English
Žurnalų archyvas

Dr. Inga Popovaitė. Iš Marso į Antarktidą?

4 spalio, 2022, Monika Balčiauskaitė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Viena mistiškiausių vietų Lietuvoje man – Molėtų astronomijos observatorija, skirta stebėti ir tirti dangaus kūnams bei įvairiausiems kosminiams atmosferos ir Žemės reiškiniams. Kiekvienas apsilankymas ten – lyg pabuvimas kitoje dimensijoje, kuri akimirkai atima žadą. Įsivaizduokite, koks pojūtis apimtų, jeigu pavyktų nuskristi į kosmosą ar keletą savaičių praleisti Marso simuliacijoje su būreliu kitų mokslininkų. Tam, kad bent truputį apsibrėžtume įsivaizdavimo ribas, apie kosmosą ir žmonių grupių tyrinėjimą pasikalbėjau su kosmoso sociologe, dr. Inga Popovaite.

Inga, po studijų Ajovos universitete Junginėse Amerikos Valstijose grįžai į Lietuvą ir prisijungei prie KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto tyrėjų komandos. Remdamasi informatikos ir duomenų mokslo žiniomis čia tyrinėji lyčių vaidmenis, emocijas, grupių dinamiką. Papasakok, kaip kilo noras tapti mokslininke ir kaip atrodė ši kelionė.

Iš tikrųjų kelias buvo labai vingiuotas. Mokykloje mokslininke būti nenorėjau – svajojau tapti žurnaliste. Žurnalistikos studijas ir baigiau, kurį laiką tuo užsiėmiau. Po to nusprendžiau išvažiuoti į Sakartvelą savanoriauti. Pabuvusi ten supratau, kad grįžo noras toliau mokytis – taip atsiradau Vengrijoje, Vidurio Europos universitete (angl. Central European University, CEU), kuriame studijavau magistrą. Užsikabinau ir panorau tęsti mokslus – taip įstojau ir į doktorantūrą Ajovos universitete JAV. 

Kiek save atsimenu, visuomet norėjau, kad žmonės manęs klausytųsi, kad mano nuomonė būtų svarbi. Būdama mokslininke tu ir esi ta ekspertė, tas žmogus, kuris gali žmonėms pasakyti, ką geriau daryti ir ko ne. Ir tavęs klauso, nes, na, tu turi daktaro laipsnį.

O šiaip tai kelias tikrai nebuvo labai tiesus – atrodo, kad nutiko labai daug teigiamų sutapimų. Buvau tam tikrose vietose reikiamu metu, pakeliui sutikau daug įvairių žmonių ir nukeliavau iki čia, kur esu dabar. 

Asmeninio archyvo nuotr.

O kodėl nusprendei tyrinėti būtent šią sritį? Turiu omenyje kosmosą ir žmonių grupes. 

Nes beveik niekas iš sociologų to netyrinėja – tai gana naujas dalykas. O man, kaip mokslininkei, gera atrasti šį tą naujo. Iš kitos pusės, pats kosmosas, tyrinėjimai, kosmoso kelionės mane labai traukia. Tiek skaityti naujienas laisvalaikiu, tiek mokytis. 

Ėmiau skaityti psichologinius tyrimus apie žmonių grupes kosmose, gyvenimą izoliuotomis sąlygomis. Tai nutiko keletas metų prieš kovidą, kai dar net nenumanėme, kad iš tikrųjų tokiomis sąlygomis galime gyventi beveik normaliai. Na, daugmaž. Tokios tematikos sociologinių grupių tyrimų trūkumas labai paskatino rinktis disertacijos temą – supratau, kad nereikės ieškoti mažyčių plyšelių, nes tyrinėsiu plačią mokslinę erdvę. Dar tuo metu dirbau sociologijos laboratorijoje, kurioje eksperimentinėmis sąlygomis nagrinėjome žmonių tarpusavio santykius – pavyzdžiui, kas kam nusileidžia įvairiomis užduočių sąlygomis. Tada pagalvojau, kad kosmoso stotyje viskas vyktų panašiai kaip mūsų laboratorijoje: žmonės kartu dirba darbus, gyvena ir pan. Aš tokių sociologinių tyrimų dar nebuvau mačiusi, tad pamaniau, kad būtų puiki proga. 

