Metas grįžti prie labai paprasto, bet kartu nepatogaus klausimo: ką iš tikrųjų reiškia, kai sakome, kad muziejus yra atviras visiems? Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ jį kelia Kauno miesto muziejaus Komunikacijos skyriaus vadovė Toma Buivydaitė.
Dirbdama muziejuje dažnai gyvenu dviguboje perspektyvoje. Viena vertus, mano darbas – skatinti lankytojus ateiti, pasakoti apie patirtis, erdves ir muziejuje slypinčias istorijas. Kita vertus, asmeninė patirtis primena, kad negalia labai greitai paverčia abstrakčius dalykus praktiškais: laiptai tampa kliūtimi arba ne, tekstas – įskaitomas arba varginantis, o žodis „patogu“ įgyja labai konkretų apibrėžimą.
Straipsnio antraštėje įrašytas klausimas muziejų lauke šiandien skamba vis dažniau. Prieinamumas jau seniai nebėra vien architektų, edukatorių ar pavienių iniciatyvų tema – jis pamažu tampa bendru institucijų, skirtingų sričių specialistų ir pačių lankytojų dialogu. Apie tai kalbama ne tik projektuose ar strategijose, bet ir neformaliuose, tačiau itin reikšminguose profesiniuose susitikimuose.
„Bendri reikalai“ – pokalbiai, kurie nėra tik muziejininkų reikalas
Vienas įdomiausių pastarųjų metų reiškinių muziejų bendruomenėje – „Bendrų reikalų“ susitikimai. Tai ne oficiali konferencija ir ne formali programa. Greičiau gyvas, nuolat besiformuojantis pokalbis, kuriame įvairių institucijų darbuotojai dalijasi realia patirtimi apie prieinamumą: kas (ne)veikia, kur stringame, ko dar (ne)mokame.
Svarbu tai, kad šie susitikimai niekada nebuvo vien vidinė muziejininkų diskusija. Prieinamumo klausimai neišvengiamai paliečia pačią kultūros patirtį, todėl natūralu, kad jie tampa aktualūs gerokai platesnei auditorijai. Kovo 3 dieną Kauno rotušėje vykęs susitikimas man pasirodė gera proga apie šias temas kalbėti ne tik profesiniame rate, bet ir su miesto bendruomene, lankytojais – tais, kurie muziejus patiria iš kitos pusės.
Kodėl prieinamumas muziejuose retai būna paprastas?
Iš šalies gali atrodyti, kad prieinamumas yra gana aiškiai apibrėžiamas – pakanka pritaikyti infrastruktūrą, įdiegti kelias priemones ir problema išspręsta. Tačiau muziejų praktikoje viskas kur kas sudėtingiau.
Didelė dalis muziejų veikia istoriniuose ar paveldiniuose pastatuose, kuriuose architektūriniai sprendimai negali būti laisvai pasirenkami. Paveldosauginiai reikalavimai riboja konstrukcinius pakeitimus, o finansiniai resursai verčia nustatyti prioritetus. Be to, pats prieinamumas apima itin skirtingas situacijas – judėjimo, regos, klausos, pažintinių funkcijų. Todėl muziejuose beveik niekada nebūna idealių, visus poreikius vienodai patenkinančių sprendimų. Prieinamumas tampa ne rezultatu, o procesu – nuolatiniu derinimu, tikslinimu ir ieškojimu.
Šios įtampos nėra abstrakčios – jos labai konkrečiai pasireiškia ir mūsų kasdienėje praktikoje. Kauno miesto muziejui prieinamumo klausimai taip pat nėra periferinė tema, o Kauno rotušės atnaujinimas šiuo požiūriu tapo savotišku visų dilemų, su kuriomis susiduria paveldinėse erdvėse veikiantis muziejus, koncentratu.
Kauno rotušė: prieinamumas kaip procesas, o ne sprendinys
Rengiant Kauno rotušės atnaujinimo projektą, prieinamumo klausimai architektūrinėje dalyje buvo sprendžiami pagal tuo metu galiojusius reikalavimus. Kaip dažnai nutinka istoriniuose pastatuose, ne visus sprendimus buvo galima įgyvendinti taip, kaip norėtųsi šiandien – pavyzdžiui, taktiliniai vedimo paviršiai tuomet dar nebuvo privalomi. Visai kitokia situacija susiklostė rengiant Rotušės ekspoziciją, kai projektuotojus įpareigojome konsultuotis su regos, klausos ir judėjimo negalią turinčiais specialistais. Šis procesas atnešė ir labai konkrečių pokyčių – po konsultacijų pakoreguota prie Baltosios salės esanti erdvė „Miestas prieš akis. Balkonai“, sudarant galimybę žmonėms su judėjimo negalia patekti į Rotušės balkoną. Tokie sprendimai gal ir ne visada matomi iš pirmo žvilgsnio, tačiau lankytojo patirtyje jie reiškia labai daug.
Konsultacijos keitė ne tik atskirus sprendinius, bet ir pačią mąstymo kryptį. Sprendiniai buvo tikslinami, koreguojami, o prieinamumo argumentai iš „papildomų reikalavimų“ virto natūralia projektavimo diskusijos dalimi. Tokie procesai retai matomi lankytojui, tačiau jie formuoja visą vėlesnę patirtį.
