Režisierius Artūras Areima po devynerių metų pertraukos vėl dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre – balandžio 19, 20 ir 21 d. Didžiojoje scenoje įvyks premjera pagal prancūzų autoriaus J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. Kinematografiškame pastatyme atskleidžiamas žmonių santykių ir jausmų mikropasaulis.
Sugrįžta brandus menininkas
Spektaklį režisierius kuria su stipria kūrybine komanda: spektaklio scenografas Oles Makukhin, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, šviesų dailininkas Julius Kuršys. Pjesę iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Vaidina gausi aktorių grupė: Andrius Alešiūnas, Arnas Ašmonas, Mantas Bendžius, Eugenija Bendoriūtė, Deividas Breivė, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Motiejus Ivanauskas, Liubomiras Laucevičius, Gytis Laskovas, Kamilė Lebedytė, Vaidas Maršalka, Pijus Narijauskas, Miglė Navasaitytė, Inesa Paliulytė, Goda Petkutė, Monika Poderytė, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Ugnė Žirgulė, Ridas Žirgulis.
Kaip teigia teatro meno vadovas teatrologas Edgaras Klivis, daug vilčių teikia pjesė ir režisieriaus sugrįžimas: „Spektaklyje pagal Joel Pommerat pjesę vaizduojamas žmonių santykių ir jausmų mikropasaulis. Scenoje jis pritraukiamas ir išdidinamas tiek, kad galime įsiklausyti į kiekvieną pauzę ar intonacijos niuansą, įsižiūrėti į kiekvieną gestą, šypsenos fragmentą, slaptą žvilgsnį. Pasitelkdamas mikrofonus ir kamerą, režisierius su savo kūrybine komanda ir mūsų teatro aktoriais iki smulkmenų išpiešia kiekvieną tarpasmeninių santykių detalę, parodydami, kad šis jausmų mikropasaulis nė kiek ne mažiau sudėtingas nei tarpvalstybinės politikos makropasaulis, o dviejų žmonių susijungimas yra toks pats neįtikimas kaip ir dviejų Korėjų. Taigi, į spektaklį kviečiame žiūrovus, kurie pasiilgo tokio detalaus, atidaus jausmų teatro. Tie, kurie prisimena Artūro Areimos, kaip Lietuvos teatro enfant terrible ( nenuorama, liet. vert. iš pranc. k.) ankstesnius spektaklius Kaune, šiandien nustebs susidūrę su brandžia ir meistriška režisūra.“
Režisieriaus vizija
Komentuodamas pjesę, režisierius A. Areima sako, jog jai būdinga postmodernistinė eklektika: „Pommerat akivaizdžiai naudoja kitų dramaturgų, kino filmų citatas. Koliažo principas nėra labai naujas, jau ir anksčiau buvo rašomos pjesės iš trumpų epizodų, kurie neturi tęsinio. Šis fragmentiškumas duoda žiūrovui daugiau peno mąstymui. Tai universali pjesė apie meilės išraiškas, apie tai, kaip tas jausmas skleidžiasi skirtingomis spalvomis. Meilė čia nėra saldi ir nudailinta, ji gali būti ir labai pavojinga, joje dažnai yra skaudžių dalykų, nepasitenkinimo, meilėje ne tik atrandama, bet ir prarandama, dėl meilės vyksta karai ir t.t. Aš taip pat bandau ieškoti įvairių spalvų, ir tas spalvingumas yra svarbus. Žiūrovas pagal savo patirtį galės atpažinti vieną ar kitą epizodą. Man svarbu, kad kiekviename epizode paliekamas klausimas, dviprasmiškumas, nėra aiškaus atsakymo. Man nepatinka, kai žiūrovui pateikiamas variantas, kaip jis turėtų mąstyti, suformuluotas tarsi pagal algoritmą. Šiandien pasiųsti nuo scenos žiūrovui algoritminį mąstymą yra labai pigu. Noriu, kad žiūrovas būtų laisvas mąstytojas.“
Ryškus kinematografiškumas
Spektaklio kūrėjai vieningai įvardija šios pjesės kinematografiškumą ir stengiasi jį perteikti. „Man įdomi teatro ir kino jungtis. Ekranas leidžia pažvelgti iš arti, įžiūrėti ašarą, veido mimiką, kiekvieną judančią raukšlę. O scena duoda platų panoraminį vaizdą, leidžiantį pamatyti, koks tai yra sudėtingas mechanizmas, ypač veikiant gyvai, keičiant dekoracijas. Noriu, kad žiūrovas pamatytų gyvą permontavimą, perėjimą iš scenos į sceną, kaip yra paruošiama aikštelė, kurioje gimsta jausmai“, – vardino Artūras Areima.
