Iki gruodžio 8 d. Kaune, verslo parke „Aušra“ (Vytauto pr. 23) veikia fotomenininkės ir tapytojos iš Skuodo Ramutės Paulikaitės personalinė tapybos darbų paroda „Ar aliejus liejasi lengvai?“.
Tapytoja R. Paulikaitė mokėsi Skuode, Pr. Žadeikio gimnazijoje. 1994 metais baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, dabartinį VDA filialą, ir įgijo trikotažo meninio konstruktoriaus modeliavimo meistrės specialybę. 1999 metais pradėjo dirbti dailės ir technologijų mokytoja, taip pat būrelio vadove, Aleksandrijos pagrindinėje mokykloje, Skuode.
Parodose ir tarptautiniuose projektuose menininkė dalyvauja nuo 2000 metų. Tapytoja jau yra surengusi parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2004 metais įstojo į Šiaulių universitetą, o 2007 metais baigė dailės ir dizaino studijų programą ir įgijo dailės bakalauro laipsnį bei mokytojo kvalifikaciją.
Menininkės parodoje eksponuojami mėlynos spalvos kolorito paveikslai. Parodos pavadinimas šį kartą siejamas netradiciškai su aliejinių dažų panaudojimo tapant paveikslus svarba. R. Paulikaitės tapyba įsirašo į lietuviškos dailės kontekstą. Žanrine prasme tai netradiciniai peizažai, pristatantys paslėptas skirtingų netradicinių peizažų temas. Temos dažnu atveju siejamos su gėrio ir blogio pasaulio paieškomis. Parodoje pristatomuose paveiksluose išskirtinas minčių, kurios atsispindi drobėse, konceptualumas.
Kaip susidomėjote tapyba?
Tikslios datos, kada susidomėjau tapyba, įvardinti negaliu, galiu tik pasakyti, kad tai prasidėjo dar vaikystėje tuo metu, kai pradeda formuotis ilgalaikė atmintis. Greičiausiai vieni iš pirmųjų susidūrimų-susitikimų su tapybos kūriniais įvyko religinės paskirties architektūros interjere, kuriame gali susitikti ne tik šventųjų atvaizdus įrėmintų paveikslų formate, bet ir freskos pavidale stebėti Šv. Rašto scenas šviesai sklindant per vitražinius langus. Dar būdama vaikas suvokiau, kad tai atlikta žmonių rankomis, ypatingų žmonių, kuriuos mes apibendrintai vadiname dailininkais. Pirmoji pažintis su tapyba vaikui, gimusiam dailininkų šeimoje, gali įvykti jam dar būnant įsčiose, o mano atveju kitaip. Sunku pasakyti, kas įvyko anksčiau, ar individualios paskirties interjeruose kabančios šventųjų paveikslų reprodukcijos, ar senelių maldaknygėse aptikti ypač mažo formato šventųjų atvaizdėliai, kurie jau kalbėjo apie dar nežinomas ir negirdėtas istorijas, skatino žingeidumą domėtis tuo, kas didinga, paslaptinga, sudėtinga. žingeidumą domėtis tuo, kas didinga, paslaptinga, sudėtinga.
Su fotografija nutiko panašiai. Beveik kiekvienas mano kartos žmogus patvirtins, kad mažesnę ar didesnę fotografiją, jam teko laikyti savo rankose dar būnant mažam. Vaikystėje vartomuose tėvų laikraščiuose ir žurnaluose taip pat susitikdavau su paveikslais ir fotografijomis. Mamos perkamos knygos vaikams būdavo gausiai iliustruotos, o jei paugliams ar suaugusiems, tai gražiai apipavidalintais viršeliais. Gyvenimas be kompiuterių ir mobiliųjų telefonų skatino intensyviam skaitymui, ugdė, lavino ir formavo estetinio skonio receptorius visai kitais metodais ir formomis nei dabar. Mokyklinių išvykų metu save prigaudavau, radusi galimybę galimybę įsigyti ne tik aplankytos vietos (arhitektūrinio ansamblio, skulptūros ar draustinio peizažo ir t.t.) atviruką. Taip pat nutikdavo ir su savarankiškomis išvykomis. Jei negalėdavai sau leisti nusipirkti naujos knygos, tai būtinai knygyne reikėdavo įsigyti nors mažo formatėlio atviruką, su žymaus tapytojo, grafiko ar skulptoriaus kūriniu, kurio antroje pusėje būdavo surašyta svarbiausia informacija autorių ir jo kūrynį, ten pat rasdavai leidyklos pavadinimą ir metus.
