„Nors Šv. Velykos dažnai yra sutinkamos mažesniame šeimos rate nei Šv. Kūčios ar Šv. Kalėdos, šios pavasario šventės svarba tikrai ne mažesnė. Visų pirma, Šv. Velykos simbolizuoja gamtos pabudimą ir naujo ciklo prasidėjimą, taip užbaigiant ilgai trukusį šaltąjį žiemos laikotarpį. Kai išėjome iš kaimo ir tapome miestiška visuomene, natūralu, jog senolių taikyti būrimai ir orų spėjimų ritualai tapo nebe tokie aktualūs, tačiau tikiu, kad kiekviena šeima kuria savo Šv. Velykų tradicijas“, – sako etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Laimutė Anglickienė.
Kaip šios šventės tradicijos yra persipynusios su pagoniškąja kultūra, kaip Šv. Velykos švęstos sovietmečiu ir kokias jų tradicijas esame išsaugoję iki šių dienų – pokalbyje su etnologe.
Sovietinio režimo spragos leido Šv. Velykas minėti laisviau
Pasak L. Anglickienės, Lietuvoje Šv. Velykų ištakos, kaip ir visų žemdirbiškųjų visuomenių, yra susijusios su gamtos ir žmogaus atgimimu. Mūsų šalyje prie krikščioniško šventės supratimo jos labiau priartintos XVIII–XIX amžiuje. „Šv. Velykomis prasidedantis naujas gamtos ciklas yra susijęs su žmonių gerove, kas reiškia naujų žemės ūkio darbų pradžią ir iš jų vėliau rudenį seksiantį derlių. Bažnyčia senąsias pagoniškąsias šventes susiejo su savo kalendoriumi. Bėgant laikui ir krikščionybei vis labiau įsitvirtinant, palaipsniui prisitaikė ir visuomenė. Nors šv. Velykos yra viena didžiausių bažnyčios švenčių, Kristaus prisikėlimo diena, joje išliko ir senųjų pavasario sutikimo papročių atspindžių“, – šventės ištakas Lietuvoje apibūdina etnologė.
VDU docentė taip pat išskiria XIX a. vyravusius gatvinius kaimus, kurių bendruomenė šventes švęsdavo kartu, o Šv. Velykos trukdavo net keturias dienas. „Visa priešvelykinė savaitė buvo vadinama Didžiąją arba Šventąja ir visos jos dienos buvo svarbios. Ypač buvo akcentuojami ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis ir, žinoma, šventės kulminacija – Prisikėlimas sekmadienį. Ketvirtadienį būdavo iš pagrindų tvarkomi visi namai, kad visi metai būtų švarūs. Didysis Penktadienis yra Kristaus nukryžiavimo, mirties diena bei vienintelė diena metuose, kada bažnyčioje nevyksta mišios. Penktadienis labiau skiriamas dvasiniam apsivalymui ir atgailai, būtinai laikomasi pasninko. Šeštadienį jau būdavo ruošiamasi Šv. Velykoms, gaminami velykiniai patiekalai, marginami kiaušiniai ir atliekami svarbūs ritualai – seniau tą dieną namų ugniakuruose būdavo gesinama ugnis ir iš naujo įkuriama parsinešta iš bažnyčių pašventinta ugnimi“, – pasakoja L. Anglickienė.
Na o Šv. Velykų dieną po šventinių mišių ir apeiginių pusryčių buvo žaidžiami įvairūs žaidimai, dažniausiai su margučiais. „Kaime taip pat būdavo privaloma tradicija pasisupti. Supimasis, visų pirma, turėjo ir apeiginę prasmę, buvo sakoma, jog kuo aukščiau įsisupsi, tuo aukštesni linai augs. Supdavosi ne tik vaikai, bet ir jaunimas, ypač netekėjusios merginos, kurios tikėdavosi pasisupusios per ateinančius metus ištekėti. Kai kurie žmonės, turintys sodybas, šią tradiciją yra išlaikę iki šiol“, – teigia VDU docentė.
margučių puošyba, kuomet tuo užsiima visa šeima, ją dar labiau suartina.
Tuo metu tarpukariu, žmonėms vis dažniau keliantis į miestus, Šv. Velykos pradėtos švęsti mažesniame šeimos rate, tačiau bendruomeniškumą siekta išlaikyti organizuojant įvairius žaidimus – kiaušinių ridenimo ar stiprumo varžybas, kurios vykdavo miestų aikštėse ar kitose viešose erdvėse. Kalbėdama apie sovietmetį, L. Anglickienė atkreipia dėmesį, jog nepaisant to, kad tuo laikotarpiu visos religinės šventės oficialiai buvo uždraustos, paminėti Šv. Velykas būdavo daug paprasčiau. „Jei Šv. Kūčios ar Šv. Kalėdos išpuldavo vidury savaitės, darbdaviai stengdavosi darbuotojus kuo ilgiau užlaikyti darbe, kad šie neturėtų laiko, kada tas šventes atšvęsti. O Šv. Velykų pirmoji diena visada būdavo sekmadienį, kas yra nedarbo diena“, – tuometinio ideologinio režimo spragas įvardijo etnologė, tačiau, pasak jos, net ir tuo metu lietuviai sugebėjo išlaikyti šios šventės tęstinumą, jos tradicijų atkūrus nepriklausomą valstybę nereikėjo gaivinti.
