„Vieniems jis – politikas, kitiems – rašytojas, dar kitiems – liberalas, bet kaip jūra yra jūra, Sabonis yra Sabonis, taip Donskis yra Donskis“, – sako aktorius Giedrius Savickas. Šiandien daugelis pripažįsta, kad mūsų neramiais laikais taip trūksta išmintingo filosofo Leonido Donskio balso. Ką jis pasakytų vienoje ar kitoje įtemptoje situacijoje? Kokią išeitį pasiūlytų?
Koks buvo šis tradicines ribas peržengiantis ir visus jungiantis žmogus? Donskio gyvenimo bendražygė Jolanta Donskienė ėmėsi ambicingos užduoties – knygoje „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ iš daugybės pasakojimų sukūrė atvirą, asmenišką Leonido portretą ir atskleidė labai įdomų jo gyvento laiko kontekstą.
Filosofai, aktoriai, režisieriai, muzikai, rašytojai, mokslininkai, politikai, diplomatai – knygoje apie Donskį atvirai ir su humoru kalba įvairiausi jam brangūs žmonės. Juokingos istorijos, lemtingi paradoksai, skaudžios neteisybės, aistra įvairiausioms veikloms ir daugybė gyvenimo spalvų atsiveria šioje įtraukiančioje knygoje.
Jau rugsėjį knygos pristatymai vyks Vilniuje ir Kaune (rugsėjo 23 d. – Ąžuolyno bibliotekoje), o dabar leidykla kviečia skaityti knygos „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ ištrauką.
Aktorius Giedrius Savickas: Durniuojantis filosofas
Man Liuka pirmiausia buvo ir visada liko Neptūnas. Tokį jį pamačiau pirmą kartą 1983-iųjų vasarą „Žilvičio“ stovykloje. Buvau trejų, bet puikiai atsimenu tą momentą, kai iš jūros išlipa didžiulis Neptūnas su karūna, tinklu ir šakėmis. Nuo to laiko kasmet drebėdamas laukdavau, kada atplauks Neptūnas ir tos nevykusios undinės iš paskos.
Visiems atrodo, kad filosofas – labai rimtas žmogus, bet jis tiek durniavo. Juk Neptūnas irgi nebuvo specialiai pagal užsakymą kuriamas vaidmuo. Visas „Žilvitis“ buvo durniavimas. Vieną vakarą lipau per langą pas mergas ir Liuka mane pagavo. Kaip dabar prisimenu, stovi, žiūri ir sako: „Ech jūs, romeo ir džuljetos.“
Ir uždarė duris. Įlipau aš per tą langą, bet mergos miegojo, tai išėjau pro duris, nes buvo nebeįdomu lipti atgal. O prieš tai mano žygiai baigdavosi visai kitaip: lipantį pas mergas pagavo kitas būrio vadas, pristatė stovyklos vadovui ir už bausmę visą dieną nešiojau šiukšles. Jeigu Shakespeare’as būtų idiotas, tai jis būtų pažeminęs Romeo ir parašęs, kad Montekiai jį pristatė nešioti šiukšlių. Ačiū Dievui, kad Shakespeare’as nebuvo iš Gargždų. Kai esi paauglys ir susiduri su dviem visiškai skirtingais požiūriais, suvoki, kad pasaulis gali būti ir kitoks.
Aktorius Dainius Kazlauskas: Nevalia tampyti liūto už ūsų
Mudu su Leonidu suartino viena atsitiktinė vieta, vėliau tapusi labai svarbia mūsų gyvenime – pionierių stovykla „Žilvitis“ Karklėje. „Žilvičio“ nuotykis peraugo į didelę didelę meilę, pagarbą ir draugystę.