Žinoma, Rotušėje neišvengėme ir apribojimų. Dėl pastato specifikos liftas yra mažesnių matmenų, todėl tinka ne visiems judėjimo vežimėlių tipams – jis atitinka dalį, bet ne visus poreikius. Kai kurios erdvės, ypač bokšto dalyje, išlieka sunkiau pasiekiamos. Taktilinių nuvedimų sistema taip pat dar neįrengta – šį sprendimą sąmoningai atidėjome, pasitarę su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovais. Praktika rodo, kad tokius takus prasmingiausia įrengti tik visiškai stabilizavus erdves ir lankytojų judėjimo scenarijus. Prieinamumo sprendimai paveldiniuose pastatuose retai būna galutiniai – jie dažnai vystomi etapais.
Tokiose situacijose itin svarbūs tampa alternatyvūs prieinamumo sprendimai. Vienas esminių Rotušės principų – informacijos pateikimas, nuo pat pradžių planuotas vadovaujantis universalaus dizaino logika. Ekspoziciniai stendai ir turinys kurti galvojant apie labai skirtingas lankytojų patirtis – ne tik apie žmones, judančius vežimėlio pagalba, bet ir apie tuos, kurie nori trumpesnio, aiškesnio pasakojimo, galimybės prisėsti ar pasirinkti jiems patogų informacijos būdą. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip nedidelės detalės, lankytojo patirtyje neretai tampa esminiu komforto klausimu.
Skaitmeninis vedlys – universalaus dizaino praktika
Specialiai Rotušės ekspozicijai sukurtas skaitmeninis vedlys tapo viena pagrindinių prieinamumo ašių. Tai nemokama programėlė, kurią lankytojai gali atsisiųsti į savo išmaniuosius telefonus. Telefono ekraną pridėjus prie ekspozicijoje pažymėtų vietų, galima savarankiškai pasirinkti, kokiu būdu gauti informaciją – klausytis audiogido, peržiūrėti išplėstinį turinį, naudotis gestų kalba ar garsiniu vaizdavimu.
Vedlio turinys formuotas galvojant apie skirtingas lankytojų patirtis – audiogidas kurtas visiems, o jame integruoti garsinio vaizdavimo elementai padeda aiškiau įsivaizduoti erdves ir objektus. Žymos pažymėtos Brailio raštu, vaizdo medžiaga titruota, o pati programėlė pritaikyta regos negalią turinčių žmonių naudojamoms technologijoms. Silpnesnį regėjimą turintys lankytojai gali reguliuoti šrifto dydį ir kontrastą.
Ne mažiau svarbūs sprendimai klausos negalią turintiems lankytojams – Rotušėje trijose erdvėse įrengtos indukcinės kilpos, o edukatoriai yra baigę lietuvių gestų kalbos kursus.
Ne vienos ekspozicijos sprendimas
Skaitmeninis vedlys nuo pat pradžių buvo planuotas visam Kauno miesto muziejui, todėl palaipsniui diegiamas ir kituose padaliniuose. Vienas ryškiausių jo pritaikymo pavyzdžių – Miko ir Kipro Petrauskų namai.
Šiame padalinyje, greta audiogido ir garsinio vaizdavimo turinio, sukurti ir reljefiniai Miko, Kipro bei Elenos Žalinkevičiūtės-Petrauskienės portretai. Šis pritaikymas neregiams dar labiau sustiprino sensorinio pažinimo kryptį. Tačiau memorialinėje erdvėje prieinamumas neišvengiamai persikelia ir į pasakojimo formas.
Vienas iš tokių nedidelių, bet mums svarbių žingsnių – virtuali ekskursija „Kai ponų nėra namie“, pristatanti muziejaus erdves su vertimu į lietuvių gestų kalbą ir lietuviškais subtitrais.
Edukacija – erdvė, kur prieinamumas tampa gyvas
Prieinamumo klausimai muziejuje retai apsiriboja vien architektūra ar ekspozicijomis. Ne mažiau svarbia teritorija tampa edukacija – viena lanksčiausių muziejinės veiklos sričių, kurioje turinys gali būti adaptuojamas, o patyrimo formos – kintamos. Edukacinė veikla leidžia ieškoti alternatyvių pažinimo kelių ir reaguoti į labai skirtingus auditorijų poreikius.
Programos, paremtos sensoriniu pažinimu, kviečia patirti muziejaus erdves per skirtingus pojūčius, natūraliai praplečiant prieinamumo ribas. Edukacijos, esant galimybei, adaptuojamos atsižvelgiant į vaikų, turinčių pažintinių funkcijų sutrikimų, poreikius, nors praktikoje itin svarbus tampa išankstinis dialogas su grupes lydinčiais asmenimis.
Edukacinė veikla tampa ir erdve, kurioje gimsta netikėtos prieinamumo formos. Tautinės muzikos skyriaus sukurta animuota etnomuzikinė pasaka „Ti Ta To“ buvo kuriama galvojant apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, tačiau nuo pat pradžių atsižvelgiant ir į klausos negalią turinčių vaikų patirtis. Konsultacijos su specialistais formavo ne tik siužetą, bet ir pačią pasakojimo logiką. Parengta ir versija su vertimu į lietuvių gestų kalbą, o pats filmukas šiandien naudojamas edukacinėse veiklose.
Prieinamumas – ne specialioji paslauga
Muziejų patirtis labai aiškiai rodo viena – prieinamumas nėra atskira paslauga ar nišinė tema. Tai bendros kultūros patirties kokybės klausimas. Aiškesnė informacija, lankstesnis turinys, skirtingi patyrimo būdai beveik visada gerina muziejaus patirtį visiems lankytojams.
Ir galbūt būtent todėl prieinamumas vis dažniau tampa tikrai bendru reikalu.
