Į Juliaus Urbaičio įkurtą muziejų „Atominis bunkeris“ nusileidome Kaunui itin svarbią dieną – rugsėjo 18-ąją. Tądien 2023 m. miesto modernizmo architektūra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir tai ne tik pastatų grožio pripažinimas. Tai ir pripažinimas fakto, kad Kauno Lietuva buvo Europoje matoma, laisva, autentiška valstybė, kurioje derėjo tradicijos ir modernybės siekis. Tai priminimas, kad tokia Lietuva yra ir šiandien. Simboliška, kad rugsėjo 18-ąją Kaune, „Romuvoje“, vyko Europos paveldo dienų renginys – tiesiai iš jo ir atbildėjome Vilijampolėn. Tiesiai iš istorikės Linos Häll paskaitos, kurioje aktualiai komentuotos tarpukario Lietuvos kronikos. Vienas ją sudominusių kadrų – kameros užfiksuota dantų pastos „Chlorodont“ lauko reklama.
Tos pačios pastos reklama pasitiko ir „Atominiame bunkeryje“ – pasirinkome tikėti ženklais ir nusprendėme, kad, norėdami susidaryti platesnį Kauno ženklinimo iškabomis, lentelėmis ir logotipais vaizdą, atvykome teisingu adresu. Tik gal laiko per mažai susiplanavome.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. spalio numeryje „Ženklai“)
Šis privatus, „Trip Advisor“ Kauno svečių geriausiai iš visų vertinamas muziejus – ne tradicinė, sterili ekspozicija, o gyvas archyvas, primenantis senovinį „įdomybių kabinetą“, kur kiekvienas daiktas turi savo istoriją, o istorijos sluoksnių eklektika tiesiog pribloškia. Tarpukario iškabos šalia KGB įrangos, o sovietiniai plakatai – netoli farmacijos reikmenų. Tarsi vaikščiotum po Lietuvos praeities sandėlį. Visi eksponatai su savo kaina, verte, įsigijimo istorija, kuri dažnu atveju prasilenkia su institucinėmis normomis. Tačiau juk todėl toks muziejus Kaune ir yra (bei jo filialas Niujorke, – daugiau apie globalias J. Urbaičio idėjas pasakojome 2020 m. rugsėjo numeryje).
„Mes aktyvuojame visus penkis žmogaus pojūčius: čia galima pauostyti, paliesti, išgirsti… Kam eiti į tokį muziejų, jeigu aš galiu internete viską pasižiūrėti? Monitorių aš turiu“, – sušiuolaikiškėjusiems valstybiniams ar municipaliniams muziejams kritikos negaili J. Urbaitis.
Pašnekovas, pats asmeniškai įsigijęs visus 12 tūkst. savo muziejaus eksponatų, yra ne tik savininkas ir gidas, bet – pirmiausia – aistringas kolekcininkas, „medžiotojas“. „Mane domina tik patys rečiausi daiktai, kurių neturi nė vienas muziejus. Todėl galiu ateiti ir pasakyti: mes geriausi, nes mes turim šitą“, – apibūdina savo kolekcionavimo principą. Jis – puikus pasakotojas, bet ir pragmatiškas verslininkas, gerai išmanantis rinką, derybų meną ir muziejaus strategiją. Tad vaikštinėjame su šeimininku šiomis miniatiūrinėmis gatvelėmis, kuriose telpa senieji verslai, amatai, cechai, fabrikai… ir iškabos.