Stovykloje atėjus valgymo metui visi išsirikiuodavome ir kartu eidavome į valgyklą, priekyje žygiuodavo Liuka ir visada ką nors įsijautęs aiškindavo, o aš eidavau už jo krypuodamas ir mėgindamas jį pavaizduoti. Norėjau pasirodyti kietas ir sukelti visų juoką, bet svarbiausia, kad Liuka leido tą daryti. Jis viską matydavo, bet nedrausmindavo manęs ir leisdavo būti išjuokiamas. Buvau bjaurus, bet Liuka atkreipė dėmesį į mano drąsą ir pakvietė prisidėti prie jo režisuojamų spektaklių bei koncertų. Mano pirmasis vaidmuo buvo laikrodžio gegužė, nes buvau mažas ir galėjau lengvai įgyvendinti režisūrinį sprendimą – kukuodamas išlįsti pro kito vaiko klyną. Liuka į tuos pasirodymus suburdavo žmones, kurie vėliau tapo talentingais menininkais, – jau tuo metu kažkokioje pionierių stovykloje jis pastebėjo mūsų gebėjimus.
Istorijų pasakotojas Robertas Petrauskas: Kietas protas ir minkšta širdis
Bitlai, futbolas, didelis azartas, laisvė ir proto galia – pirmiausia tokie žodžiai ateina į galvą, kai galvoju apie Liuką. Jei kalbėtume apie paprastus žemiškus dalykus, tikrai turėtume pradėti nuo futbolo, nes tikrasis Liuka buvo futbolas. Jis visa esybe panirdavo į aikštelę, atsiduodavo vyksmui, o po to pasitelkdavo aštrų protą, kad išanalizuotų, kas vyko, kas galėjo įvykti ir kas galbūt įvyks kitą kartą, jeigu aplinkybės tinkamai susidėlios.
Aistra ir liepsnojantis kalnas buvo tikrasis Liuka. Žinoma, eidamas per gyvenimą jis išmoko išklausyti, palaukti ir susivaldyti, bet futbolas jį išlaisvindavo. Kartais sakoma, kad protas turi širdį, o širdis – protą, tai kažkur futbolo aikštės viduryje susitikdavo Liukos protas ir širdis. Jo protas buvo kietas, o širdis labai minkšta.
Filosofas Raimondas Kazlauskas: It ugnis su vandeniu
Leo man atrodė it ugnis su vandeniu. Buvo neįtikėtinai tolerantiškas ir agresyvus vienu metu. Tas agresyvumas net atsispindėjo išvaizdoje – kibirkščiuojančios akys, trūkčiojanti nosis, keistas lūpų žaismas. Matei, kad jis lengvai neatsitrauks nuo savo teiginio. Leo leisdavosi į iššūkius, bet nepiktnaudžiavo agresija – kaip boksininkas, kuris prieš kovą įsideda dantų apsaugą, kad šie nenukentėtų.
Leo buvo žaidimo žmogus, o žaidimas neįsivaizduojamas be kovos. Niekada nesame žaidę kortomis vienas prieš kitą, bet buvo akivaizdu, kad tai ypatingo sportinio ar net kovinio azarto žmogus. Jeigu pajusdavo, kad gali išsiaiškinti ką nors nauja ir tuo pat metu pakovoti – žinoma, pagal taisykles, – užsivesdavo akimirksniu. <…> Leo mokėjo atsikirsti, neišvengiamai būdavo įtampos elementų, bet laikėsi disko metikų principo – ne vienas į kitą, bet kuris toliau. Be to, jis mokėjo įsiklausyti į konkurentą ir netgi priimti priešišką poziciją. Net jei kas nors labai nepatikdavo, jis stengėsi laikytis Voltaireʼo požiūrio: galiu baisėtis tuo, ką šnekate ar darote, bet esu pasiruošęs padaryti viską, kad turėtumėte galimybę užsiimti tuo, kuo tikite. Pažinojau tik du taip bendrauti gebėjusius žmones – Leo Donskį ir Gintarą Beresnevičių. Pašnekesys jiems buvo kaip tango – abu partneriai turi norėti jame dalyvauti ir būti lygūs.
Filosofė Jurga Jonutytė: Kad žmonės nepradingtų kabinetuose
Leonidą gerbė žmonės, nesusiję nei su filosofija, nei su universitetu. Atsimenu, kaip buvo laukiamos ir žiūrimos jo vedamos diskusijų laidos, net ir tada, kai jas transliavo naktį. Vėliau, praėjus kokiam dešimtmečiui, kur kas daugiau rimtų filosofų, istorikų, menotyrininkų, kitų humanitarų – vyrų ir moterų – ėmė vesti televizijos ir radijo laidas, reguliariai kalbėti viešumoje, komentuoti, rašyti apžvalgas, bet Leonidas buvo pradininkas, nuosekliai ir atkakliai kas savaitę ėjęs į eterį.
