„Mano kūryba kartais pastato žmones į nepatogias situacijas, tačiau darau tai labai jautriai ir atsargiai“, – sako menininkas Darragh McLoughlin. Rugpjūčio mėnesį festivalyje „ConTempo“ jis pristatys net tris pasirodymus, kuriuose susipins judesys, cirkas ir ypatingas dėmesys žiūrovui.
Per žongliravimą cirko meną atradęs vos penkiolikos, šiandien jis yra patyręs kūrėjas, neįsivaizduojantis savo darbų be auditorijos įsitraukimo. Anot jo, geras spektaklis turėtų paliesti ne tik žiūrovo mintis, bet ir kūną – net širdies ritmą.
Pradėkime nuo pradžių – kas pirmiausia atvedė į performatyviuosius menus ir šiuolaikinį cirką? Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas, ar gyvenimo atsitiktinumas?
Į performatyviuosius menus mane atvedė žongliravimas. Jį atradau būdamas maždaug penkiolikos – iki tol menas manęs nedomino. Per žongliravimą patyriau savęs pažinimo džiaugsmą. Nors daugeliui tai atrodo kaip lengva pramoga, neįpareigojantys triukai, tam tikras „cirkiškumas“, iš tiesų tai yra kone mokslinė kalba, labai sudėtinga meno forma – ir būtent tai mane sužavėjo. Supratau, kad turiu gebėjimą kurti savo idėjas. Visada buvau gana užsispyręs, niekada aklai nesekiau kitais ir jų neidealizavau – man patiko pačiam susikurti savo požiūrį į pasaulį.
Sykį nuvykau į žongliravimo festivalį ir ten sutikau žmogų, kuris Berlyne buvo įkūręs žongliravimo mokyklą. Palikau mintis apie verslo ir kinų kalbos studijas ir nusprendžiau pasukti žongliravimo keliu. Bet net ir tada nenorėjau tapti profesionaliu atlikėju – tiesiog sekiau savo aistra. Berlyne sutikau daug menininkų, o tai, galiausiai, atvedė į cirko studijas.
Tavo kūryba dažnai atsiduria tarp cirko, performanso ir vizualinio teatro. Kaip pats apibūdintum savo kūrybinę teritoriją?
Man atrodo, paprasčiausia ją apibrėžti kaip konceptualų meną. Savo darbus kuriu remdamasis idėjomis, mechanikomis ir sistemomis, o ne konkrečia meno forma. Daugelyje mano kūrinių atsiranda cirko elementų – tai yra kalba, kuria kalbu, tam tikras atsitiktinumas, atvedęs į šį žanrą.
„ConTempo“ festivalyje pristatai tris labai skirtingus darbus. Kas, tavo manymu, juos visus jungia?
Savo kūrybą matau kaip tam tikrą tęstinę seriją – kiekviename darbe atsiranda kažkas, kas vėliau įžiebia idėjas kitam. Aiškiai matau savo kūrybos evoliucijos kelią ir ryšius tarp skirtingų darbų. „As Long As We Are Here“ šiek tiek išsiskiria savo koncepcija, tačiau „Stickman“ ir „The Fulfilment“ yra labai glaudžiai susiję.
Dar vienas esminis dalykas mano darbuose – tai, kaip pozicionuoju žiūrovą. Man svarbu, kad jis nebūtų pasyvus stebėtojas, o taptų aktyviu dalyviu. Tai visai kas kita nei klounui pakviesti žmogų į sceną – savo žiūrovus siekiu įtraukti mentaliai.
Kuriu vadovaudamasis įsitikinimu, kad menas, kaip patirtis, turi įvykti žiūrovo viduje, o ne atlikėjo pusėje. Žiūrovui turi būti palikta daug erdvės – kūrinys tampa prasmingas tik tada, kai jame dalyvauja žiūrintysis.
Tam tikra prasme tai gali sukelti žmonėms diskomfortą, tačiau man diskomfortas yra įdomus. Kai stengiamės daryti tik tai, kas patinka auditorijai, spektaklis dažnai lieka paviršutiniškas. Gyvenimas yra sudėtingas – kiekvieną dieną išgyvename visą spektrą emocijų, ir menas turėtų tai atspindėti. Todėl apie žiūrovą galvoju nuolatos. Niekada nesitreniruoju uždaroje studijoje – visada, jau nuo pirmųjų žingsių, tai darau priešais auditoriją. Žiūrovai tampa tam tikrais žaidėjais. Net jei žiūrovai sėdi ramiai ir nejuda, noriu, kad pasikeistų jų pulsas ar kūno laikysena – kad jie fiziškai pajustų tai, kas vyksta.
Tokią nuostatą turėjai visuomet?
Į savo pirmąjį darbą investavau labai daug laiko, rezidencijų programų ir finansų, tačiau gana greitai jį paleidau. Po to pradėjau kurti labiau dalyvaujamuosius kūrinius.
Aiškiai prisimenu vieną spektaklį, kurį pamačiau studijuodamas Nyderlanduose. Tada savęs paklausiau: „Kaip esu įtrauktas į šį pasirodymą?“ Nuo to momento pradėjau žiūrėti spektaklius stebėdamas save patį – savo reakcijas, savo santykį su tuo, kas vyksta scenoje. Suprantu, kad esu įsitraukęs tada, kai į procesą įtraukiamos ir mano mintys, ir kūnas. Tokius spektaklius šiandien bandau kurti ir pats.
Ar pastebi skirtumų tarp skirtingų šalių ar kultūrinių kontekstų žiūrovų?