Kinematografiškumą scenoje sumaniai išnaudoja scenografas Oles Makukhin ir vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė. Pasak O. Makukhin, jis sumodeliavo scenografiją, kuri tiktų ir abstrakčiai teatro erdvei, ir filmavimo aikštelei. Jo kurti dinamiški scenovaizdžiai yra vieta istorijoms pasakoti. Vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė pastebi antrojo, kinematografinio sluoksnio svarbą: „Artūras pasikvietė mane sukurti spektaklio video dalį. Video turinys yra kuriamas gyvai, – du operatoriai scenoje filmuoja kameromis aktorius. Kinematografiškomis priemonėmis kuriami stambūs planai, įdomūs rakursai. Video sluoksnis leidžia eksperimentuoti ir gali padėti paveikti žiūrovą. Manau, kad šiuo atveju šis vaizdo, perteikiamo kamera, naudojimas padės žiūrovai pajausti iš arčiau meilės niuansus.“
Šiomis žaidimo taisyklėmis vadovaujasi ir kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė – ji spektakliui sukūrė apie 50 kostiumų, nes vaidina 22 aktoriai. „Eskizai repeticijų proceso metu keitėsi. Gavau daug laisvės kurti ir atskleisti personažą per kostiumą. Pasirinkau klasikinį kirpimą, jį dekonstravau, todėl rūbuose nebus kampų. Šioje pjesėje man buvo įdomiausia santykių kaita, kiek santykiuose reikia prisitaikyti. To prisitaikymo ar kampų šlifavimo idėja atsispindi ir kostiumuose“, – sako jauna, kylanti teatro kostiumų dailininkė.
Kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis spektakliui sukūrė ne tik muziką, bet ir autorines dainas, kurias anglų kalba atlieka aktoriai Monika Poderytė, Martyna Gedvilaitė, Mantas Bendžius: „Muzika šiame spektaklyje yra kaip kino atmosferos perteikimo priemonė, daugiausiai foninė, tačiau yra scenų, kur ji atlieka solo partiją kaip teatre. Muzika čia dažniausiai suteikia emocines spalvas veiksmui. Bandžiau suvokti, kokį pasaulį šiame spektaklyje gali sukurti muzika. Stengiausi sukurti subtilią įvairių priemonių sintezę – naudoju ir aplinkos garsus, ir elektroninius garsus, ir gyvus instrumentus, ir savo kūrybos dainas.“
Šviesų dailininkas Julius Kuršys sukūrė išskirtinę teatro ir kino šviesų partitūrą, kurioje darniai persidengia jautrūs šviesos ir šešėlių potėpiai.
Aktoriai apie personažų meilės versijas
Spektaklyje vaidinantys aktoriai veikia skirtingose scenose, įkūnija skirtingus personažus. Kristelės, „Mirties“ scenos Moters, „Vaikų“ scenos Auklės, „Nėščiosios“ scenos Moters vaidmenų atlikėja aktorė Miglė Navasaitytė sako, kad visi jos personažai yra labai jautrūs, ieško meilės, tiesos ir patenka į kitų žmonių, ieškančių savos tiesos, pinkles, intrigas. „Viena herojė ištaria frazę: „Mes nusprendėme vienas kitą mylėti visą gyvenimą, ne tik truputėlį, bet ir visą gyvenimą.“ Gal kažkam ši mintis gali pasirodyti naivi, bet man ji labai viltinga, šviesi ir suteikia sielos stiprybės“, – sako pirmą sezoną teatre dirbanti aktorė.
