English
Žurnalų archyvas

Dovilė Valantiejienė. Sužaidybinsime viską?

31 gruodžio, 2021, Monika Balčiauskaitė | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Žaidybinimo terminas vis dažniau šmėžuoja mano akiratyje. Viena esminių priežasčių – gyvename visuomenėje, kurioje beveik kiekvienas žingsnis turi būti paremtas inovacijomis ir interaktyvumu. Net ir kasdienėms užduotims įgyvendinti naudojame skaitmeninių žaidimų ypatybes, kurias taikome ne žaidimų kontekste. Taip, intriguoja, tačiau ką tai pasako apie kiekvieną iš mūsų? Ar gali būti, kad mes vaikėjame? „Visa tai priklauso nuo priemonių, kurias pasitelkiame“, – teigia Dovilė Valantiejienė, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto ketvirto kurso doktorantė. Ji šiuo metu tiria komandos motyvaciją taikant žaidybinimą.

Gatvės menininko Lino Kaziulionio KTU studentų miestelyje interpretuota Mona Liza – puikus klasikinio meno žaidybinimo pavyzdys. A. Aleksandravičiaus nuotr

Dovile, kaip apibrėžtumėte terminą „žaidybinimas“?

Tai žaidimams būdingų sprendimų pritaikymas, siekiant konkrečių realaus gyvenimo ar verslo tikslų. Drįsčiau teigti, kad tai – į tikslą orientuota veikla, kuri, remiantis tyrimais, patenkina kai kuriuos žmogaus poreikius. Pavyzdžiui, autonomijos, kompetencijos ir susiejamumo. 

Kuo jus žavi ši moderni priemonė? 

Visų pirma, plačiomis panaudojimo galimybėmis ir tuo, kad žaidybinimo dizaino variantai – begaliniai. Jie nuolat vystosi tobulėjant technologijoms ir yra priklausomi nuo žmogaus kūrybiškumo galimybių. Tiesa, žaidybinimą dažnai laikome nauja ir modernia priemone, tačiau šis principas taikomas jau seniai. Istorinės žaidybinimo praktikų ištakos siekia XX amžiaus pradžią, o, pasak kai kurių autorių, ir dar senesnius laikus.

Antra priežastis – sukuriamo poveikio priklausymas nuo taikymo konteksto. Tai reiškia, kad teisingas žaidybinimo pritaikymas sukelia daug iššūkių. Nėra vieno recepto ar vieno kelio. Turime aiškiai suprasti, kas yra žaidimo dalyvis ar auditorija, ko siekiame, kokių taisyklių laikomės, kokias emocijas sukeliame ar kokio tikslo siekiame. Dar svarbu suprasti, ar žaidybinimo idėja prasminga ir susijusi su žmogumi, kuris dalyvauja veikloje. Visa tai – ganėtinai painu, tačiau rezultatai būna stulbinantys. 

Kaip manote, kodėl pastaruoju metu pastebimas ganėtinai ryškus pokytis? Pastebima, kad žmonės panoro didesnio interaktyvumo kasdienėje veikloje. 

Gyvename apsupti didžiulio nuolatos atsinaujinančio informacijos srauto. Dažnai net atrodo, kad viskas vyksta kiek per greitai. Tapo sunku susikaupti, tačiau vis tiek dažnai neprarandame vilties, kad išsikeltus tikslus pasieksime greitai. Dėl to ieškome naujų, įdomių ir inovatyvių sprendimų, kurie padėtų užduotis atlikti lengviau, sklandžiau ir smagiau. Norisi ko nors netradicinio. Čia gali padėti žaidybinimas. 

Jis leidžia rutina tapusias užduotis paversti patraukliomis veiklomis, kurios sukuria smagumo ir pasiekimų jausmą – ir taip skatina žmones dalyvauti. Drįsčiau teigti, kad tai pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės taip palankiai vertina žaidybinimo atnešamą interaktyvumą. 

Jūsų nuomone, ką tai sako apie visuomenę? Ar būtų galima teigti, kad mes vaikėjame?

Žaidybinių sprendimų taikymas siekiant tikslų – tai tam tikra pagalbinė forma. Tarsi įrankis, kuris gali būti panaudotas tinkamai arba netinkamai. Kaip ir minėjau, galvodami apie žaidybinimą, turime išsikelti konkretų tikslą. Jeigu tikslai nėra vaikiški, o kaip tik svarbūs ir prasmingi visuomenei, tuomet tinkamai sukurtas žaidybinimas gali tapti puikia priemone skatinti socialiai atsakingas veiklas ar veiksmus, naudingus ne tik darbo rezultatams, bet ir paties žmogaus sveikatai ar gerovei. Ir, žinoma, priešingai – jeigu mūsų tikslas yra neetiškas ar nesuprantame, ko siekiame, tuomet, elgdamiesi neapgalvotai, galime padaryti neigiamą poveikį aplinkiniams. 

Skaičiau, kad dažniausiai tokias interaktyvias veiklas kasdienybėje naudoja mokytojai ar žmogiškųjų išteklių atstovai. Kaip manote, ar žaidybinimas galėtų būti pritaikytas tobulinant kultūros sektorių?

Žaidybinimo taikymas labai platus. Taip, dažnai ši priemonė pasitarnauja švietimui ir žmonių išteklių valdymui. Tačiau šį metodą sėkmingai taiko ir rinkodaros, paslaugų, logistikos, finansų ir daugybė kitų sričių. 

Gerai apsvarsčius norus ir įrankius, padėsiančius juos įgyvendinti, meno vertė išliks.

Nemanau, kad kultūros sektorius negalėtų būti tobulinamas pasitelkus žaidybinimą. Ypač dabar, kai galybė atliktų tyrimų ir praktikų parodo, kaip žaidybinimas gali būti sėkmingai taikomas įvairiausių paslaugų kontekste. 

Ar tai galėtų būti veiksminga siekiant plėsti auditoriją, ne tik mėginant aktyviau įtraukti darbuotojus?

Tyrimai rodo, kad žaidybinimas didina įsitraukimą, norą dalyvauti, o straipsniuose teigiama, kad rinkodaros ir paslaugų srityse tai kuria vertę vartotojui. Mano akimis, tai gana svarūs argumentai, kurie leidžia manyti, kad kultūros sektoriaus kontekste visa tai taip pat gali duoti puikių rezultatų. 

Nemanote, kad kūrinio supaprastinimas ar paaiškinimas per žaidybinimo prizmę gali sumenkinti paties meno vertę?

Kalbant apie riziką persistengti, tikriausiai svarbu grįžti prie minties apie tikslingą žaidybinimo taikymą. Svarbu suprasti, ką, kaip ir kodėl norime sužaidybinti. Ir, žinoma, koks pagrindinis viso to tikslas. Gerai apsvarsčius norus ir įrankius, padėsiančius juos įgyvendinti, meno vertė išliks. Tikėtina, kad net pakils.

Prieš keletą metų lankiausi parodoje Milane, kur virtualios realybės pagalba buvo galima analizuoti Leonardo da Vinci freską „Paskutinė vakarienė“. Ši patirtis man ilgam įstrigo: buvo labai įdomu matyti, kaip įtraukiančiai ir moderniai pristatomos visos detalės, suteikiama galimybė akimirkai pasijusti įvykio liudininku. Manau, tai puikus pavyzdys, parodantis, kad žaidybiniai sprendimai gali paskatinti auditoriją skirti daugiau laiko gilesnei meno kūrinio analizei. 

This error message is only visible to WordPress admins
There has been a problem with your Instagram Feed.