„Už poetinį žvilgsnį ir dėmesingumą atsidūrusiems visuomenės paribiuose eilėraščių rinkinyje „Žmonės“ – literatūrinė Vieno lito premija, kurią 2020 m. pradžioje kolegiškai įteikė Kauno rašytojai. „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ už „Žmones“ – apdovanojimas „Žemaitės tašė“. Ir štai šį balandį Enrikos Striogaitės poezijos knyga tapo geriausia 2020 m. Metų knygos rinkimų poezijos kategorijoje.
Tikriausiai būtų keista, jei poetė nebūtų pakviesta į pirmąją „Kauno literatūros savaitę“ – čia ji ir Indrė Valantinaitė dalyvaus pokalbyje su Ramūnu Čičeliu. Tikriausiai būtų keista, jei E. Striogaitės bent akies krašteliu nepamatyčiau viename ar kitame kultūros renginyje, po kurio galbūt, bet nebūtinai gims recenzija ar refleksija. Keistas būtų Kaunas be šios poetės minčių, kurios palyginti taupiai randasi knygų lentynose. Bet jis ir dabar yra keistas.
Nesename jūsų interviu perskaičiau: „Ketinau neišleisti jokios knygos, nes ir taip jų daugybė, taip pat ir gerų.“ Kiek, kaip skaitote, ar sekate lietuviškos literatūros, poezijos kismą? Ieškote negailėdama laiko ar pasitikite leidyklomis, redaktoriais?
Nepasitikiu nei leidyklomis, nei redaktoriais, pasitikiu žmonėmis, kurių nuomone pasitikiu, taip pat retai apgauna nuojauta. Nežinau nei kaip, nei kiek skaitau, neseku to, bet atrodo, kad tai, kas man svarbu – žinau.
Knygų, tęsiant pirmąją mintį, tikrai daugybė, ir tai neretai slegia – net fiziškai. Ar dėl didžiųjų leidyklų mašinalumo, kartu ir pompastiškumo, popieriaus storumo pasirinkote „Žmones“ leisti, platinti pati? Ar tai tiesiog susiklosčiusi – į gera – situacija? Galbūt tradiciniuose leidybos rėmuose „Žmonės“ būtų pasislėpę už kitų žmonių, vardų, veidų?
Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, savotiškas maištas. Tiesą sakant, būtent dėl tradicinių leidybos rėmų nebuvimo buvo spėjama, kad knyga liks nepastebėta, pasislėps už kitų žmonių, vardų, veidų. Kita vertus, tai išėjo kažkaip savaime, neturint jokio palaikymo, nesugebant daryti būtinų reveransų reikalingiems žmonėms. O dabar pagalvoju, kad visai natūralu, jog tie mano žmonės, knyga „Žmonės“, išėjo patys, savarankiškai, pastumdomi, neužsidegant jokiai žaliai šviesai. Lengva nebuvo, dabar kažin, ar turėčiau tiek drąsos, gal tas ketinimas neišleisti knygos ir lėmė ėjimą va bank, nebijant, kad ji gali ir neišeiti ar likti nepastebėta, bet maišto, reikia prisipažinti, buvo, ir gana daug.
Ką poetė Enrika Striogaitė, o gal tiesiog Enrika, veikė tuos keturiolika metų nuo ankstesnio poezijos rinkinio „Vienišėja“ iki „Žmonių“? Rašėte į stalčių (nors teko skaityti jūsų kūrybą „Metuose“) ar stebėjote Žmones?
„Metuose“ eilėraščiai buvo jau iš „Žmonių“, tais metais, kai pasirodė publikacija, knygos projektas leidybai buvo atmestas. Į stalčių nerašiau, apskritai labai mažai rašiau, o ir to, ką užrašydavau, nesaugojau, nes išties neketinau leisti knygos. Mane patraukė neparašytieji eilėraščiai, jų nemateriali substancija, jie man patys tikriausi, švariausi ir reikia nemažai jų parašyti, kad galėtum pereiti prie neparašytųjų. Vis dėlto vieną iš jų norėjau užrašyti, bet 20 metų nepavyko. Tiesą sakant, neturėjau ir stengtis ir, beje, nelabai stengiaus, bet visgi domino ir kita alchemijos pusė: ar bent vieną iš neparašytųjų galima užrašyti be praradimo.