Kada pradėjote tapyti?
Prieš atsakant į šį klausimą reikėtų išsiaiškinti, kur yra tapybos pradžia, o kur jos pabaiga. Ar mokinys būdamas penktoje, šeštoje, septintoje klasėse gali sau leisti skirstyti savo darbus į tapybos, grafikos, keramikos ir t.t.? Manau, kad taip. Didelę įtaką tam daro mokykloje jį mokantis dailės mokytojas. Nors ir nelankiau mokykloje jokio su daile susijusio neformalaus ugdymo užsiėmimo, dailė man patiko, kaip ir visi kiti dalykai. Neskirsčiau mokomųjų dalykų į pirminius ir antrinius. Visi buvo svarbūs ir savaip įdomūs. O popamokinėje veikloje buvau pakankamai aktyvi tik iki tam tikro amžiaus. Mat ankstyvos studijos labai greitai sudėliojo priorititetus į savo vietas.
Kada susidomėjote fotografija?
Susidomėjimas fotografija aplankė ypač anksti. Pirmo karto taip, kaip susidūrimo su tapyba, įvardinti negali, bet gali teigti, kad tai prasidėjo vaikystėje ir šeimos bei giminaičių rate. Kiekvienas mano kartos žmogus, kuris gimė ir augo šeimoje, prisimins fotografiją ir panašiai ir skirtingai.
Tam tikru laikotarpiu fotografo paslaugos taip, kaip ir tapytojo buvo prieinamos tik tam tikrą socialinį statusą turintiems žmonėms, nes tai kainuodavo nemažus pinigus. Visos jau išėjusių anapilin senolių fotografijos iš jaunystės buvo juodai baltos arba tamsaus rudo atspalvio. Tik vėlyvesniame jų amžiuje savo šeimos albumuose jau aptinku ir spalvotų fotografijų.
Fotografija kaip atskira meno šaka, bet labai glaudžiai susijusi su vaizduojamojo meno šakomis, savo technologijomis ir raiškos būdais, smarkiai keitė veidus nuo jos atsiradimo istorijos iki šių dienų.
Tikiu, kad pats žodis „blykstė“ dažnai į lietuvių sąmones ateidavo gan vėlai. Blykstę dažnai vadindami „blicu“ klaidžiojom po nenaudojamų žodžių lietuvių kalboje sąrašą. Nelabai mėgau fotorafuotis, būti fotografuojama, būtent dėl blykstės savybių, kurios tiesiogiai duodavo impulsus mano akims. Bet laikui bėgant apsipranti.
Grįžtant į istoriją, grižtant prie profesionalios fotografijos, o ne mėgėjiškos, kaip aš vadinu savąją, galiu pasidžiaugti, kad mano gimtinėje fotoatelje, vis dar tebedirba tas pats fotografas, o pati fotoatelje jau kelis dešimtmečius iš eilės išlaikė savo vieną ir tą patį adresą, o paslaugų teikimo atžvilgiu šiuolaikiškai praturtėjo.
Fotografuoti ir kadruoti pradėjau būdama šešiolikos metų. Gimtadieniui dovanotus artimųjų pinigus išleidau pimam savo juosteliniui fotoaparatui, kartu nusipirkdama kelias KODAK juosteles Skuodo centre veikiančioje parduotuvėje. Pasirinkimas buvo gan platus, bet aš priėmiau būtent tokį sprendimą.
Su fotografija kaip meno ir mokslo šaka susidūriau tik antrųjų studijų metu Šiauliuose. Fotografijos mane mokino visiems gerai žinomas profesorius Giedrius Šiukščius. Esu dėkinga jam ne tik už šias paskaitas, bet ir visas likusias, kurias teko išgyventi kartu.