Tradicijos kinta, bet šventės svarba išlieka
Žvelgdama į šiuolaikines Šv. Velykų tradicijas L. Anglickienė atkreipia dėmesį, jog remiantis įvairių visuomenės apklausų duomenimis, Šv. Velykos lietuviams yra antra pagal populiarumą labiausiai patinkanti šventė. O ji pati Šv. Velykas įvardija kaip tiesiog smagią šeimos šventę.
„Šv. Velykų rytą vykstančios Prisikėlimo mišios yra bene vienintelė diena metuose, kada į bažnyčią eina ir tie, kurie laiko save mažiau tikinčiais. Tai tradicija, kurią įdiegė seneliai, tėvai, sakydami, jog Šv. Velykų pusryčiai nebus tokie skanūs, jei nenueisi į mišias ir jų metu kitam nepalinkėsi ramybės ir gerų metų. Žinoma, po to seka svarbiausia šventės dalis – apeiginiai pusryčiai. Bene pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinės šventės ir ankstesnių – seniau apeiginis Šv. Velykų stalas simbolizuodavo 7 savaites trukusio pasninko, kurio metu žmonės nevalgydavo mėsos, o kartais ir pieno produktų, užbaigimą. Beje, virti kiaušiniai seniau taip pat retai valgyti, tik kartą metuose per tas pačias Šv. Velykas jų galima suvalgyti bent po kelis. Žinoma, šalia būdavo įprasta patiekti ir tam tikrus patiekalus iš mėsos. Tradiciniais laikyti kepta kiaulės galva ar paršiukas, kumpis, virta karka“, – vardija L. Anglickienė.
Anot docentės, ant šiuolaikinio šventinio Šv. Velykų stalo patiekiamus valgius keičia ir dabartiniai mūsų mitybos įpročiai. „Ant jo dažniau rasime vištienos, kalakutienos, antienos patiekalus, kurie yra ruošiami pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus. Taip pat valgome daugiau saldumynų. Net ir įprastus kiaušinius vis dažniau pakeičiame šokoladiniais ir juos dovanojame vaikams – tai tradicija, atėjusi iš vakarų ir jau per porą dešimtmečių prigijusi ir Lietuvoje“, – apie dar iš pagonybės laikų atėjusią tradiciją šeimai kartu susėsti prie bendro apeiginių vaišių stalo kalba etnologė.
Pasak ekspertės, kai kuriose šeimose vis dar išlikusi ir kiaušinio dalijimosi tradicija, panaši į kalėdaičio dalijimą per Šv. Kūčias, kurios metu jis padalinamas į tiek dalių, kiek yra prie stalo susėdusių žmonių. Šis ritualas simbolizuoja šeimos vienybę, tikintis, kad visi šeimos nariai liktų sveiki ir kitąmet taip sulauktų Šv. Velykų.
L. Anglickienė taip pat priduria, jog kiaušinių marginimas visiems šeimos nariams kartu būtent ir atspindi bendruomeniškumo kūrimą. „Šiuo metu išgyvename tikrą kiaušinių marginimo renesansą. Prieš kiekvienas Šv. Velykas žiniasklaidoje rasime informacijos apie naujus margučių dažymo būdus ar technikas. Nepaisant to, kad parduotuvėse galime įsigyti jau išpuoštų kiaušinių, Lietuvoje žmonės vis dar vertina savo rankų darbą, o margučių puošyba, kuomet tuo užsiima visa šeima, ją dar labiau suartina“, – teigia docentė.
VDU docentės pastebėjimu, šiemet Šv. Velykos yra vienos iš ankstyvesnių, o meteorologinių prognozių žadami šilti orai, tik dar labiau skatina laukti šios šventės. „Žmonės tikrai yra išsiilgę atbundančios gamtos. Nors mums nebėra aktualu užsiimti būrimais ar orų spėjimais, kokia bus ateinanti vasara, ar koks derlius užderės, kiekviena šeima yra išlaikiusi ir kitoms kartoms perduoda savo Šv. Velykų tradicijas. Ir tikrai jaunimo gretose matau, jog yra nemažai žmonių, kurie ne tik prisimena senolių tradicijas, bet ir jose dalyvauja”, – kalba L. Anglickienė.