Beje, antrosios knygelės „Vienišėja“, išleistos prieš 14 metų, paskutinis eilėraštis ir vadinasi – „Neparašyti eilėraščiai“. Regis, natūralu, kad kurį laiką tylėjau.
kur beeičiau
neparašyti eilėraščiai
užkastų katinėlių balsais kniaukia
kartais išsikasu vieną
pienu pagirdau
jaukiai pavakarojame
paskui vėl užkasu
Neteko skaityti visos knygos (na, ją labai sunku rasti!), bet iš spaudoje publikuotų „Žmonių“ eilių užuodžiu kvapą. Tokį specifinį žaliakalnietiškai-šančiškai stotinį, salsvoką, lyg neseniai nulijus, kai drėgmė maišosi su dulkėmis ir šiukšlėmis, rodosi, net akis traukia. Išduosite paslaptį, kaip jūs tą kvapą tarp eilučių užkodavote?
Na, mano akys, klausa yra labai silpnos, o uoslė – liguistai jautri, įtariu, kad išsivystė ir vidinė. Išties, norėjosi, kad „Žmonėse“ būtų kaunietiško kvapo, kurį tik kauniečiai ir užuostų.
Literatūros savaitės programoje judviejų su I. Valantinaite vakaras užvadintas „Namiškėmis“ ir „Išeivėmis“. Kas jūs? Ar ši būsena keičiasi? Kaip jaučiatės Kaune po tiek metų, ar bestebina kuo šis miestas? O kaip jaustumėtės Klaipėdoje, ar bepažintumėte ją?
Esu tikrų tikriausia namiškė, itin sėsli. Nors kaunietė buvo ir mano prosenelė, taip pat babytė (taip ją vadinau) ir, žinoma, kaunietė yra mama, tačiau jaučiu ir kaimietiškus genus, nes man saugi ir maloni teritorija yra ta, kuria galiu apeiti pėsčiomis, plačiu savo žingsniu. O Kauno apėjusi esu tikrai nemažai.
Aš praktiškai nekeliauju, Kaunas – mano visas apčiuopiamai išorinis pasaulis. Na, beveik, nes visos mano turkijos, egiptai ir kiti užsieniai yra… šiek tiek už Zapyškio, apie 25 kilometrus nuo Kauno, ten taip pat vykstu dažnai, kaip išeina: kažkiek einu, kažkiek kas nors paveža, bet iš ten turiu daugybę pačių įdomiausių, tiesiog stebuklingų patirčių bei atradimų, juk žmonės svetur keliauja labiausiai dėl naujų, šviežių emocijų, naujų patirčių, o aš ten, sodyboje prie pat V–VII a. senkapio, visa tai gaunu, be to, dar ir ramybę.
Vilniuje būnu kokį kartą per metus, dažniau per trejus ar ketverius, užsieniai manęs visai nevilioja, viską turiu tame kaimuke, kur interneto nėra, vanduo – šulinyje, šilumą reikia parsinešti iš miško, o pavasarį, vasarą, rudenį ten didžiuma maisto pievose, miške, sode. Ir dar dangaus ten labai daug.
O šiaip neįsivaizduoju savęs ne Kaune, jis – kaip mano oda, nukraujuočiau be jo.
Beje, Klaipėda man labai svarbi, nors net nežinau, prieš kiek metų ten lankiausi. Kažkada po mokyklos baigimo išvykau ten studijuoti. Išvažiavau kaip labai perspektyvi sportininkė, o grįžau… menininkė. Iki šiol nežinau, kodėl taip įvyko.
Kompiuterizuotoje projektų mašinerijoje bohema turbūt nebeįmanoma, juolab kad daugeliui tapo patogiau būti buhalteriais.
