Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuare kai kurie spektakliai žymimi specialiais ženkliukais, nurodančiais pritaikymą akliesiems bei silpnaregiams arba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems. Apie tai, kaip vyksta šių spektaklių parinkimas ir paruošimas pasakoja specialistai.
Jokios rašybos klaidos! Spektakliai su surtitrais
Pirmasis spektaklis su surtitrais, pritaikytas kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, (SrKN) buvo parodytas 2017 m. lapkričio mėnesį („Gentis“, rež. A. Jankevičius). Teatrui nusprendus padidinti savo prieinamumą bei spektaklius pritaikyti kurtiesiems ir neprigirdintiesiems žiūrovams, kreiptasi į VU Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo dėstytojus ir užsimezgė ryšys su Audiovizualinio vertimo magistrante Simona Beržauskiene. Specialistė jau parengė 15 spektaklių surtitrus. 2023 m. prie Simonos prisijungė dar viena Audiovizualinio vertimo studijas baigusi vertėja – Viktorija Lapajeva.
Kalbėdama apie specifiką, Simona Beržauskienė pabrėžia, kad ruošiant SrKN, svarbiausia yra suvokti, jog dirbama ne su filmu, kur viskas nufilmuota, sumontuota ir niekad nepasikeis. „Gyvai vykstantis spektaklis kaskart būna vis kitoks. Todėl, nors surtitruose kurtiesiems ir neprigirdintiesiems visko norisi perteikti kuo daugiau (pvz., balso tonacijas, emocijas), reikia suvokti, kad vieną kartą sušukta frazė, kitą kartą gali būti ištarta pašnibždomis, o kartą lėtai ištartas sakinys, kitą kartą gali būti išbertas dvigubai greičiau. Kuriant surtitrus, visad reikia to nepamiršti ir stengtis paruošti versiją, kuri būtų kuo arčiau scenoje matomo pasirodymo, bet ir „neperkrauta“ per dideliu papildomos informacijos kiekiu. Taigi, visada stengiamasi pateikti kuo tikslesnį tekstą, nurodant kalbančius veikėjus, įvardinant esminius garsus ir skambančią muziką. Vis dėlto, kadangi spektaklis yra tarsi gyvas organizmas, rodymo metu gali visko pasitaikyti. Ne veltui prieš spektaklį žiūrovai visad išvysta surtitrą: „Spektaklis vyksta gyvai, tad surtitruose gali būti neatitikimų“, – sako specialistė.
Pasitaiko atvejų, kai teatro lankytojai perspėja apie informaciniuose teatro leidiniuose ar ekranuose išvydę užrašą „surtitrai“ įsivaizduoja, kad tai tiesiog neteisingai užrašytas žodis „subtitrai“, bet taip tikrai nėra. Ir subtitrai, ir surtitrai yra terminai, kurie tiesiog vartojami skirtingose srityse: vieni filmų vertime, o kiti – teatre. O kaip juos atskirti? Simona Beržauskienė paaiškina: „Tai labai paprasta, tereikia atkreipti dėmesį į „sub-“ ir „sur-“ priešdėlius. „Sub“ priešdėlis kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „apačioje“, o „sur“ prancūzų kalba reiškia „viršuje“. Kadangi filmuose vertimas dažniausiai būdavo pateikiamas apačioje, šie titrai imti vadinti subtitrais, o spektaklių metu vertimas įprastai rodytas virš scenos, todėl gyvai rodomiems titrams prigijo surtitrų terminas. Nors dabar ir ten, ir ten titrus galima išvysti įvairiose padėtyse, jų terminai nepakito, tad filmus ir serialus žiūrime su subtitrais, o spektakliais mėgaujamės su surtitrais.“
Teatras spektaklius kurtiesiems parenka pasitariant su kurčiųjų bendruomene: Kauno kurčiųjų reabilitacijos centru, Kauno kurčiųjų jaunimo organizacija, nes svarbi tematika, trukmė. Beje, kurtieji spektaklio žiūrėjimui renkasi balkoną – iš ten patogu skaityti tekstą ir stebėti veiksmą scenoje. Artimiausias toks rodymas – spalio 28 d. 15 val. Jono Jurašo režisuotas spektaklis „Balta drobulė“ pagal A. Škėmos romaną.
Spektaklio garsinis vaizdavimas – pagalba akliesiems ir silpnaregiams
Spektaklius lankantys pavieniai žiūrovai su regos negalia dažniausiai pasikliauja artimų lydinčių žmonių pagalba, kurie scenoje vykstantį veiksmą pašnibžda į ausį, tačiau nuo 2015 m. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksta spektakliai su garsiniu vaizdavimu – ausinių ir specialios įrangos pagalba žiūrovams balsu įterpiama scenoje vykstanti informacija. Nuo pirmojo rodymo M. Frischo „Biografija: vaidinimas“ ( rež. G. Varnas) šioje srityje dirba Vilniaus universiteto Kauno fakulteto doc. dr. Laura Martinkutė-Niedzviegienė. „Teatro garsinis vaizdavimas yra ypatingas žanras, nes viskas vyksta čia ir dabar. Nors kruopščiai ruošiamasi iš anksto – žiūrime spektaklį scenoje, jo įrašą, minutei scenos vyksmo skirdami dešimt kartų daugiau laiko, spektaklyje kaskart nutinka dalykų ne pagal planą, kai kada aktoriai improvizuoja. Objektyviai žiūrint, tiesiog neįmanoma visada išlaikyti vienodo ilgio pauzių tarp frazių. Garsinio vaizdavimo specialistui ši dinamiška spektaklio prigimtis ir yra didžiausias iššūkis. Auditorija turi kokybiškai girdėti aktorių kalbą, o papildomus komentarus apie veiksmą, personažų išvaizdą ar dekoracijų pasikeitimą įterpiame tik ten, kur yra tyli pauzė, todėl jų trukmė itin svarbi. Dar vienas didelis iššūkis yra garsi spektaklio muzika ir tuo metu vykstantis intensyvus veiksmas: tada neįmanoma komentuoti, nes praktiškai nieko nesigirdi, o nepapasakoję apie tuo metu vykstantį veiksmą, atimsime iš auditorijos dalį informacijos. Tad ieškome strategijų, kaip tas informacines spragas užpildyti“, – sako daugiau nei dešimtį garsinio vaizdavimų parengusi mokslininkė ir praktikė.