Aktorius Motiejus Ivanauskas, vaidinantis jaunikį ir į karą išeinantį sūnų pastebi skirtingas scenų nuotaikas: „Sūnus nepasako nė žodžio, o jaunikis – labai ekspresyvus, ir situacija, kurioje jis atsiduria, nekasdieniška, kurioziška, – graudi ir juokinga kartu. Visose scenose dominuoja meilė, bet personažai vysto savąją meilės versiją.“
Aktorė Goda Petkutė, atliekanti „Dalis manęs“ scenos Antros moters, „Valymo“ scenos Korinos,
„Vedybų“ scenos Natali, „Vertės“ scenos Moters vaidmenis teigia: „Mano keturios itin skirtingos moterys šiame spektaklyje leido suprasti, kad kiekviena jų turi savo tiesą, jei tikrai mylime, tikime savo pasirinkimu, vertybėmis ir apsisprendimu. Labiausiai palietęs Antrosios moters vaidmuo, kuri sėdi prieš veidrodį ir konfliktuoja su savo ego. Ši scena aktuali mums visiems, nes kalba apie tai, kaip gyvenime viskas persipina. Mes esame surišti vienas su kitu. Turime balansuoti, tačiau dažnai mus išbalansuoja egoizmas. Žmonės dažnai juo serga. Jeigu jį kažkas paliečia – toje vietoje tarsi atsiranda auglys.“
Aktoriai Ugnė Žirgulė ir Ridas Žirgulis scenoje ir gyvenime praleidę 20 metų, įkūnija veikėjus „Karo“ ir „Meilės“ scenose. „Šios scenos labai skirtingos, o personažų istorijos aktualios ir skaudžios, reikalaujančios daug emocinių jėgų. Kyla skaudūs ir gilūs klausimai. Pavyzdžiui, ar tikrai taip sunku pasakyti vaikui, kad jį myli? Ar gali taip elgtis tėvai? Ar tikrai gali būti toks susvetimėjimas? O gal mes tiesiog pasiklystame ir skubame teisti? „Kare“ užduodamas klausimus, ar gali būti meilė per maža? Ar meilė artimam yra mažesnė nei meilė įsivaizduojamiems idealams? Kas svarbiau? Meilė vaikams ir šeimai, ar tėvynei? Įdomu bandyti atsakyti į šiuos klausimus, kurti vaidmenis su artimu žmogumi ir siela, ir suvokimu,“ – teigė aktoriai.
Aktorė Vilija Grigaitytė su kolega Liubomiru Laucevičiumi vaidina „Laukimo“ scenoje. „Tai meilė žmonių gyvenimo saulėlydyje. Ji trapesnė, ją labiau vertini, nes nebesitiki, šį jausmą patirti, o sukaupta išmintimi vertini giliau. Ši pjesė aprėpia labai daug, iki tam tikro socialinio pjūvio. Tikiuosi, kad šiose scenose žiūrovas atras save ir netgi atsakymus į jiems iškilusius klausimus. Jai antrina ir aktorius Liubomiras Laucevičius: „Mūsų herojai yra vieniši, jie bando suartėti ir kalba apie meilę iš savo brandos perspektyvos. Pjesė įdomi, joje yra įvairaus amžiaus personažų, skirtingų epizodų –vestuvės, mirtis, išdavystė ir buvimo juose“.
Aktorė ir atlikėja Monika Poderytė dainuoja, kuria tris herojes: „Man tai pirmasis kūrinys Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje, bet tai, kaip mane priėmė scenos partneriai šiame teatre, suteikė daug motyvacijos ir noro kurti. Atradau daug naujų spalvų savyje, buvo malonu stebėti kolegas, mokytis iš jų, atrasti naujų detalių. Mano veikėjos yra emociškai ir psichofiziškai skirtingos. Scenos yra trumpos, todėl yra didžiulis aktorinis darbas sukurti skirtingus personažus. Kūrinys yra apie meilę ir viso kūrybinio proceso metu patyrėme daug meilės ir visokios: nerimo meilės, šiltos meilės. Džiaugiuosi šiuo kūrybiniu procesu.“
Balandžio 20 d. po premjeros vyks diskusija su ilgametę patirtį sukaupusiu gydytoju psichoterapeutu dr. Juliumi Neverausku. Diskusijos tema: „Santykių anatomija teatro scenoje“. Ją moderuos teatrologas, meno vadovas dr. Edgaras Klivis.
Balandžio 19 ir 20 d. spektaklis rodomas su titrais anglų kalba.