Gero skonio tradicija
Dairantis J. Urbaičio „įdomybių kabinete“ veriasi išvada: laikmečio veidą ir estetiką geriausiai atspindi ne knygose aprašyti politiniai įvykiai, o paprasti daiktai: saldainių ir kavos dėžutės, degtukų ir cigarečių pakeliai, įvairi kita medžiaga, šiandien vadinama rinkodaros priemonėmis. „Pažiūrėkite, kokia estetika, – rodo šeimininkas į tarpukario pakuotes. – Mes turėjom gerą skonį, kuris buvo sunaikintas.“
Emaliuotos iškabos, nurodančios įstaigų pavadinimus, kabinetų „gyventojų“ pareigas, – kuklesnės, dažniausiai baltu ant juodo. „Atominiame bunkeryje“ sukaupta didžiausia tokių iškabų kolekcija Lietuvoje. Pasak vadovo, kiti muziejai tokių eksponatų beveik neturi. Apskritai dauguma tarpukario iškabų itin retos, nes sovietmečiu buvo masiškai naikinamos. Žmonės bijojo jas laikyti dėl lietuviškos simbolikos (Vyčio, trispalvės elementų), už kurią grėsė Sibiras. Tiesa, yra pokariu dar naudotų pavyzdžių, kuriuose Vytis tiesiog nudaužtas.
Gamyba ir medžiagos
Paskelbus Pirmąją respubliką ir ėmus kurti valstybę ant carinių pamatų, dauguma emaliuotų iškabų buvo importuojamos iš Vokietijos. Tik vėliau radosi artelių, kurios įvaldė šią techniką.
Apskritai iškabos gamintos iš įvairių medžiagų, pagal įmonės statusą ir finansines galimybes, – nuo emaliuoto metalo iki prabangesnių. Pavyzdžiui, muziejuje eksponuojama bronzinė brolių Vailokaičių įkurto „Ūkio banko“ iškaba. Įdomu, kad gatvių pavadinimų lentelės tais laikais dažniausiai būdavo medinės. Tad, pastebi J. Urbaitis, prie muziejaus įėjimo pasitinkanti senoviškai atrodanti „raudonųjų žibintų“ alėjos, Nemuno g., emaliuota lentelė greičiausiai nėra autentiška.
Meninė vertė ir įdomybės
Nors didžioji dalis eksponatų kasdieniški, prie kai kurių tarpukario iškabų ir logotipų kūrimo prisidėjo garsūs to meto menininkai. Pavyzdžiui, Antanas Žmuidzinavičius ar Petras Kalpokas. Nors dizainas buvo svarbus, iškabose dažniausiai naudoti keli pagrindiniai, lengvai įskaitomi šriftai, kad informacija būtų aiški. Galima teigti, kad iškabos kokybė ir dizainas atspindėjo verslo turtinę padėtį – ar norą ją parodyti. Turtingesni, kaip antai stomatologai, galėjo sau leisti brangesnes ir puošnesnes iškabas, ir to neslėpė.
Tarpukariu beveik nebuvo valstybinio lygmens reikalavimų ar apribojimų iškabų kalbai, dydžiui ar dizainui. Viskas priklausė nuo verslininko fantazijos ir finansų. Dar įdomu, kad prekės ženklai nebuvo griežtai saugomi. Tarkim, pavadinimą „Rūta“ naudojo ir Pieno centras, ir Šiaulių šokolado fabrikas. Nustebino ir faktas, kad tarpukariu vežimai turėjo specialias lenteles ne su numeriu, o su savininko pavarde ir kaimo pavadinimu, kurie kiekvienas savotiškai užrašyti, taigi gali būti laikomi naiviojo dizaino pavyzdžiais. Tai padėdavo policijai identifikuoti asmenis, pavyzdžiui, kilus ginčui turguje.
Šis fotografinis pasakojimas tesuveikia kaip kvietimas jums patiems aplankyti J. Urbaičio valdas ir įsitikinti, kad net menkiausios ir banaliausios buities smulkmenos yra svarbios didžiojo piešinio detalės, o tai, ką pasirenkame gaminti, tiražuoti, naikinti ar išsaugoti šiandien, tai, kaip skelbiame apie save ant pastatų sienų ar lauko reklamose, mūsų provaikaičiams atskleis praeities vaizdą.