Kokios temos dominuoja Jūsų kūryboje?
Pradedant kalbėti apie mano kūryboje dominuojančias temas, reikėtų priminti, kad pavieniuose paveiksluose temų būna ir siauresnių, ir platesnių, o štai jau nutapytuose cikluose(serijose) tematika ypač plati. Ciklų pavadinimai: „Begalybė“, „12“, „ArleKinai“, „Sekmadienio link“, „Apokalipsė“, „Molekulė mandaloje“, „Ar aliejus liejasi lengvai?..“ pasirinkti kūrybinėms temoms ir jų potemėms išplėtoti. Kiekvieno ciklo pavadinimas yra tarsi tam tikras užraktas ar kodas, kuris žiūrovą, stebėtoją, vertintoją, analizuotoją, kritiką kviečia stabtelti pamąstymams tuo pačiu sufleruoja, ką aš kaip tapytoja pasakoju tam tikro ciklo eigos istorijoje. Kaip viena mano kolegė žemietė yra pasakiusi, paveikslus reikia išmokti skaityti. Ar reikia? – nežinau. Bet kad galima šito išmokti ir to yra mokomasi, tai tikrai. Tarkim, 2020 m. nutapyta drobė „Lietuva“ turi tikslų, trumpą aiškų pavadinimą, bet abstraktus vaizdavimo būdas paveikslo turinį apgaubia paslapties skraiste.
Fotografijose gausu gamtovaizdžių, aptinkami ir architektūriniai motyvai bei jų elementai. Panoraminiai vaizdai ypač reti. Nagrinėjant mano kaip tapytojos ir fotomenininkės kūrybos kelio tematiką drąsiai galima teigti, kad darbuose nevengiama kalbėti įvairiomis temomis, o atvirkščiai: nuo gėrio iki blogio, nuo šviesos iki tamsos, nuo grožio iki bjaurasties, nuo taikos iki karo, nuo teigiamų iki neigiamų emocijų ir išgyvenimų bei jų sukeltų padarinių.
Darbai „Transformacija“, „Teptuko šokis“, „Spalvota žinutė“ kalba apie šių dienų aktualijas, kurias pabrėžia ryškiomis spalvomis, drąsiais potėpiais ir pasirinktais paviršiais. Pastaruoju metu vis dažniau grįžtama prie skirtingų etnokultūrinių pradų bei jų derinių. Tai tik parodo, kad mano kaip asmenybės ir kūrėjos pasaulėžiūra, pasaulėmata, pasaulėjauta yra nuolat kintanti ir besiplečianti, o tematika neturinti išankstinių dogmų ar rėmų taip, kaip ir raiškos būdai.
Kaip viena kitą papildo kūrybos sritys? Kaip tapyba papildo fotografiją?
Galima teigti, kad fotoaparato atsiradimas ženkliai ir visiems laikams pakeitė tapybos evoliuciją ir jos raidą pasaulietiniu mastu. Koks santykis tarp fotografijos ir tapybos mano kūryboje ir kaip jos viena kitą papildo atsispindi jau sukurtų darbų portfolio (rinkinyje), kuriame realistinis peizažas dominuoja tik fotografijoje, o tapyboje lyg retas svečias iš praeities.. Ką galiu sau leisti pastebėti fotografuodama, to nesąmoningai vengiu tapyboje, nes pokalbis su drobe ir dažais pareikalauja daugiau intymumo, įsiklausymo į save, o fotografija atvirkščiai. Ji sufokusuoja mintis ir dėmesį į fotografuojamą objektą arba subjektą.
Nemaža dalis mano kūrybinių darbų, tiek tapybos, tiek fotografijos fotoaparato pagalba ir kitų naujų technologijų dėka pastaraisiais metais transformavosi į naujo formato skaitmeninius paveikslus, kuriuose pastebima simetrinė kompozicija, linijų, dėmių ritmiškumu kviečianti sugrįžti prie harmonijos, nuo achromatinių iki chromatinių spalvų derinių ir įvairialypių koloritų neleidžianti įstrigti monotoniškumo amplitudėje.
