Sudėtinga apie laimę kalbėti absoliučiomis kategorijomis, kai virusai nesiliauja plitę, miškai – nykę, vietoje vieno karo sielojamės jau dėl dviejų, palūkanos auga, infliacija, nors ir apslopo, vis dar neleidžia gyventi taip laisvai, kaip nusipelnome dirbdami viršvalandžius. Ypač kultūros srityje atotrūkis tarp norų ir galimybių niekaip nemažėja – kalbant tiek apie projektus, tiek apie laisvalaikį. Rasti porą šimtų (ar daugiau – viršutinės ribos čia nėra) eurų kiekvieną mėnesį, kad aplankytum visus norimus renginius, koncertus, spektaklius ir parodas, pamatyti visus tuos -iausius filmus, gali būti iššūkis.
Bet faktas vienas – 2023-ieji jau tuoj bus buvę. Įvykę, praskrieję, palikę vos keletą įsimintinų pėdsakų. Ir jei kas baiminosi, kad po 2022-ųjų maratono Kaune bus jaučiamas štilis ir nuovargis, stabtelėjus ir įvertinus pastaruosius 11 mėnesių taip nebeatrodo. Tai vienas svarbiausių Europos kultūros sostinės palikimo elementų – mes atviresni vienas kitam ir tiesiog nuoširdžiai ištroškę kokybiškos kultūros, meno, turinio, veiksmo. Gero buvo daug, tad šiame tekste įsivedame apribojimą ir koncentruojamės tik į naujus ar sugrįžusius dalykus. Taip pat ruošiamės 2024 m. sausio numeriui – jau mąstome apie temą „Debiutai“, kurioje dalis šių iniciatyvų tikrai atsiskleis plačiau.
Geri dalykai mojuoja horizonte – jau sausį pakvies atnaujinta Kauno apskrities viešoji biblioteka ant Parodos kalno (čia bus surengta ir šio numerio herojaus Morfai paroda, bus ir daug žaliuojančių augalų), vėliau kitąmet tikimės ir Lietuvos aviacijos muziejaus „re-atidarymo“. Žinoma, laukiame Mokslo salos atvėrimo – didelis įvykis. Galbūt ir M. K. Čiurlionio koncertų centro reikalai pajudės? Jau labai reikėtų. Visgi turbūt pirmiau bus atidarytas šiuo metu intensyviai tvarkomas istorinis kino teatras „Daina“, kuriame filmai dalinsis erdvę su koncertais ir kitais renginiais. O dabar metas patikrinti, ką gero atsinešame iš 2023-iųjų.
Amsterdamo mokyklos muziejus
Kaip tik praėjusiame „Kauno pilno kultūros“ numeryje plačiau apžvelgėme šio erdviame tarpukario bute įrengto privataus muziejaus spalvinį kodą. Muziejus lankomas tik ekskursijų metu arba susitarus privačiai, ir bent jau socialiniuose tinkluose dar nė metų neturintis objektas yra vienas populiariausių Kaune, kartu su savo pirmtaku Art Deco muziejumi. Paslaptis? Nuoširdumas. Meilė. Tas kaunastiškas genas, kurį vieni turi, kiti – ne, ir tai nesusiję su dokumentuose nurodyta gimimo vieta.
„Jazz Academy“ festivalis
Esame pasakoję apie improvizacijos meistro Arno Mikalkėno ir vienos iš jo studenčių mamos Daivos Masaitytės bendromis pastangomis puoselėjamą nedidelę, bet didžius talentus auginančią džiazo akademiją. Ne kur nors madinguose loftuose, o tiesiog Šilainiuose. Pernai su malonumu plojome tarp Šilainių ir Klaipėdos suburtam Lietuvos jaunimo džiazo orkestrui – fantastiškai skambi iniciatyva, padedanti plėsti muzikos pažinimo ribas. O šį pavasarį akademija pakvietė į trumputį, bet ambicingą festivalį, kuriame pasirodė labiausiai užsidegę studentai. Koncertų salė čia kamerinė, vietų vos pora dešimčių, tad nieko keista, kad visi koncertai buvo anšlaginiai. Tikimės papulti ir kitąmet. Kaunas – džiazo miestas, Šilainiai – džiazo rajonas.
„Hands on Gallery“
Erdvių parodoms trūksta, bet kas sakė, kad galerijos negalite įkurdinti tiesiog savo lange? Ypač jei jis – į gatvę, pusrūsyje, ir todėl gali būti patogiai apžiūrėtas tiesiog stabtelėjus. Sudėtingiausia užduotis tenka menininkams – savo kūrybą reikia sutalpinti į mažiau nei kvadratinį metrą. Ši mažutėlė, bet visą parą akis maloninanti galerija – čia pat, K. Donelaičio g. 26, veikiančios savilaidos studijos ir spaustuvės „Hands on Press“ iniciatyva. Spaudos, iliustracijos ir grafinio dizaino meistrės Gabrielė Gudaitytė ir Inga Navickaitė-Drąsutė šiemet surengė jau tris parodas, o prieš pat Kalėdas įrengs ir šventinę ekspoziciją.