Sakyčiau, kad skirtumų yra, tačiau mes esame daug panašesni, nei patys galvojame. Žmogaus psichologijoje slypi sluoksniai, kurie yra gilesni nei visuomenės suformuotos normos. Pavyzdžiui, nuostaba yra universali žmogaus reakcija į pasaulį. Stengiuosi kurti darbus, kurie labiau kalba apie psichologiją nei apie kultūrinius skirtumus. Žmonės dažnai galvoja, kad esame labai skirtingi, tačiau giliai viduje mūsų psichologinė struktūra yra gana panaši.
Savo pasirodymuose dažnai naudoji objektus. Pavyzdžiui, spektaklyje „Stickman“ scenoje veiki su televizoriumi ir lazda. Kaip pasirenki, kokie objektai atsiras tavo kūriniuose?
Savo kūryboje mėgstu minimalizmą. Kai turiu mažiau priemonių, galiu daug tiksliau išgryninti tai, ką darau. Todėl pirmiausia galvoju ne apie objektų reikšmę, o apie funkciją ir paskirtį. Tik vėliau pradedu reflektuoti jų semiotiką – pavyzdžiui, ką reiškia televizorius, kokius simbolius jis savyje neša. Kokią funkciją jis atlieka, kokį vaidmenį užima mūsų santykyje su tuo, ką matome pasaulyje?
Mane visada erzina šiuolaikinio meno kūrinių paaiškinimai – kai atėjus į galeriją, patys menininkai pasakoja, kokią žinutę neša jų darbai. Man atrodo, kad menas neturėtų kalbėti už žiūrovą. Norėjau šią situaciją apversti – spektaklyje bombarduoju žiūrovus nurodymais, ką jie mato. Vienu momentu spektaklyje išjungiu televizorių, ir žmonės pradeda jo ilgėtis, pajunta, kad jiems pradėjo patikti, kai kažkas mąsto už juos.
„As Long As We Are Here“ reikalauja daug ištvermės ir tikslumo, vyksta net keturias valandas. Kaip šiame pasirodyme ir apskritai, laikui bėgant, keičiasi tavo santykis su kūnu?
Su laiku kūną vis labiau skauda (juokiasi). Didelis pokytis buvo prieš penkerius metus gimus mano vaikui – iki tol daug treniravausi, o vėliau treniruočių laiką sumažinau. Dabar daugiau kuriu spektaklius, o ne praktikuoju konkrečius veiksmus ar technikas.
Spektaklyje „As Long As We Are Here“ svarbiausia ne fizinė, o protinė galia – gebėjimas labai ilgai išlaikyti koncentraciją, priimti diskomfortą ir skausmą, leisti jiems būti, o ne su jais kovoti. Tam man padėjo įvairios patirtys – meditacija, trukmės pratimai. Nemanau, kad esu labai stiprus fiziškai, tačiau turiu valios ir tai leidžia man padaryti daugiau, nei pats kartais manau galintis.
Prieš šį pasirodymą labai jaudinuosi. Pirmoji valanda yra sunkiausia. Tuo metu vyksta psichologinė kova – galvoju, kad nepavyks, kad viskas bus viena didelė katastrofa. Tačiau praėjus dar vienai valandai atrandu naujų jėgų ir pajuntu, kad galiu daugiau. Tai vienintelis mano kūrinys, kuriame pats išgyvenu labai stiprias emocijas, dažniausiai jas patiria mano žiūrovai.
Kaip reaguoji į nesėkmes?
Manau, kad turiu kelis skirtingus santykius su nesėkme. Žonglieriai nuolat numeta objektus – didžiąją laiko dalį tiesiog „klysti“. Taip pat mėgstu žaisti šachmatais – ten turi susitaikyti su pralaimėjimu, kitaip šis žaidimas ne tau. Nesėkmė yra natūrali proceso dalis, judėjimas pirmyn, bet galutinės „sėkmės“ ir nėra – tu niekada nenustoji klysti.
Kalbant apie meną, nebijau nesėkmių, bet man svarbu suprasti, kodėl kažkas nepasiseka.
Nesėkmės nelaikau kažkuo blogu – veikiau priimu ją kaip informaciją. Man labai patinka žaidimų kūrėjai – jie nuolat klysta, testuoja savo produktus su auditorija, kartais net šimtus ar tūkstančius kartų, kol žaidimas tampa geriausia savo versija. Tą patį darau su savo darbais.
Deja, žmonės retai sako neigiamus komentarus. Juk neprieisi prie žmogaus ir nepasakysi, kad jis šiandien blogai apsirengė. Tačiau aš esu menininkas – man tokių pastabų reikia. Jos padeda suprasti, kur judėti toliau.
Ko tave išmokė dešimtmečiai cirko pasaulyje?
Galbūt – kažko labai esminio apie buvimą žmogumi. Mes, kaip žmonės ir kaip rūšis, turime stiprų poreikį bendruomenei. Iš tiesų nežinome, kas vyksta – žinome, kad gimstame ir mirštame, turime įvairių religinių ar dvasinių idėjų, bet vis tiek lieka daug neatsakytų klausimų. Didelė dalis mūsų egzistencijos sukasi apie prasmės paieškas ir norą užmegzti ryšį vieniems su kitais.
Čia menas tampa svarbus – jis kuria istorijas, ugdo empatiją. Galų gale gyvenimas ir yra apie istorijas. Tik klausimas – kas jas kuria? Mano kūryba kartais pastato žmones į kiek nepatogias situacijas, tačiau darau tai labai jautriai ir atsargiai – siekdamas juos nuvesti į naujas būsenas. Esu egzistencialistas ir priimu viską, kas su tuo ateina.
Spektaklio pristatymą „ConTempo“ festivalyje remia Culture Ireland fondas. „ConTempo“ festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
Festivalio programa: contempofestival.lt