Į teatro garsinio vaizdavimo procesus vis aktyviau įsitraukia Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo studentai ir absolventai: kelis Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklius neregiams jau yra komentavusi Kristina Meilūnaitė, o artimiausią spektaklį F. Diurenmato „Senos damos vizitas“ (rež. Aidas Giniotis), kuris bus rodomas spalio 31 dieną, neregių auditorijai pristatys Martyna Mačiuikaitė. Į garsinio vaizdavimo procesus geranoriškai ir organiškai įsiliejo ir NKDT aktorė Ugnė Žirgulė, – ji taip pat turi teatro spektaklių komentavimo patirties, yra dalyvavusi tarptautiniuose seminaruose ir konferencijose.
Minėti spektakliai su garsiniu vaizdavimu nėra labai dažni teatro repertuare, nes garsinio vaizdavimo paruošimas užtrunka kelis mėnesius. Į procesą yra įsitraukusi ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), kuri dalinai finansuoja tokių spektaklių pritaikymą. Per metus regos negalią turintys asmenys gali pamatyti bent porą jiems pritaikytų spektaklių skirtinguose teatruose. Procesą lengvina ir tai, kad Nacionalinis Kauno dramos teatras turi įsigijęs sinchroninio vertimo įrangą, be kurios garsinio vaizdavimo vertimas neįmanomas. O koks repertuaras domina neregius? „Pastaraisiais metais buvo stengiamasi bendruomenės narius pakviesti į gilius, apmąstymų reikalaujančius vaidinimus, pastatytus pagal klasikinius dramos kūrinius. O šiais metais girdime pageidavimus išvysti ir lengvesnio žanro veikalus. Per pastaruosius metus Nacionaliniame Kauno dramos teatre su garsiniu vaizdavimu buvo parengti ir rodyti spektakliai „Aš – Moljeras“, „Hamletas“, „Balta drobulė“, „Panika“. Į vaidinimus šalies teatruose atvyksta bendruomenės nariai iš visos Lietuvos, nes sąjunga jungia 49 filialų narius. Žinoma, gyvenantys šiaurės Lietuvoje pasirenka vaidinimus Šiauliuose, į Klaipėdos dramos teatrą renkasi žiūrovai iš Žemaitijos. O Nacionalinis Kauno dramos teatras sukviečia ypač gausų žiūrovų būrį, nes atvykti į vidurio Lietuvos teatrą labai patogu. Tad stengiamės kiekvienais metais susitarti su skirtinguose šalies regionuose veikiančiais teatrais dėl spektaklio su garsinio vaizdavimo vertimu“, – sako Lietuvos ir silpnaregių sąjungos atstovė Nerija Kaulakienė.
Nuo pirmųjų šio tipo spektaklių pritaikymo teatre dirbanti viešųjų ryšių koordinatorė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė sako, kad ši prieinamumo kryptis yra svarbi teatrui ir daro jį atviresniu: „Per tuos metus mes, kaip organizatoriai ir žmonės, geriau pažinome kurčiųjų ir silpnaregių bendruomenę, užsimezgė bendradarbiavimas. Laikomės nuostatos, jog svarbiausia atliepti kurčiųjų ir aklųjų poreikius, norus. Susipažinome ne tik su Kauno, bet ir aktyvia Kėdainių kurčiųjų bendruomene, mūsų darbuotojų tarpe atsiranda ir besimokančių gestų kalbos. Kaskart su nekantrumu laukiame spektaklių akliesiems ir silpnaregiams – žmonės atvyksta iš skirtingų Lietuvos miestų, miestelių. Norisi, kad jų įspūdžiai būtų patys geriausi, ypač atvykusių pirmąkart, o jie prasideda nuo pasisveikinimo ir susipažinimo su vertimo įranga. Tai pat mums svarbus integracijos momentas – pritaikytus spektaklius kartu žiūri regintieji bei girdintieji. Surtitrai pasitarnauja ir daugeliui nesiskundžiančių klausa, ypač garsios muzikos ir sakomo teksto mizanscenose. Per spektaklius su garsiniu vaizdavimu iš ausinių nugirdimas komentavimas skatina mūsų empatiją ir pasidžiaugimą, kad teatro reginiais galime mėgautis netgi su jo nematančiais. Gera, kad didžiausiuose Europos teatruose išvystyto prieinamumo žiūrovams su negalia projektai vyksta ir pas mus.“