Jis tuomet ramiai ir draugiškai priėmė kai kurių kolegų pasipiktinimą – reakciją, kuri dabar visiškai nebesuprantama. Atsimenu, kaip paniekinamai jis buvo vadinamas „ne filosofu, o žurnalistu“, tarsi tai būtų absoliučiai nesuderinami dalykai, tarsi bet kokia socialinė veikla filosofo profesiją menkintų. Dabar tai iš tikrųjų juokinga. O tuometinė Leonido laikysena, priešingai, kuo toliau, tuo gražiau atrodo. Leonidas tikėjo, kad mokslininkai gali užsiimti ir politiniais, ir socialiniais dalykais. Jam buvo svarbu, kad žmonės, kurie daug skaito, daug mąsto, yra įgudę analizuoti ir lyginti, nepradingtų tik bibliotekose ir kabinetuose, būtų matomi ir girdimi. Dėl to jis kūrė televizijos laidą, dėl to jis labai daug rašė į dienraščius ir žurnalus, dėl to kūrė dainas, dėl to vienodai pagarbiai kalbėdavosi su visais žmonėmis.
Filosofas Gintautas Mažeikis: Filosofo anekdotai
Mūsų bendravimas „Santaros“ suvažiavime susidėdavo ne tik iš rimtų pokalbių, bet ir iš vakaro siautėjimų, kur tekdavo atskleisti visai kitus gabumus. Leonidas buvo nepakeičiamas su gitara, o Raudas negalėjo dainuoti, tad jam teko nugalėti kitu būdu. Prasidėdavo begalinės anekdotų pasakojimo rungtynės, ir būtent tada, ko gero, pirmą kartą gyvenime supratau, kad anekdotai yra nepaprastai svarbi intelektualinė jėga. Jeigu negali papasakoti 20–30 ypač sudėtingų anekdotų keisdamas šimtus intonacijų, visas tavo filosofinis išsilavinimas nieko vertas.
Mane tai labai paveikė, nes supratau, kad intelektualas gali turėti du šešėlius. Vienas yra tas visų nekenčiantis ir visus slapta kritikuojantis pikčiurna, o kitas turi prikaupęs krūvą įvairiausių anekdotų, pasakojimų ir pokštų. Be to, juokas nelikdavo tik vėlyvo vakaro linksmybėmis, man buvo netikėta, kaip Leonidas ironiją, juoką, pamfletus ir satyras paversdavo analizės objektu. Jis man atvėrė itin platų juoko, ironijos ir sarkazmo lauką.
Filosofas Arūnas Sverdiolas: Kelias į politiką
Retas jo bruožas – beveik nėra žmonių, kurie skleistų esminį pozityvumą, kažkokį esminį palankumą žmonėms. Negirdėjau, kad Leonidas būtų apie ką nors atsiliepęs neigiamai, o Lietuvoje beveik visi apie beveik visus atsiliepia neigiamai. Aišku, vėlgi neviešai. Man atrodo, tokie dalykai Leonidui išeidavo tiesiog spontaniškai. Niekad nulipęs nuo scenos nėra pasakęs: žinai, iš tikrųjų ne taip galvoju, bet taip reikia. Aišku, kartais Leonidas pasisakydavo kietai, bet tai nebuvo apkalbos už akių – jis analizavo ir pro akis nepraleisdavo esminių egzistencinių momentų, kai paminamas žmogiškumas ir kyla destrukcija.
Kai Leonidas tapo europarlamentaru, privačiame pokalbyje paklausiau, kaip jis gali bendradarbiauti su ta liberalų partijėle, kuri jį parėmė, – tai atrodo toks politinis gyvatynas. Leonidas leido suprasti, kad jam nėra lengva, bet visiškai nieko nepasakojo, tiesiog pasakė: „Tu nenori apie tai žinoti.“ Tada supratau, kaip jis kuria savo viešą personą – yra dalykų, kuriuos sąmoningai palieka skliaustuose, kad galėtų dirbti visuomenei svarbius darbus. Svarbiausia – Leonidas buvo už visus, jis nebuvo prieš nieką.
