„Brokenchord“ – eksperimentinio roko ir elektronikos grupė, garsėjanti savo atmosferiniu skambesiu, melancholiškais tonais ir kinematografiška muzika. Ilgai tai buvo solinis Ernesto Kaušylo projektas, o prieš keletą metų prie uteniškio prodiuserio prisijungė gitaristas Vilius Lengvinas ir būgnininkas Ignas Kasikauskas.
Penktadienį, gegužės 23 d. grupė „Erdvėje“ (M. Valančiaus g. 11) surengs pirmąjį pasirodymą Kaune, kviesiantį pasinerti į svaiginančias garsų erdves ir pajusti jų muzikos hipnotizuojančią jėgą. Su Ernestu apie muziką kalbasi Andrėja Taranda.
Kaunas – miestas su sluoksniuota, dažnai nepastebima garsine tapatybe. Ar vieta turi įtakos tavo gyviems pasirodymams ar improvizacijoms?
Turi, kiekviena vieta turi. Galbūt ne tiek pats miestas, kiek scena ir publika. Aš pats ateinu iš garso, man garsas svarbu, o kiekviena scena turi savo garsą. Bet mūsų gyvi pasirodymai visada turi daug improvizacijos elementų, kurie labai priklauso nuo mūsų nuotaikos ir publikos energijos. Kaune bus įdomu, kaip žmonės reaguos. Mažiau turiu atsakymų nei klausimų, nes su grupe dar nesam groję Kaune. Esu grojęs solo Kauno menininkų namuose, su Vilium dar prieš grupės atsiradimą grojom vakarėlyje „Prisukamas Abrikosas“, bet dabar bus nauja pažintis su Kaunu.
Kokios knygos, filmai ar filosofinės idėjos tave įkvepia? Galbūt pastebi kaip jos atsispindi tavo garso dizaine ar kūrinių struktūroje?
Labai didelę įtaką padarė knyga „Sonic Warfare: Sound, Affect and the Ecology of Fear“, ją parašė prodiuseris, didžėjus Kode 9 (Steve Goodman), kuris yra išleidęs atlikėją Burial. Jis parašė akademinę knygą apie garsą kaip ginklą, jo panaudojimą karuose, pastebėjo ir aprašė labai įdomių dalykų: kaip garso pagalba valdomos minios; Jamaikos garso sistemos; klubai, riaušės ir panašiai. Ši knyga labai praplėtė garso suvokimą: supratau, kad garsas veikia ne vien žmogaus malonumo centrus smegenyse. Mums grojant gyvus pasirodymus, juose taip pat yra užkoduota daug visokių skirtingų emocijų, tai tam tikra garsinė patirtis. Man atrodo, šita knyga davė daug daug triukšmo, feedbackų ir bosų (juokiasi) ir vis dar veikia kūrybą.
Dar ką labai transliuoju, tai filmą „Apocalypse now“. Ypač toje muzikoje, kuri dar nėra išleista, ir gyvų pasirodymų metu. Pats filmas meditatyvus – apie žmogų, kuris palaipsniui eina iš proto. Man atrodo, panašių būsenų mūsų gyvam pasirodyme, muzikos struktūrose irgi užkoduota – daug elementų, kurie stimuliuoja sąmonės keitimąsi. Net ir mūsų kūrinių trukmė – dešimt minučių gyvuose pasirodymuose visai kitaip veikia smegenis nei trumpi pop kūriniai.
Kokiu tikslu keičiate sąmonę? Juk ne išprotėjimo link?
Ne, apskritai siekiame hipnozės ar transo būsenų. Išsilaisvinimo efekto. Bet būtent per muziką, ne kokias nors kitas stimuliacijas (juokiasi).
Koks netobulumo vaidmuo tavo muzikoje? Tave traukia garso „įtrūkimai“ – iškraipymai – kaip išraiškos priemonė?
Kaip tik su būgnininku kalbėjome, kad labiausiai mane muzikoje žavi – tiek įrašuose, tiek gyvų pasirodymų metu – kai viskas, atrodo, tuoj tuoj subyrės, bet nesubyra. Tai panašu į situaciją, kai kažkas atlieka triuką ir žiūrovai sako wooow, jam pavyko. Aš tokių momentų ieškau muzikoje, kūryboje, grojime – lipu virš savo galimybių, siekiu jausmo ties lūžimu. Galbūt įsivelia klaidų, bet jos vis tiek kažkaip suskamba. Būtent tas mane domina, ir man atrodo labai gražu. Kažkas, pavyzdžiui, rėkia ir nesugeba išrėkt, tuomet balsas pradeda trūkinėt – tai raw jausmas. Dėl to labai įdomu šitai tyrinėti gyvoje muzikoje, nes ten mažai tobulumo, ypač mūsų gyvuose pasirodymuose – ten daug integruotų klaidų. Dažnai būna, groji ir galvoji, kad suklydai, bet paskui klausydamasis supranti, kad tai buvo geriausias momentas.
Muzika ir apskritai kūryba dažnai vienišas užsiėmimas. Kaip tu išgyveni tą vienatvę – ar ji maitina tavo kūrybą, o gal ieškai bendradarbiavimo? Ar klausai King Krule kūrinio „Alone, omen 3“?
(Juokiasi) Klausau. O šiaip, jeigu būčiau vien tik su kitais, tikriausiai visai išprotėčiau, jeigu būčiau vien tik vienas, irgi, manau, išprotėčiau. Abu veiksmai vienas kitą maitina, nes reikia ir vienam kurti, ir tuomet tas idėjas kitiems parodyti. Dėl to labai džiaugiuosi, kad yra Vilius ir Ignas.
Kaip atsilaikai prieš trumpalaikes tendencijas ir išlaikai individualų balsą, neužsiskleisdamas nuo platesnio konteksto?
Nežinau, aš tiesiog degu tuo, kas man įdomu ir tiek. Jeigu tai būtų kažkoks dalykas, kuris trendina, tegul. Tiesiog darau, kas man patinka ir paskui stebiu kaip kartojasi tos mados, suprantu, kad viskas sukasi ratu… Jau pakankamai ilgai tuo užsiimu, kad pradėčiau pastebėti.
Esi pastebėjęs, kad pradedi pats diktuoti madas? Ar kažkas nukopijuoja?
Būna taip, ir man atrodo, kad tai gražu. Visi kažką kopijuoja, ir smagu daryti įtaką. Tada supranti, kad kažkam svarbu, tai ką darai. Kaip sakoma, kopijavimas – didžiausias komplimentas!
Kai Kaune scenoje pritems šviesos ir nuskambės pirmas jūsų garsas, ką norėtum, kad publika pajustų, prisimintų, klaustų savęs?
Norėčiau, kad mūsų nebijotų. Mes ne iš Vilniaus (juokiasi)! Vilius iš Gargždų, aš iš Utenos, Ignas iš Prienų.
–
BILIETAI į gegužės 23 d. „Brokenchord“ koncertą Kaune
