš Gvadalacharos Meksikoje ir „Seoul Community Radio“ iš Pietų Korėjos. Jau virš metų vedu laidų seriją Palestinos „Radio Alhara“. Radau šios diasporos muziką, kuri nelabai girdima Europoje. Jie radiją naudoja kaip platformą stiprinti solidarumui, transliuoti savo kultūrai, kuri taip aktyviai naikinama. Politinės temos man aktualios, nėra meno be politikos, gal net apskritai nėra veiksmų, neturinčių tam tikro politinio svorio, ypač kalbant apie bendruomenės radijus. Juk jie prasidėjo nuo politinės išraiškos kaip piratinė veikla, aktyviai pažeidinėjant įstatymus, parodant pasauliui, kad egzistuoji.
Karoli, taip pat esi ir didžėjus.
Studijuodamas aktyviau siūliausi, nes tai geras pinigėlis į kišenę, ypač rašant magistrinį darbą, kai maitiniesi tik makaronais. Kartu tai buvo ir atsvara racionaliai kasdienybei studijuojant architektūrą. Grojimas tapo jutiminiu, emocijomis paremtu užsiėmimu, leisdavo praplėsti perspektyvą, sugeneruoti kažką naujo ir gauti idėjų, universalių žinių. Dabar groju rečiau, jei grojimai būtų kiekvieną savaitgalį, greit perdegčiau. Be to, muziką groju ne tik dėl to, kad, va, išgersim du alaus, bus chi chi chi, pašoksim, išsiskirstysim. Tai yra komunikacija – komunikuoju garsais, jausmais, grodamas ir kurdamas noriu tyrinėti dalykus, siekiu sukurti patirtį.
Per kurią mediją lengviau kalbėti – per muziką ar architektūrą?
Architektūra yra hiperracionalus dalykas, nes tai neišvengiamai dideli pinigai, investicijos, socialinė atsakomybė ir, jei architektūrą kurčiau vien intuityviai, bijočiau, kad tai taptų modernistiniu savęs iškėlimu, Dievo kompleksu, būtų neetiška. O muzika visiškai intuityvi, per ją kalbu apie jausmus, kartu ir apie tai, ko neišsakom, kolektyvinę patirtį. Nėra aiškaus atsakymo, bet jei nebūtų abiejų, greičiausiai išvis nekalbėčiau niekaip.
Alternatyva ir eksperimentai. Ką tau reiškia šios sąvokos? Kas alternatyvoj yra eksperimentas?
Alternatyva – sudėtingas žodis, galima į jį žiūrėti iš dviejų pusių. Alternatyva kaip anti-pop kultūriškai muzikoje ir alternatyva kaip bendruomenė. Kaune subkultūrų nebeliko. Jos paprastai egzistuoja nežinomybėje, būna specifinės ir nišinės, dalis žmonių tai mėgsta, ten sušoka ir suformuoja bendruomenę. Iš dalies nebeliko tokio poreikio, atsirado socialiniai tinklai, daug kas tapo meinstrymu, dabar kaupiame socialinį kapitalą jį afišuodami, projektuodami savo vertę. Alternatyvai neliko vietos.
Pats iš dalies naiviai noriu sakyti, kad nedalyvauju meinstryme. Alternatyva yra tam tikra save išpildanti pranašystė, vedanti į susinaikinimą: mes nenorim tokios kūrybos traktuoti kaip darbo, norim atsiskirti nuo popmuzikos, kuri turi uždirbti pinigus ir būti aktuali. Todėl alternatyva dažnai išnyksta, kai žmonės pavargsta. Visgi paradoksai neišvengiami, ir aš laviruoju tokioje realybėje. Aktyviai dalyvauju socialiniuose tinkluose, nes nežinau, kaip kitaip sutelkti žmones, nebent atsivesti už rankos, kas turbūt būtų daug efektyviau. Aš mėgstu mąstyt idealizuotai, bet praktiškai būna visiškai kitaip. Taip ir su alternatyva. Ji negali egzistuoti subkultūrose, nes jų nebėra, tad tenka eiti į popkultūros pusę ir ten afišuotis, nes kitaip rėksim į tuštumą. Gerbiu žmones, kurie kuria tik sau, bet pats taip negaliu, noriu dalintis, būti bendruomenės dalimi.
