Kodėl dėl vieno pastato verta nuvažiuoti papildomus 500 kilometrų, o atvykus į naują miestą kartais sąmoningai apeiti garsiausias lankytinas vietas? Kauno technologijos universiteto (KTU) architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis sako, kad architektūra prasideda ne nuo pastatų, o nuo gebėjimo juos patirti.
„Augau Žaliakalnyje, šalia Kauno klinikų ir Kauno tvirtovės VII forto. Vasaromis būdavo smagu forto kanalo šlaituose stebėti saulėje besikaitinančius driežiukus. Kitas urbanistinis prisiminimas – virš gatvės ant laidų siūbuojančios, blausiai geltona šviesa šviečiančios lempos, kurios ankstyvais žiemos vakarais sukurdavo paslapties pilną atmosferą“, – dalijasi jis.
Vaikystės prisiminimai neapsiriboja vien Kaunu. Miesto įspūdžiai architektūros istoriko atmintyje susipina su vasaromis Žemaitijoje, sename mediniame, dabar jau sudegusiame Noriškių dvare. Jame gyveno, pasak V. Petrulio, septynios šeimos su gausybe vaikų, šunų, kačių, vištų ir kitų kaimo gyvūnų, kūrusių savotiškai harmoningą chaosą. Būtent šios skirtingos aplinkos, anot jo, ir sudaro svarbiausių vaikystės vietų kolekciją.
„Tikrosios architektūrinės patirtys prasidėjo kelionėse su mama, kuri mane augino viena, po istorines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietas – Lydą, Naugarduką ir Gardiną. Nepamenu, kelerių buvau, tačiau šios ekskursijos autobusais išliko vienu autentiškiausių vaikystės prisiminimų. Architektūrinę vaikystės romantiką dar stipriau sužadino Pažaislio vienuolynas. Tuo metu čia įsikūrusiame muziejuje dirbo mama, tad turėjau galimybę išlandžioti kone kiekvieną nuolat restauruojamo pastato užkaborį. Čia patyriau pačią autentiškiausią pažintį su architektūra“, – prisimena jis.
Profesiją nulėmė knygos apie Van Gogą
Kaip ir daugelis vaikų, V. Petrulis vaikystėje svajojo apie įvairias profesijas. Mėgstamas žaislinis arkliukas paskatino pirmąjį, dar penkerių metų, įsitikinimą, kad jis bus arklių jodinėtojas. Vėliau, įtikėjęs, kad labai gražiai piešia laivus, nusprendė tapti jūreiviu. Valandos, praleistos miškuose renkant grybus, uogas ir vaistažoles, subrandino pirmąją jau šiek tiek realesnę svajonę – tapti girininku.
„Buvau tylus ir itin daug skaitantis vaikas. Tad šalia girininkystės visuomet ruseno noras tapti rašytoju. Galiausiai, ko gero, lemiamą įtaką mano pasirinkimui turėjo namuose perskaitytos Anri Periušo knygos apie Van Gogą, Gogeną, Tulūzą-Lotreką ir kitus menininkus. Nusprendžiau, kad noriu rašyti apie meną, ir pasirinkau menotyrą. Maždaug antrame kurse supratau, kad įdomiausia tyrinėti architektūrą“, – pasakoja jis.
Studijuodamas menotyrą, V. Petrulis vienu metu buvo nusprendęs, kad nori dirbti rankomis. Jis pasiėmė akademines atostogas ir pagal tuo metu Užimtumo tarnybos vykdytą programą įsidarbino keramiku, žiedė puodus ir įvairius suvenyrus. Vis dėlto ilgainiui ši veikla pasidarė pernelyg monotoniška, todėl jis grįžo į studijas aiškiai supratęs, kad jam artimiausias yra rašymas.
„Nuo to laiko viskas klostėsi gana nuosekliai. Įdomesnis intarpas buvo Kultūros istorijos magistrantūros studijos Suomijoje, Turku universitete. Vis dėlto doktorantūrą baigiau Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universitete, o disertacijos gynimo tarybos narė habil. dr. Algė Jankevičienė pakvietė dirbti į Architektūros ir statybos institutą, kuriame dirbu iki šių dienų. Ko gero, tai buvo lemiamas kvietimas“, – dalijasi jis.
Abejonės padeda išlikti kritiškam sau
KTU docentas savo profesinį pasirinkimą vertina nevienareikšmiškai – sako ir abejojantis, ir besidžiaugiantis juo. Iš dalies, anot jo, jam tiesiog sekėsi: pradėjus dirbti Architektūros ir statybos institute, vieną projektą keitė kitas, vieną knygą – kita. Darbas visuomet buvo įdomus, todėl jis net nelaiko jo darbu. Tai veikiau gyvenimo būdas, leidžiantis išpildyti vieną pamatinių žmogaus troškimų – būti tyrinėtoju.