Jutos valstijoje esančioje Marso simuliacijos laboratorijoje praleidai dvi savaites – gyvenai taip, kaip tektų gyventi Marso sąlygomis. Būtų įdomu išgirsti apie teigiamas ir neigiamas tavo, kaip moters, patirtis šioje technologijų srityje.

Visa ši tema dabar yra išties labai populiari ir aktuali, tačiau kosmoso sfera yra labai vyriška, joje dominuoja vyrai. Nepaisant to, patirtys buvo labiau teigiamos negu neigiamos – visi misijos dalyviai (buvome keturiese) to laukėme dvejus metus. Pagal pirminį planą turėjau ten vykti 2020 metų balandį, tačiau nutiko visuotinis karantinas. Ganėtinai ironiška: tąkart nepavyko nuvykti į dykumą izoliuotis su žmonėmis, nes visi izoliavomės savo valstybėse, namuose su savo artimaisiais. Negalėjau tyrinėti izoliacijos, nes visas pasaulis buvo izoliuotas. 

Po dvejų metų laukimo pagaliau pavyko. Turbūt svarbu paminėti, kad mane dar ir laikas spaudė – reikėjo pabaigti disertaciją, tad džiaugiausi, kad suspėjau panaudoti duomenis iš gyvo buvimo Marso simuliacijoje. Žinai, vienas dalykas apie tai skaityti, studijuoti kitų žmonių patirtis ir visai kas kita patirti pačiai, atrasti tos mokslinės, patyriminės pusės kontekstus. O ir pati vieta – oho. Bazė atrodo tikrai lyg Marse. Cilindrinis pastatas, maži pastatėliai, dykuma. Spalvos – raudona, pilka, mėlyna, žalsva. Tylu, tylu, jokių paukštelių. Buvo gera pabūti viduryje nieko su kitais trimis žmonėmis. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar, prabėgus beveik metams, galvoje vis tiek įstrigę daugiausia geri potyriai. Buvo įdomu pastebėti, kad vienas vyresnis dalyvis vis mums sakydavo, kad gana kalbėtis, diskutuoti, geriau dirbti. Tikrai jautėsi kartų skirtumas. Bet mūsų komandos vadovė irgi buvo moteris, tad tai labai padėjo – jai, kaip vadovei, rūpėjo mūsų patirtys, dažnai su kiekvienu kalbėdavosi, klausdavo, ar gauname to, ko čia atvykome, kaip einasi pats projektas. Visuomet valgydavome kartu – turbūt tam, kad būtų palaikoma ir komandos dvasia. Kiek pati iš savo tyrimų žinau, vyrai vadovai ne visuomet užsiima tuo papildomu emociniu darbu.

O kur ir kaip pretenduoti į tokią patirtį?