Galbūt dėl to, kad šiek tiek esame kolegės ir esu skaičiusi daug jūsų tekstų kultūros spaudoje, man jūs – lyg gerų, įsimenančių renginių talismanas, kurį vis pamatau įeinant ar stoviniuojant. Nežinau, kaip pastaruosius pandeminius metus, bet kaip anksčiau – ar nesinori sykiais tiesiog niekur nebeiti, nors ir reikia kažką po to parašyti? Žmonės, kuriuos sutinkate – ar jie turi įtakos renginio išjautimui, prisiminimams apie jį? Gal kaip tik geriau nebendrauti su jais, kalbėti tik su menu?
Jei reikia parašyti, visada einu, jei nereikia – taip pat einu. Manau, kad norint profesionaliai parašyti apie renginį ar parodą, turi apeiti jų daugybę. Kad žinotum kontekstą, o ir nuojauta iš viso to susiformuoja, nėra ji dangiška duotybė, dažniausiai nulemta kontekstų. Renkuosi ne meną, o žmones mene, žinoma, įvairiomis prasmėmis, ne tiesmukai. Praktiškai tik per žmones ir pajuntu esmę. Tai nereiškia, kad neturiu savo nuomonės, bet stengiuosi joje neužsidaryti, man patinka įvairūs matymo kampai.
Ar jaučiatės gyvenanti kultūros sostinėje? Nebūtinai šis klausimas apie renginių kiekį ir įvairovę, galbūt labiau apie tai, kas tvyro tarp viso to.
Manau, tarp viso to tvyro Kaune gyvenantys ir kuriantys menininkai, žmonės, tuo menu besidomintys, ir abejoju, ar kas nors daugiau.
Gydytojas ir gydytoja. Poetas ir poetė. Lietuvių kalba – iš tų, kuriose profesijos ar gyvenimo keliai turi gimines, o šios kartais prideda konotacijų. Tad jei reikėtų apibendrinti, jūs – poetas ar poetė? Kiek lyties yra užrašytame žodyje?
Na, aš turbūt hermafroditas. Nes kartais jaučiuosi moteris, o kartais – vyras, kartais geriau suprantu jas, o kartais – juos. Gimines neretai ir painioju, visai į tai nekreipdama dėmesio. Manau, lytis esmės neatskleidžia, netgi nutolina nuo jos. Pavyzdžiui, sūnaus laikomą katę vadinu Kisulkinu. Ji mielai atsiliepia.
Minėjote, kad buvote perspektyvi sportininkė. Bet ar yra buvusių sportininkų? Negi nieko iš to etapo neliko? O ar būna buvusių rašytojų?
Na, tikrai, geriausiu atveju esu buvusi sportininkė, nes net mankštos nedarau, o reiktų, bet dėl šio žinojimo juk negaliu vadinti savęs sportininke. Praėjo daugybė metų, nesidomiu šia sritimi, prieš kokius dešimt metų nustojau sapnuoti, kad štai šitose varžybose sudalyvausiu deramai, nes sportuodama nebuvau uoli, prizines vietas užimdavau ne dėl įdėto darbo treniruotėse, o dėl paveldėtų fizinių duomenų. Jie man turbūt gerokai ir trukdė, nes greičiausiai ten, kur susitelkia darbštumas, dėmesys, kam negaila laiko, ir yra tas kelias, kuriuo verta eiti. Kita vertus, sportas man tikrai daug davė, tai nebuvo bėgiojimai ar šokinėjimai dėl sveikatos, mane ruošė profesionaliai karjerai. Bet šiandien gal tik klasiokai galėtų pasakyti, kad aš – sportininkė, nes ir pamokų labai daug praleisdavau, nuolat būdavau sporto stovyklose ar varžybose ir nerodžiau jokių polinkių į meną.
Na, o buvusių poetų, manau, išties nebūna, nes tai – jau toks pasaulio matymas.
Kada ir kur baigėsi bohemiškasis Kaunas?
Kompiuterizuotoje projektų mašinerijoje bohema turbūt nebeįmanoma, juolab kad daugeliui tapo patogiau būti buhalteriais. Tiek tiesiogine prasme, tiek perkeltine.