„Kita vertus, abejonės savimi neapleidžia iki šių dienų. Ar esu pakankamai įdomus? Ar mano rašymas ir dėstymas pasiekia kitų žmonių mintis? Ar tai, ką pasakoju, paskatina pažvelgti į architektūrinę aplinką kitomis akimis? Nenustoju savęs to klausti. Ko gero, nėra objektyvaus atsakymo. Būna visaip. Esu gavęs labai gražių atsiliepimų. Būna ir labai skaudžių nusivylimų, po kurių apima noras padėti tašką ir išsikraustyti gyventi į kaimą auginti vaistažolių. Vis dėlto abejonės, matyt, padeda išlikti kritiškam sau, ieškoti naujų temų ir rašymo formų“, – svarsto jis.
Paklaustas, ką šiandien patartų jauniems žmonėms, besirenkantiems profesinį kelią, V. Petrulis sako, kad ateitį nuspėti sunku.
Jo teigimu, dirbtinis intelektas, tikėtina, iš esmės transformuos darbo rinką. Tačiau žmogaus kūrybiškumo ir gebėjimų vaidmuo dėl to neturėtų sumenkti – išliks pamatinis principas „žmogus žmogui“. Anot jo, ateityje darbas – tai, ką žmogus gali duoti pasauliui, – išliks svarbia jo tapatybės dalimi.
„Manyčiau, pirmiausia reikėtų pabandyti suvokti, koks žmogus esi ir kas tave gyvenime motyvuoja. Neverta sekti klišiniais pelningų ar madingų specialybių šablonais – svarbiau įsiklausyti į savo autentišką asmenybę. O tai, kaip teks naviguoti pasirinktoje profesijoje, ko gero, yra klausimas, į kurį atsakys tik laikas“, – sako KTU docentas.
Pastatus tyrinėja kaip detektyvas, pasakoja kaip rašytojas
V. Petrulio teigimu, plačiajai visuomenei lengviau suprantama istoriko specialybė nei architektūros istoriko ar dar specifiškesnė – menotyrininko. Paprasčiausiai jo profesiją būtų galima apibūdinti kaip istoriką, kuris tyrinėja pastatus ir miestus, rašo knygas ir skaito paskaitas.
„Architektūros istoriko darbe esama įprastam istorikui būdingo komponento – nemažai laiko praleidžiame archyvuose tyrinėdami istorinius dokumentus ir, tarsi detektyvai, bandome atskleisti įvairius praeities fragmentus, susijusius su statybomis ir jas lydėjusiais sumanymais. Tačiau architektūroje svarbi ir meninė dimensija“, – pastebi jis.
Tad būti architektūros istoriku reiškia bandyti suprasti, kaip skirtingose epochose buvo suvokiamas grožis ir kaip keitėsi įvairių bendruomenių poreikiai. Į šiuos klausimus architektūros teorija per šimtmečius bandė atsakyti pateikdama vis naujas architektūros prasmės sampratas. Visa tai padeda suvokti architektūrą kaip visumą, o ne tik kaip naujausių technologijų ir apdailos medžiagų mados išraišką.
Būtent galimybė tyrinėti ir kartu kurti, anot V. Petrulio, šią profesiją daro išskirtinę.
„Svarbiausias motyvas, skatinantis rašyti ir tyrinėti, – galimybė būti nuolatiniame kūrybos procese. Architektūra yra praktiškiausia iš menų. Nors dalį architektūrinės kūrybos sudaro utopijos ir konceptualūs darbai, vis dėlto šio meno esmė atsiskleidžia per žmogaus išgyvenimus pastatytoje erdvėje“, – sako jis.
Tuo tarpu istorikas, būdamas toliau nuo statybų aikštelės ir biurokratinių procesų, giliausiąja savo profesijos prasme yra pasakotojas, taigi – nuolatinis kūrėjas. Tik kūrybiškai parengta paskaita, knyga, paroda ar viešas pasidalijimas socialiniuose tinkluose gali daryti poveikį ir praplėsti žmonių pažinimo lauką.
Dėl vieno pastato – 500 papildomų kilometrų
V. Petrulis teigia, kad pasaulinė pastatų ir knygų apie architektūrą kolekcija yra beribė. Naujieji skaitmeniniai įrankiai suteikia galimybę kokybiškiau atrinkti informaciją, susikurti platesnį faktų, idėjų ir objektų horizontą, tačiau formuojant savąjį erdvės suvokimą svarbiausia išlieka asmeninė patirtis.