Pradėkime nuo pačios pradžios. Jeigu nori skristi į kosmosą, negali tiesiog imti ir ten keliauti – reikia žinoti, kaip žmonės tokiomis sąlygomis gyventų, kaip viskas atrodytų, kokios krizės gali ištikti. Žemėje studijuoti kosmosą iš esmės gali tik Tarptautinėje kosminėje stotyje, o astronautų laikas labai ribotas, vos ne penkių minučių intervalais, tad jų duomenis gauti išties sunku. Dėl to visame pasaulyje yra dešimt ar kiek daugiau vietų, kur galima studijuoti kosmosą būnant Žemėje, – tai kosmoso analogai. Ten dirbtinai ar natūraliai sukuriamos sąlygos, primenančios ilgalaikius kosmoso skrydžius: izoliacija, riboti resursai (pavyzdžiui, vanduo, internetas, komunikacijos). Ta vieta, kurioje buvau aš, viena seniausių privačių analogų. Tai ne NASA, ne Europos kosminės stoties, o privačios, ne pelno siekiančios organizacijos iniciatyva. Jie bazę pasistatė su NASA pagalba 2001 metais. Ten patekti truputį lengviau – kiekvienais metais yra skelbiamos anketos, kuriose reikia papasakoti apie save, savo tyrimų projektą, pateikti įvairius leidimus ir pan. Iš esmės pretenduoti gali kiekvienas. Dalyvavimas yra mokamas, nebent turi rėmėją, kuris sumoka už tave. Atrinkti dalyviai į simuliacijas vyksta maždaug po metų – pavyzdžiui, dabar, šaukimas baigtas šių metų pradžioje, o suformuotos komandos į simuliaciją vyks 2024 metais. 

Manau, per dažnai galvojame apie vieną įkvepiančią asmenybę, ypač moksle. Mokslinis darbas – komandinis darbas.

Aš ten pakliuvau internete radusi tokį neoficialų visų per 20 metų dalyvavusių komandų archyvą. Kiekvieną dieną toje Marso aplinkoje viena svarbiausių privalomų užduočių – paruošti dienos ataskaitą: vadovo, žurnalisto, inžinieriaus ir taip toliau. Ataskaitos siunčiamos misijos vadovybei, kad jie žinotų, kaip viskas einasi, o vėliau viskas skelbiama internete ir tampa prieinama visiems. Šie duomenys man buvo lobis – galėjau pradėti sociologinį tyrimą ir pamatyti, kas vyko įvairiose komandose per dvidešimt metų. Kitaip tariant, galėjau studijuoti ne porą medžių, o visą mišką. Tada nuvykau į vieną jų konferenciją, susipažinau su administracija, papasakojau, kad naudojuosi jų duomenimis, ir jie labai nudžiugo, pasiūlė atvykti ir pačiai. Jie mane pakvietė, parėmė ir atrinko šaunią tarptautinę komandą.

Kaip atrodo diena simuliacijoje?

Daugiausia dirbome kiekvienas su savo projektu, retkarčiais ir kartu atlikdavome užduotis, organizavome mokslo populiarinimo pokalbius su vaikais. Iš tiesų tos dienos labai greit prabėga, nes reikia daug visko atlikti. Kiekviena komanda atsiveža savo tyrimų projektus, kurie būna planuojami kelerius metus, bet turi vos dvi savaites jiems įgyvendinti. Pastebima, kad dalyviai įvykdo tik apie 60 procentų to, kas buvo suplanuota. Jauti, kad laikas labai ribotas, bet juk norisi ir su kolegomis pabendrauti. 

Kaip minėjai viename interviu, nelygybę tirti ypač svarbu, kad suprastume, kaip užkirsti jai kelią. Tavo pačios tyrimai rodo, kad lyčių vaidmenys po truputį kinta, tačiau pokyčiai itin lėti. Kodėl?

Jeigu žinočiau atsakymą, turbūt gaučiau kokią sociologijos Nobelio premiją, nors tokios net nėra. Kalbant rimtai, viskas kinta taip lėtai dėl daugybės priežasčių. Kalbėdami apie lyčių nelygybę, galime išskirti tris lygmenis. Pirmasis – asmeninis, kuriame akcentuojama tai, kas aš esu, koks mano identitetas, kaip aš – vyras, moteris ar nepriskiriantis savęs nė vienai lyčiai – save pozicionuoju, kaip jaučiuosi, išreiškiu save per socialinę lytį. Antrasis – labiau bendravimo lygmuo, apibūdinantis tai, kaip bendrauju su kitu žmogumi, ką reiškia jų lytis, mano paties lytis mūsų bendravimui, koks mano pasąmoninis mąstymas. Trečiasis lygmuo – visuomenės požiūris (svarstymai, ką žmonės pagalvos, ar tavo elgesys atitinka visuomenės normas), taip pat prieinami materialiniai ir fiziniai resursai. O tam, kad nelygybė sumažėtų, turi keistis visi paminėti lygmenys. Tai padaryti tikrai labai sunku. Pavyzdžiui, jeigu kinta struktūrinis lygmuo, tarkime, įvedama kvotų sistema, nustatoma, kad tiek ir tiek moterų turi būti valstybę valdančiuose organuose ar kur kitur. Struktūriškai viskas gerai – tu matai pokytį, moterų dalyvavimas padidėja, bet asmeniniame lygmenyje žmonės to pokyčio dažnai nepriima. Dėl to viskas vyksta taip lėtai – viskas turi keistis visur vienu metu. 