Kokios vietos Kaune tau svarbios?
Širdžiai artimiausia yra „Godo“, nes viena baro įkūrėjų Agnė Urbutė buvo pirmas žmogus, patikėjęs, kad gebėčiau kuruoti muziką, čia įvyko pirmieji mano grojimai. Jei ne ši vieta, mano muzikinis debiutas būtų buvęs visai kitoks. Buvo daug abejonių dėl „legalios“ veiklos buvusioje radijo gamykloje – tai įdomus kultūrinis katalizatorius, ten vykdavo daug gerų reivų. „S11“ yra nekomercinė vieta, tik dabar ten šiokia tokia pauzė. Labai mėgau „Haxan club“, amžiną jam atilsį. Arti širdies ir „Lizdas Sound Institute“. Draugai iš kitų miestų sako, kad Kaunui pasisekė – ši vieta kone vienintelė mieste suburia didelę kultūrinę masę, apima plačiai ir leidžia sau daugiau eksperimentuoti. Ilgą laiką mėgau „O kodėl ne?“. Taip pat labai džiaugiuosi, kad „Kultūra“ vėl pas save pasikvietė muziką.
Gyvenimą sudėliojai iš skirtingų veiklų – architektūros, muzikos, rašymo, technologijų. Kaip visos šios dalys dera?
Kai tau duoda plaktuką, viskas atrodo kaip vinis. Sizifo prakeiksmas, kurį pats sau sugalvojau. Kai esi smalsus žmogus ir tau įdomu kurti, tyrinėti, kalbėtis, kurti ryšius, generuoti idėjas, tuomet norisi visko paragauti. Laikas eina, stebi, su kuriuo plaktuku tau geriausiai pavyksta kalti, ir tuomet save siaurini, siaurini, kol galiausiai daug dalykų pabandęs supranti, kad viskas kūryboje yra universalu.
Bus įdomu pamatyti, kas bus kitas vinis, kurį kalsi. Ir visgi, kodėl pasivadinai Oneginu?
Gal 2017 metais buvau spektaklyje Rusų dramos teatre (dabar – Vilniaus senasis teatras), rodė Puškino „Oneginą“. Žmonės pasakojo, kad teatre visada būna subtitrai, bet tąkart kažkodėl nebuvo, o aš moku tris rusiškus žodžius ir jie visi keiksmažodžiai. Pjesė, aišku, rusiškai, aš visiškai nieko nesuprantu. Šalia sėdėjusi moteris vis pažiūrėdavo į mane, kol galiausiai sako: „Tu juk nieko nesupranti, taip? Aš tau išversiu.“ Šitas nutikimas buvo toks juokingas, taip stipriai praplėtė šią pjesę. Galvodamas pseudonimą, bandydamas reflektuoti kuriamą muziką, tai prisiminiau ir pagalvojau, kad esu šiek tiek absurdo veikėjas, bandydamas lįsti į šią sritį, taip ir prilipo man tas Eugenijus Oneginas, vargšas, bandęs ieškoti tyros kultūros ir sudegęs kaip Ikaras.
Kalbėjom apie tai, kad kultūra neatsiejama nuo politikos. Kaip motyvuoji sprendimą pasilikti rusų pjesės veikėjo vardą kaip savo pseudonimą, ypač šių dienų kontekste?
Labai daug apie tai galvojau: ką taip reprezentuoju, kokios alternatyvos. Nusprendžiau, kad tiek to; per tą veikėją kalbu apie tam tikrą kūrybos absurdą, apie pasaulį kaip absurdo teatrą, kuriame visi esam veikėjai, tai lai ir šitai būna tam tikro absurdo dalis.