„Gilinimasis į architektūrinio teksto esmę ar erdvėje užkoduotą emociją yra lėtas procesas. Svarbu ne tik greitai gauti faktinę informaciją ar pykštelėti pagrindinio fasado nuotrauką, bet ir skirti laiko patyrimui, apmąstant jį per savus palyginimus ir patirtis. Todėl tenka kukliai pripažinti, kad niekada visko neperskaitysi ir nė vieno miesto iki galo nepažinsi. Tad belieka vėl ir vėl leistis į keliones, kurios man vis dar neatsiejamos nuo architektūros, kad ir kaip mylėčiau gamtą“, – sako jis.
Anot V. Petrulio, ryškiausias objektas, kurio magijai jis negali atsispirti, yra ne Lietuvoje. Kaskart lankydamasis Romoje jis aplanko Panteoną. Geriausia – anksti ryte, lyjant, kai pro kupolo akį į vidų krenta lietaus lašai, o žmonių būna bent truputį mažiau. Tūkstančius metų skaičiuojanti, tačiau puikiai išlikusi erdvė, pasak jo, tiesiog negali neužburti.
Architektūros istorikas pripažįsta, kad įspūdingi pastatai neretai lemia ir jo kelionių kryptį.
„Pamenu, JAV išsukome iš trasos gerus 500 kilometrų vien tam, kad pamatytume Franko Lloydo Wrighto Krioklio namą. Svajojamų pamatyti pastatų sąrašas yra neišsenkantis. Mielai nuvykčiau į Indiją, Čandigarą, kuriame nemažai projektavo Le Corbusier. Tačiau tai tėra maža detalė didžiuliame architektūros istorijos paveiksle“, – pasakoja jis.
Miestą geriausia pažinti neskubant
Architektūros istoriko teigimu, pirmą kartą lankantis Kaune nesąžininga būtų aplenkti tradicines vietas – senamiestį, Pažaislio vienuolyną ir ryškiausius tarpukario pastatus. Tačiau kaip ilgametis kaunietis miestą jis rodytų kitaip – lėtai vaikštant po Žemuosius Šančius ar Žaliakalnį, užsukant į vietinę kavinę, o pasitaikius galimybei – ir į atvirą istorinę laiptinę.
„Pagaunu save, kad nepažįstamame mieste ne visuomet noriu skubėti aplankyti būtinas pamatyti vietas. Kartais smagiau įsimaišyti tarp vietinių ar tiesiog pasėdėti stebint gyvenimą iš šalies. Instagrame esame įpratę matyti švarią architektūros geometriją be žmonių. Vis dėlto pastatas savo esmę atskleidžia ne asketiškoje švaroje, o suteikdamas prieglobstį chaotiškai žmogaus kasdienybei. Tad stebėdamas žmones tuo pat metu stebi interjerus, gatvėvaizdžius ir lėtai patiri architektūrą“, – sako V. Petrulis.
Jis pažymi, kad esama pastatų, kuriais smagu mėgautis netrukdomam, pavyzdžiui, stebėti skulptūrišką gotikos ornamentiką Portugalijos vienuolyne ar pajusti mažos medinės Platelių bažnyčios atmosferą. Įdomią atmosferą gali sukurti ir erdvės, kurios dėl kažkokių priežasčių neveikia taip, kaip buvo sumanytos, ir yra tuščios, kaip antai Galicijos kultūros miestas Santjage de Komposteloje ar pagrindinė aikštė Albanyje. Tokios vietos sukuria netikėtą kontrastą tarp lūkesčio ir realybės.
Noras miestus ne aplankyti, o patirti atsispindi ir V. Petrulio laisvalaikyje. KTU docentas juos pažįsta ne tik vaikščiodamas, bet ir bėgdamas – taip, kaip juos patiria vietiniai gyventojai.
„Svajoju nubėgti bent po maratoną visuose žemynuose. Kaunas jau tapo Europa, Buenos Airės – Pietų Amerika, o jei viskas klostysis pagal planą, šį rudenį Torontas papildys Šiaurės Amerikos sąrašą. Su bėgimu susijęs ir dar vienas noras – apibėgti didžiuosius pasaulio parkus, tokius kaip Ibirapuera San Paule, Centrinis parkas Niujorke ar Hyde parkas Londone. Taip tarsi įsiaunu į vietinio žmogaus batus ir turiu progą pažvelgti į kitos kultūros kasdienybę“, – ateities planais dalijasi V. Petrulis.