Bet galiu pasidžiaugti – matau, kad jaunoji karta jau kitokia. Keista kalbėti apie save ne kaip apie jaunąją kartą, tačiau dabar, matydama studentus Lietuvoje ar Amerikoje, nurimstu. Jie tokie faini. Kas ta lytis? Kas tik nori. Jų akyse nebelieka rėmų. Žinote, vyresni žmonės sako: tu esi moteris, kalbėk ramesniu ir tylesniu tonu, nesikeik, galbūt net ir su riedlente nevažinėk, nesirenk kaip berniukas. O dabar – daryk ką nori. Taip pat ir vaikinams. Prieš kokius 15 metų Kaune ant kiekvieno kampo buvo daug neapykantos ir agresyvumo. Dabar visi daug laisvesni, nebekeista matyti vaikinus įvairiausių spalvų plaukais, lyties ekspresija kur kas įvairesnė, nebereikia žmonių dėlioti į dėžutes. 

Kokie išorės veiksniai paskatintų merginas drąsiau žengti į technologijų sritį?

Mes ribas brėžiame ne tik tarp vyrų ir moterų, bet ir tarp humanitarinių bei tiksliųjų mokslų. Ar programavimas labai tikslus mokslas? Kaip pažiūrėsi. Iš esmės tai dar viena kalba, kurios mokaisi tam, kad susikalbėtum su kompiuteriu, tad profiliavimas į tuos tiksliuosius ir humanitarinius ganėtinai klaidingas. Ypač mokyklose – tai persidengia ir su lyčių stereotipais. Toks stereotipas trukdo mergaitėms pasirinkti tiksliuosius mokslus, kurie dažnai įvardijami kaip sudėtingesni, jiems neva reikia daugiau galvoti, dirbti. Bet, jeigu pažiūrėtume į programavimo istoriją, pirmosios programuotojos buvo moterys ir tik kiek vėliau tai tapo „vyriška“ sritis. Be to, mokytis kalbą irgi sudėtinga. Su žmonėmis bendrauti irgi ne ką lengviau, negu sėdėti laboratorijoje. 

Apibendrinant, turbūt reikėtų nustoti kalbėti apie tiksliuosius mokslus kaip visiškai atskirą pasaulį, skirtą tik ypatingiems žmonėms. Verčiau kalbėti apie skirtingus įgyjamus įgūdžius. Gerai, kad ta naujoji karta vis drąsiau daro ką nori – gal pagaliau subliukš stereotipai. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Kalbant apie tave pačią – įdomu, ar dirbant technologijų srityje tenka susidurti su didesniais iššūkiais ar stereotipais?

Dabar, kai prie savo vardo turiu papildomą žodį „daktarė“, viskas kur kas lengviau. Diskusijose dalyvauju kaip ekspertė, tad iškart nusiteikiu, kad niekas negali manęs menkinti vien dėl to, kad esu moteris. Aš puikiai žinau, ką darau.