Architektas Linas Tuleikis: Neabejojau, kad Leonidas taps prezidentu
Labiausiai Leonido man trūksta globaliuose dalykuose. Ypač kai dedasi tokios nesąmonės. Leonidas galėtų nuraminti, juk jis buvo vienijantis autoritetas, kurį pripažindavo ir tie, ir tie. Jis tiesiog paprastai pasakydavo, ką reikia daryti – kaip toje senoje lietuvių liaudies pasakoje: nueik ir paklausk išminčiaus. Leonidas nesėdėjo po ąžuolu, neturėjo žilų plaukų ir krivių krivaičio lazdos, bet atliko išminčiaus vaidmenį kurdamas laidas ar rašydamas straipsnius. Mums, lietuviams, būdinga svarbų momentą pralaukti ar kaip nors išgyventi, o Leonidas visada reaguodavo. Jam skaudėjo, todėl skausmui numalšinti iš karto parašydavo receptą – straipsnį ar komentarą. Neabejojau, kad vieną dieną Leonidas taps prezidentu, jei tik norės.
Kultūros istorikas Darius Kuolys: Kartais ir dabar pasišnekame
Jaučiau, kad Leonidas jau veržiasi į politiką. Jei kas būtų patapšnojęs per petį ir pasakęs: „Leonidai, metas tau eiti į prezidentus“, jis greičiausiai būtų ėjęs. Tarsi laukė tokio paraginimo. Sprendimą kandidatuoti į Europos Parlamento narius sveikinau. Abu sutarėme, kad dera laikytis Vidurio Europos intelektualų tradicijos – neužsidaryti tarp knygų, veikti ir politikos lauke, imtis ne tik kultūrinių, bet ir politinių vaidmenų, šiuos vaidmenis jungti. Taip, Lietuvos liberalai nėra tobuli, turi daug ydų, bet su jais eiti į Europos Parlamentą galima. Ir toks Leonido žingsnis pasirodė pagrįstas: Europos politinėje scenoje jis tapo intelektualios, atviros, moraliai jautrios Lietuvos veidu.
Kartais ir dabar su Leonidu pasišnekame.
– Pagrįsti tavo perspėjimai, Leonidai, ir dėl Lietuvai gresiančio intelektinio nesavarankiškumo, ir dėl vidutinybių viešpatystės, ir dėl nuo kultūros atsiskyrusios politikos lėkštumo, ir dėl šiuolaikinių Vakarų silpnybių, – sakau jam.
Ir jis neprieštarauja.
Diplomatas Linas Linkevičius: Reikia kabintis už šapelio
Šiandien Leonidas būtų ypač reikalingas. Daug kas stebisi, kaip jis taip anksti ir labai tiksliai nusakė mus ištikusią dabartį. Juk nebuvo pranašas ar aiškiaregys, bet labai giliai suprato situaciją ir įžvelgė tendencijas. Tokių žmonių, kurie ne tik stebi, kas vyksta, bet ir analizuoja, deja, per mažai. Galima spėti, kaip jis vertintų vieną ar kitą įvykį, faktą. Beje, būtų įdomu padaryti varžytuves ir paspėlioti, kaip kam atrodo, kokia būtų Leonido nuomonė.
Pokalbiai su Leonidu turėtų išlikti kaip žanras. Pašnekovo nėra, bet nereiškia, kad pokalbis negali vykti. Pamėginkime pasikalbėti su Leonidu kiekvienas savaip. Ir nereikia siekti žūtbūt šimtu procentų pataikyti į taikinį, nes vertingiausias pats procesas. Kiekvienas gausime savo atsakymą ar įsivaizdavimą. Leonidas sukūrė savitą mąstymo ir bendravimo modelį, kurį kiekvienas įsivaizduojame šiek tiek savaip, bet pritaikyti jį labai sveika. Tai tą ir turime.
