Jau tris dešimtmečius Niujorke gyvenantis perkusininkas, kompozitorius ir dirigentas Dalius Naujokaitis-Naujo, pastaruoju metu dalija savo gyvenimą tarp JAV ir Lietuvos. Ir vienur, ir kitur jis mėgaujasi bendryste, patiriama muzikuojant bei koncertais su bičiuliais. Apie svarbiausią muzikanto savybę, Niujorko publiką sužavėjusias lietuviškas sutartines, ilgametę draugystę su Jonu Meku ir gruodžio 4 d. Kaune vyksiantį jam dedikuotą kamerinį koncertą – pokalbyje su D. Naujokaičiu-Naujo.
Kaip apibūdintumėte savo muzikinę filosofiją? Kas jums scenoje svarbiausia – ritmas, energija, improvizacija, ryšys su publika?
Ritmas yra tik detalė. Muzika turi eiti iš vidaus. Tada ateina ir ritmas, susiklausymas, ir vaizduotė, idėjos, vienas kito pajautimas. Kiekvienas žmogus turi savitą ritmą. Kai muzika liejasi laisvai – tai labai lengva pastebėti, tuomet tai tikra. Man svarbu, kad muzikantai turėtų savitą braižą, neribojamą taisyklių. Kaip tapytojai turi savitą potėpį, tašką, liniją, taip ir muzikantams reikalingas savitas skambesys. Lietuvoje yra daugybė fantastiškų jaunų muzikantų, su kuriais susidraugavome ir kartu grojame „NoJo Airlines“ orkestre arba ansamblyje. Tokie koncertai – tai ekstazė būti kartu ir groti.
Kaip gyvenimas tarp Niujorko ir Lietuvos atsispindi muzikoje?
Pastaruosius du metus maždaug pusę laiko praleidžiu gyvendamas ir muzikuodamas Niujorke, o kitą pusę – Vilniuje. Mano muzika ir pasirodymai vienaip skamba Niujorke, o kiek kitaip – Lietuvoje. Bet labiausiai skambesys priklauso nuo kompanijos, su kuria groju, mano draugų. Niujorke mano draugai – muzikantai, kino kūrėjai, menininkai, ten groju su keliomis grupėmis. Būdamas Lietuvoje labai mėgstu groti kartu su talentingais jaunais muzikantais, kuriuos pakviečiu prisijungti į „NoJo Airlines“. Atrodo, kad jiems, kaip ir man, tai įdomu. Jauniems muzikantams patinka kažkas kitokio, naujo.
Ar prisimenate pirmąjį susitikimą su Jonu Meku? Kaip prasidėjo jūsų draugystė?
Su Jonu Meku susipažinome pirmąjį vakarą man atvykus į Niujorką, maždaug prieš trisdešimt metų. Tuomet Niujorke jau gyveno mano brolis Audrius, geras būgnininkas ir tapytojas. Jiedu su Jonu jau buvo pažįstami ir spėję susidraugauti. Audrius Jonui pasakojo apie mane, tikriausiai rodė ir mano muzikos įrašus. Gavau Jono laišką, kviečiantį atvykti, susipažinti, pabūti, pažinti vietinę muziką. Taip ir padariau. Kai tik atvykau, Audrius paskambino Jonui ir pranešė, kad brolis jau čia. Jonas sako: „O! Tai susitinkam aštuntą „McSorley’s“ bare“. Ten ir prasidėjo mūsų pažintis, virtusi ilgamete draugyste. Kitą dieną nuėjome pas jį į antologiją. Ten tvarkėmės, vežėme šiukšles, padėjome išnešti tai, ko nebereikėjo. Po to vėl nuėjome į barą. Ryšys vystėsi, vis dažniau lankėmės pas Joną, ėmėme groti pas jį ir kartu su juo.
Ką ši bičiulystė reiškė jums?
Man tiesiog patiko Jonas ir jo draugai. Mano draugai. Kartu su smagia lietuvių kompanija Niujorke tuomet leisdavome laiką žiūrėdami puikius filmus, grodami. Tai buvo įsimintinas, auksinis laikas. Aš pagalvojau – kam man kažkur važiuoti, jei Niujorkas yra pats centras viso to, ko aš noriu? Tad nutariau likti.
Mūsų lietuviškoje kompanijoje buvo ir tapytojas, muzikantas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, kuris pasirodys ir gruodžio 4-osios koncerte „Jono Meko gimtadienis. Muzika yra draugystė“ istorinėje Kauno Žaliakalnio sinagogoje, dabar – „Sinagoga kompotè“. Eugenijus koncerte gros saksofonu, fleitomis ir būgnais.
Draugystė su Jonu mane daug ko išmokė. Jonas mėgo tokią frazę, netgi padovanojo draugams stikliukus, ant kurių ji buvo užrašyta:
Keep dancing, keep singing, have a good drink, and don’t get too serious
Liet. – „Šok, dainuok, pasimėgauk geru gėrimu ir nepriimk visko taip rimtai.“ Daug draugystės atradimų telpa šiame sakinyje.
Kaip švęsdavote Jono, savo ir kitų draugų gimtadienius Niujorke?
O, su muzika, vynu, su eglute… su draugais. Su aibe draugų. Jono antologijos archyve. Mes visi grodavom, bet tai nebūdavo koncertai, į kuriuos ateina du šimtai žmonių ar dešimt, ir žiūri. Beveik visi prisijungdavo groti ir improvizuoti kartu. Vyko gyvenimas. Šios savaitės koncerte Kaune su bičiuliais neturime tikslo imituoti to, kas jau buvo. Bus kažkas kitokio, dabartinio. Man atrodo, kad ir Jonas būtų norėjęs prisijungti.
Koncerto metu bus rodomi mano brolio Audriaus filmuoti archyviniai tuometinio mūsų gyvenimo Niujorke kadrai, nuo maždaug 1995-ųjų iki 2000-ųjų. Tiesą sakant, net ir pats gerai neatsimenu, kas tuose kadruose užfiksuota, nes medžiagos yra labai daug. Audrius beveik visą laiką su savimi nešiodavosi kamerą. Bus puiki proga kartu pažvelgti į tuometines mūsų dienas, prisiminti ir mano brolį, ir Joną.
Eksperimentinio džiazo koncerte skambės lietuviškos sutartinės. Kaip gimė ši mintis?
Lietuviškos sutartinės yra unikalios, tiesiog fantastiškos, klausausi originalių įrašų iš 1930-ųjų ir negaliu atsiklausyti… Niujorke įkūrėme grupę „Rasa Rasa“, su kuria grojome sutartines, iš pradžių tik instrumentiškai, vėliau prisijungė vokalistės. Sutartines mūsų grupėje dainuodavo prancūzė, amerikietė, kroatė ir italė. Su sutartinių programa pasirodėme vienoje ryškiausių Niujorko eksperimentinės muzikos scenų – „The Stone“. Publika buvo sužavėta. O visai neseniai, lapkričio 1-ąją, Vilniuje koncertą surengė JAV avangardinės muzikos ikona Laurie Anderson, kartu su ja grojo ir mano Niujorko draugai. Man kilo idėja prieš jos koncertą surengti performansą kartu su „NoJo Airlines“ orkestru, pasirodymo metu taip pat skambėjo sutartinės. Sutartinės skambės ir Kauno koncerte. Susitiksime švęsti draugystės. Kaip mėgdavo dainuoti Jonas: „Muzika yra draugystė“.
Ačiū!
Kalbėjosi Indrė Liubinaitė
Daugiau informacijos apie koncertą „Jono Meko gimtadienis. Muzika yra draugystė“ rasite čia.