„OLDMAN Kaunas“
Išsiilgę „Ryšių kiemelio“ Kauno melomanai taip ir neprisipratino po pertraukos atvertos erdvės reinkarnacijos, ir turėjo praeiti nemažai laiko, kol radosi drąsuolių, pasiryžusių tęsti kokybiškos gyvos muzikos sklaidos misiją. „Solo Ansamblis“, „Kamanių šilelis“, „FC Baseball“, Giedrė, Lukas Pilkauskas turi kur pakviesti savo kauniečius gerbėjus. „OLDMAN Kaunas“ renginių organizavimo patirtis siekia pajūrį, Klaipėdą ir Palangą, tad ištvermės kolektyvas tikrai turi. Palinkėsime pakankamai energijos šaltajam metų sezonui bei kuo geriausio nusiteikimo kitų metų vasarai.
„Kita galerija“ ir „Teatro kiemas“
„Kiek laisvos erdvės yra Kaune?“ – toks pat retorinis klausimas, kaip ir „Ar Kaunas tikrai pilnas kultūros?“ Čia kaip pasižiūrėsi: laisvų patalpų yra, bet ne visos jos patogios, įperkamos ar adaptuojamos konkrečiai kūrybinei idėjai. Prie kamerinio, muzikinio ir lėlių teatrų jau keletą metų veikiantis kultūros baras „Godo“ nusprendė prisijaukinti dar ir dramą. Sutarė su nemažą pastatų ir kiemų kompleksą tarp Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės valdančiu Nacionaliniu Kauno dramos teatru, kad vasarai įrengs barą kieme, kuriuo patenkama į ilgąją salę, o kitame gale vyksta „Romuvos“ lauko kinas. Už to kino – dar patalpų, kuriose „Godo“ programos kuratorė ir vizualinio identiteto kūrėja Agnė Urbutė nusprendė įrengti galeriją. Kitokią, dirbančią tik vakarais, atvirą žanrams ir vardams, kurie kitur nebūtinai telpa. Pirmąjį sezoną surengtos grupinės iliustracijos ir tapybos parodos nuteikė viltingai – tikimės, 2024-ųjų grafikas jau pildomas.
UNESCO titulas
Jei Nemira Pumprickaitė į savo laidą kviečiasi architektūros istorikę Mariją Drėmaitę, žinok, kad reikalas tikrai aktualus ne tik kauniečiams, bet ir visai tautai. Kauno modernistinė architektūra UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui pasiūlyta jau prieš kelerius metus, dar tiek pat truko nominacinės bylos suruošimas, taigi tikrai „pagaliau“. Buvimas tokiame pasauliniame sąraše savaime dar neužtikrina didesnio rūpesčio paveldu, bet jam įkvepia, o ir turistus apžiūrėti, kas čia naujo įtraukta, vilioja. Visi galime iš to išlošti, jei pasistengsime.
Velnių muziejus
Atrodytų, anokia čia naujiena – daug vandens nutekėjo nuo tos dienos, kai Antanas Žmuidzinavičius savo velnių kolekciją nusprendė atverti smalsuoliams. Bet kol tapytojo namai ir jų priestatas buvo tvarkomi, šios institucijos, kurią būtų galima palyginti su kalendra (dievini arba nesupranti), tikrai buvome pasiilgę. Kol kas pokyčiai daugiau išoriniai, bet muziejaus bendrosios erdvės rugsėjį pasitiko pripildytos efektingų instaliacijų, kurias taip ir norisi transliuoti į socialinius tinklus. „Šiemet dar tikrai veiksime“, – pašnibždėjo mums vienas velniukas, paklaustas, kada muziejus bus uždarytas ekspozicijos atnaujinimui. Suspėkite pasikartoti, kuri pasaulio kultūra kaip nelabąjį vaizduoja, o ir Miglės Kosinskaitės bei Peeterio Krosmanno kaunietiška paroda buvusiose tapytojo valdose – verta bent jau pietų pertraukos.
Galerija A-XY
Terminas „Architektūros galerija“ Kaune atpažįstamas – sostinės iniciatyvos „Nulinis laipsnis“ filialas, nors gana neapibrėžtai, veikia po architekto Audrio Karaliaus biuru Kurpių gatvėje. O A-XY – tiesiog biure. Drąsių, jaunų, kolegas eksperimentuoti pakvietusių architekčių biure, kur šį rudenį jau spėjo išaugti grybas (interviu su būdų išauginti pastatus ieškančiu architektu Šarūnu Petrausku rasite mūsų feisbuke ar „YouTube“ paskyroje), o gruodį ištiks architektūros teatras. Ką tik prabėgo ir pirmasis Architektūros festivalis vaikams, kurį inicijavo viena iš A-XY įkūrėjų – Eglė Januškienė. Šiam tęsinys tiesiog būtinas – juk tokie renginiai augina jei ne būsimus architektus, tai jų klientus ir miesto mylėtojus.
Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis (IPMA festival)
Vasarą pirmąkart fotografuoti mūsų žurnalui pakvietėme scenos menų pasaulyje labai vertinamą fotomenininkę Svetlaną Baturą. Netrukus po to susitikome jos darbovietėje ant Pelėdų kalno – Kauno Kolegijos Menų akademijoje. „Su kolegija organizuojame naują fotografijos ir medijų meno festivalį. Atsivešime tokį Borisą Eldagseną. Jis „Sony World Photography“ apdovanojimą šiemet laimėjo ir jo atsisakė, o pas mus surengs savo naujo projekto pasaulinę premjerą. Ateisit?“ – lyg tarp kitko tuomet tarstelėjo nauja pažįstama. Žinoma, atėjom – debiutinis festivalis fokusavosi į dirbtinio intelekto temą (nors ja neapsiribojo), tad išėjom dar ir gerokai pagilinę žinias bei atsivėrę naujiems požiūrio kampams. Festivalis tikrai grįš 2024-aisiais. Pokalbį su S. Batura rasite čia.
Festivalis „Kaunas Blues“
„GM Gyvai“ – fenomenas, į Kauną ir kitus Lietuvos miestus atvežantis niekada Europoje nekoncertavusius dykumų muzikantus, besisukančius dervišus, neregėtus instrumentus. Nesibaigiančio pasaulio muzikos festivalio ištakos – iniciatyvos vado Žilvino Švarplio meilė bliuzui. Gana daug laiko praleidęs JAV, ten, kur nesiekia pop kultūros gniaužtai, šiemet Žilvinas prisiminė savo aistrą ir Kaune surengė bliuzo šventę. Nuostabūs buvo koncertai Kauno sporto halėje (tęsinys – gruodžio 9 d.), bet dar puikesnė idėja – juke jointais paversti stoties rajono užeigas. Bliuzas čeburekinėje, bliuzas šašlykinėje – jau laukiame kitų metų meniu.
Leono Striogos medžio skulptūrų lauko galerija
2022 m. rudenį miręs skulptorius Leonas Strioga daug metų gyveno jaukiuose namuose greta ūžiančio Savanorių prospekto Kaune, o jo darbų galerija gana greitai rado vietos Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, po atviru dangumi. Šiemet galerija iškilmingai pakrikštyta, čia atverta nauja paroda. Kauno miesto muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas pats tuo rūpinosi. Rodosi, tokie dalykai nutinka labai daug iš anksto neplanuojant ir nerašant grandiozinių projektų. Jie nutinka, nes taip turi būti. Jei važiuosite specialiai dėl L. Striogos, nepatingėkite siektelėti ir iki Zapyškio – čia dar pernai rugsėjį atidaryta fotomenininko Antano Sutkaus darbų galerija po atviru dangumi.
Galerija „Baltic New Art“
Kai Kauno modernaus meno fondas paskelbė apie grupės „Angis“ narių ir jų mokinių parodą traukinių vagonų remonto dirbtuvėse Šančiuose, daugelis nudžiugo. Išties, didelės apimties (ir darbų skaičiumi, ir jų matmenimis) tapybos parodos nėra tokios dažnos kultūros kalendoriuje. Kol laukiame, kad pajudėtų darbai M. Žilinsko dailės galerijoje, kur yra šiek tiek tam tinkamos vietos (o gal tiesiog laukiame Godo), reikia suktis iš padėties. Viename BLC verslo centro pastatų jau kuris laikas veikia privati galerija „Aukso pjūvis“, parodoms sumaniai išnaudojanti ir viešas pastato erdves. Čia visada įdomu stabtelėti prie, tarkime, Sigito Straigio abstrakčių medžio skulptūrų ar pastovėti po originaliu Vilhelminos Raubaitės-Mikelionienės šiaudiniu sodu. O dabar pravartu ir kirtus Vienybės aikštę užsukti į kitą verslo centro korpusą. Jame kurį laiką veikė galerija pavadinimu „Meno ministerija“, o iki gruodžio 8 d. pirmąją parodą eksponuoja iniciatyva „Baltic New Art“ (paroda pratęsta dviems savaitėms, – red. past.). Paroda ypatinga – tai prieš keletą metų mirusio ir skausmingą tuštumą Kauno meno bendruomenėje palikusio Aurio Radzevičiaus kūriniai. Su galerijos kolektyvu tikimės netrukus susipažinti artimiau, o tuomet ir jums papasakoti apie „Baltic New Art“ misiją bei tikslus.