Prieš keletą metų teko kalbėti vienoje tarpdisciplininėje konferencijoje, kurios dalyviai daugiausia buvo inžinieriai ir kosmoso entuziastai. Skaičiau pranešimą apie lytį kosmoso analoguose ir, ironiška, viso pranešimo metu dalyviai bei moderatorius mane pertraukinėjo, laidė netinkamas ir priekabias pastabas. Kai kurie elgėsi tikrai nepagarbiai, kvestionavo mano duomenis ir net patį tyrimą – mat čia net ne tyrimas, ne mokslas, o aktyvizmas. Po metų vėl ten nuvykau, tačiau tąkart viską dariau truputį kitaip – pranešimą pradėjau ne nuo kalbėjimo apie socialinę lytį, o nuo skaičių, grafikų. Pasitelkus matematikos kalbą, visi tie žmonės, kurie sakė, kad socialinis mokslas nėra mokslas, nebegalėjo ginčytis. Pradedi kalbėti jų pačių kalba, skaičiais parodai esamą situaciją ir iškart pakeiti žmonių nusistatymą prieš tave. 

Įdomiausia, kad dažniausiai apie lyčių lygybę nenori girdėti būtent tie, kurie sako nesamdantys darbuotojų pagal lytį, o samdantys žmogų. Tai tokia raudona vėliavėlė, kad ta įmonė tikriausiai dažniau samdo vyrus. Nes jei sakome, kad nematom lyties, dažniausiai kalbame apie vyrus.

Ar profesinio įkvėpimo sėmeisi iš kitų moterų? 

Tiesą sakant, nėra vieno mane įkvepiančio asmens. Manau, per dažnai galvojame apie vieną įkvepiančią asmenybę, ypač moksle. Mokslinis darbas – komandinis darbas. Todėl mano įkvėpimo šaltinis labai platus: žmonės, kuriuos sutinku, su kuriais bendrauju, dirbu, kurių straipsnius skaitau. Labai džiaugiuosi, kad tiek asmeniniame, tiek darbiniame gyvenime mane supa labai daug įdomių, stiprių, užsispyrusių moterų, kurios daro ką nori, daro tai gerai ir nekreipia dėmesio į kitų nuomonę. Bandau to mokytis ir aš. 

Kokie tavo pačios atrasti dalykai ar stereotipai, kurie po truputį lūžta? 

Turbūt liūdniausia tai, kad dar neatradau nieko, ko sociologai nežinotų. Bet turbūt grįšiu prie susižavėjimo jaunąja karta – matau, kad keičiasi žmonės, ir tai žada daug gražesnį rytojų. Socialinėje erdvėje, net ir veikiant algoritmams, žmonės mato labai įvairų turinį ir supranta, kad pasaulis nėra tik juodas ir baltas, neva čia baigiasi vyras, o čia prasideda moteris. Daug to persidengimo: išvaizdoje, pomėgiuose, seksualinėse orientacijose ir bet kur kitur. Savo tyrimais mėginu parodyti, kad reikia kalbėti ne apie lyčių skirtumus, o apie tai, kad dėl socialinių priežasčių vieni kažko daro daugiau, o kiti daug mažiau. Nors, pavyzdžiui, didelių skirtumų tarp vyro ir moters smegenų nėra. 

Papasakok, ką bandai pasiekti ilgalaikėje perspektyvoje.

Dabar kaip tik su lenkų mokslininkais ėmėmės naujo projekto, kuriam pasitelkėme duomenis iš poliarinės stoties. Nagrinėsime žmonių emocijas, atmosferą, gyvenimą. Noriu ilgesniam laikui išvykti į Antarktidą ar poliarinę stotį – pagyventi ten, patirti, gauti daugiau įvairesnio konteksto. Tų dviejų savaičių Marso simuliacijoje man nepakako. Dar labai norėčiau pradėti dirbti su realiais astronautais, jų duomenimis, ne tik su kosmoso analogais. Na, ir, žinoma, linkėčiau sau nebūti per daug rimtai, nesusireikšminti ir garsiai visiems komunikuoti, kad mokslas – fainas dalykas.

ktu.edu