„Kinas yra žiauriai reaktyvi medija“, – pokalbį pradeda festivalio „Kino pavasaris“ turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė. Kalbantis apie kovo 16–26 dienomis vyksiančio festivalio repertuarą, pavyko rasti ne vieną kūrinį, padedantį suprasti, ką reiškia būti tuo „kitu“.
Aistė sako, kad kine visada gausu skaudžių, nepatogių temų, nes ekrane matomoms istorijoms visada reikia dramos. Nesvarbu, kokios žiūrovo pažiūros, – jis išgyvena tai, ką herojus. Atpažįsta save ir taip permąsto aktualius klausimus. Siekiant sukurti intrigą, draminį scenarijų, būtinas konfliktas. O jų kasdienybėje – kiek tik nori. Taigi kokių santykio su kitu, mažiau pažįstamu, apraiškų bei jų pasekmių ir kokių empatijos treniruočių rasime 28-ąjį pavasarį sugrįžtančio, šiemet kauniečius į „Romuvą“ ir „Forum Cinemas“ traukiančio festivalio programoje?
Vienas filmas, kurį norėčiau aptarti, – lenkų režisieriaus Damiano Kocuro „Duona ir druska“ (Bread and Salt). Jis paremtas tikrais įvykiais ir pasakoja apie į nedidelį miestelį grįžusį pianistą. Vaikinas, gyvenantis sostinėje, vykstantis studijuoti į Vokietiją, yra atviresnis pasauliui nei seni bičiuliai, tačiau bendraudamas su jais lyg susitapatina, nedemonstruoja laisvesnių pažiūrų, pritaria ksenofobiškiems juokeliams, neužkerta kelio tragedijai, prasidėjusiai nuo apsižodžiavimo kebabinėje. Neabejoju, kad filmas sukels ūžesį Lenkijoje, kaip ir katalikų bažnyčią kritikavęs „Kleras“ (Clergy). Pirmiausia, tai kodėl lietuviai nekuria tokių kontroversiškų filmų? Gal „Poetas“ bus arčiausiai to.
Tikrai, „Poete“ labai gerai užčiuoptas tas susiskaldymas, nevienareikšmė asmenybė. Toks ir „Duonos ir druskos“ pagrindas. Pamenu, dėstytoja Živilė Pipinytė pabrėždavo, kad iš lenkų reikia mokytis, o į jų filmus eiti ieškoti mums svarbių atsakymų, nes esame kultūriškai ir istoriškai panašios šalys. Net neabejoju, kad tokia istorija kaip filme „Duona ir druska“ galėtų vykti bet kur Lietuvoj. Galbūt tai, kodėl jie taip sugeba, paaiškina gilesnė tradicija, didesnė mokykla ir didesni mastai. Kol patys esame pakeliui, kodėl nepaieškojus svarbių dalykų kaimynų kine? O kontroversija reiškia pasisekimą kino salėse. Akivaizdu, kad lenkų visuomenė geriau pasiruošusi eiti, kalbėti, narstyti komplikuotus istorinius naratyvus ir dabartines problemas.
mūsų regione santykio su kitu tema dar labai nebrandžios stadijos, todėl ir filmai kalba būtent taip.
O galvojant apie to herojaus baimę pasisakyti, sutrikimą kompanijoje – manau, filmas pabrėžia, kad transformacija nėra tokia greita. Net ir pralavėjęs žmogus ne visą laiką atlaikys aplinkos spaudimą. Tai žmogiška savybė. Vienu metu palūžti, nori būti bendruomenės dalimi, ir kontekstas pradeda tave traukti atgal. Gal nesijauti savas tame naujame pasaulyje? Gal nostalgiškai nori paturėti tai, ką turėjai anksčiau. Bet tas paturėjimas irgi kainuoja, šios istorijos atveju – labai daug. Mes nesunkiai susitapatinam su tokiu netobulu, silpnu herojumi. Svarstome, ką patys darytume kitaip, kurioj vietoj pasakytume „gana“? Kinas šiuo atveju – patogi mankšta, priartinanti mus prie nepatogių temų.
Kitas filmas – iki šiol dokumentinį kiną kūrusios senegaliečių kilmės Alice Diop kūrinys „Sent Omeras“ (Saint Omer). Vėlgi paremtas tikra istorija – pati režisierė dalyvavo teisiant moterį, nužudžiusią savo vaiką. Mane įtraukė tas realumas, daugiasluoksniškumas ir vėl tas tikrojo herojaus nebuvimas. Abu filmai šiuo požiūriu išties labai dokumentiški.
Jis vienareikšmiškai kritikų liaupsinamas, Alice Diop laikoma viena perspektyviausių Prancūzijos kino žvaigždžių. Filmas palieka žiūrovą su labai labai daug klausimų. Sunku nuspręsti, kaip situaciją vertinti. Režisierė sako, kad viskas nėra juoda arba balta. Be konteksto negali vertinti beveik nieko. Nei artimo, nei tolimo, nei ekrane ar teismo salėje matomo žmogaus. „Sent Omere“ naudojama dokumentinė strategija – labai ilgi kadrai. Dokumentikoje nepertraukiamas kadras yra autentiškumo, tikrumo garantas, nes montaže visada kas nors iškerpama, atsiranda manipuliacijos galimybė. Būtent dėl šios technikos žiūrovas tarsi pakimba, nebesupranta, ką galvoti, bet negali atplėšti akių, įsitraukia į tą teismo procesą.
Kaip pakomentuotum filmo plakatą, kuriame teisiama veikėja stovi medžio sienos fone, apsirengusi panašiais atspalviais? Tarsi pranyksta – pagalvojau, kad tokių tragedijų priežastys yra nematomos visuomenėje.
Mąsčiau apie tam tikrą estetinę strategiją. Alice Diop yra, kaip ir minėjai, iš Senegalo kilusi režisierė, juodaodė, gyvenanti Prancūzijoje. Ne paslaptis, kad šiaip kinas labai dažnai yra estetiniu atžvilgiu nepritaikytas tamsesnei odai. O šitam filme viskas fantastiškai apšviesta. Pagrindinės herojės odos spindėjimą vertinčiau kaip to, kas ilgai buvo marginalizuota, iškėlimą į šviesą, ištrūkimą. Mane visiškai pakerėjo šio filmo estetika.
Dar vienas svarbus aspektas – išankstinės nuostatos. Teisiama moteris yra juodaodė, imigrantė iš Afrikos. Teismas turėtų nesivadovauti stereotipais, bet kvestionuojama net jos mokslinio darbo tema – neva turėjusi pasirinkti ką nors artimesnio „savo kultūrai“. Moters poelgis nurašomas kažkokioms tradicijoms, magijai, ritualams. Tai rodo baimę, apimančią susidūrus su „kitu“. O jis (ji) šiuo atveju kaip tik siekia įsilieti į kontekstą, gilinasi į Vakarų filosofiją, bet mes užkertame tam kelią.
Taip, grįžtant prie „Duonos ir druskos“ – kol ruoši skanius kebabus, viskas tvarkoje, būk, gyvenk. Bet ne daugiau. Aiste, ką dar turėčiau pažiūrėti, kad galėčiau pratęsti šiuos apmąstymus?
Rumuno Cristiano Mungiu „R.M.N.“ Pavadinimas rumuniškai reiškia magnetinį rezonansą, tad tai lyg pačią Rumuniją skrodžiantis magnetinis rezonansas. Filme pasakojama apie ksenofobiją – emigrantas atvyksta į gimtąjį kaimą Transilvanijoje, mąsto apie grįžimą čia gyventi. Vietiniame fabrike yra įdarbinti atvykėliai iš Tolimųjų Rytų. Nepatenkinta bendruomenė susiburia pasitarti: fabrikas juk turėtų įdarbinti vietinius, dirbti savų labui. Viskas virsta tragedija. Žinai, galbūt Vakaruose tos situacijos plėtojasi nebe tokiais tiesmukais scenarijais, bet mūsų regione santykio su kitu tema dar labai nebrandžios stadijos, todėl ir filmai kalba būtent taip.
Dar italo Emanueleʼs Crialeseʼs „Begalybė“ (L’immensità). Tai coming out istorija, asmeninis režisieriaus pasakojimas. Epizodas iš šeimos gyvenimo – matome jauną vyrą, kuris gimė mergaite. Bet filmas labiau pasakoja apie mamą, kuri tiki savo sūnumi net ir 8 dešimtmečio Italijoje, tradicinėje, patriarchalinėje visuomenėje. Mamą, į Italiją atsikrausčiusią ispanę, irgi ne iki galo priimamą aplinkinių, vaidina Penelope Cruz. Tas autsaideriškumas, marginalumas tampa ją su sūnumi vienijančiu ryšiu. Jaudinanti drama turi ir miuziklo elementų, kurie tampa eskapistiniais momentais. Iš to buvimo kitu, iš nepatogumo išskrieji į fantazijas.
Nekantrauju pamatyti Vytauto Puidoko inicijuotą, kartu su daug kitų kino bendruomenės narių sukurtą dokumentinį filmą apie lietuvių atsaką į karą Ukrainoje. Jį pasirinkome festivalio uždarymo filmu. Įdomu, ar atsiskleis jame kritinių momentų. Kaip Lietuvos visuomenė mobilizavosi karo pradžioje ir kaip iki tol ilgai ignoravo kitų žmonių, migrantų problemas? Kuris kitas artimesnis… Tenka girdėti skausmingų reakcijų į didžiavimąsi šalies sėkmės istorija iš tų žmonių, kurie problemas bando spręsti savomis jėgomis.
Tikrai galėčiau tęsti – dar ne viename festivalio filme atrasi šią temą. Tai daug pasako apie jos neišvengiamumą.
