Kitoje ekrano pusėje mane pasitiko entuziazmo pilnos akys. Nenustebau, kad vėliau kalbėjomės apie svarbą palaikyti ryšį su savimi dvylikamečiu. Šmaikštus ir gilus teatro kūrėjas Euripides Laskaridis mėgsta paradoksus. Todėl ir festivalyje „ConTempo“ galėsime išgirsti jo samprotavimus ir apie pajuoką, ir apie tai, ką reiškia kurti karo metu.
Visur pasaulyje laukiamas savitas teatro menininkas iš Graikijos rugpjūčio 11–12 d. Kaune su komanda įsikurs Kauno menininkų namuose. Čia per dvi dienas bus galima apsilankyti portretų ir video parodoje, sudalyvauti transformuojančių portretų dirbtuvėse, gyvai susipažinti su šio menininko sceninių kūrinių ištraukomis bei pažiūrėti pandemijos metu sukurtą trumpametražį filmą „Here Not Here“. Pripažintas menininkas išsiskiria itin vizualiais kūriniais ir dviem temom – pajuoka ir transformacija. Man pasirodė, kad dar labai išsiskiria jo personažų nosys. Kai paklausiau, ką Euripides reiškia šis elementas, jis atsakė, kad nosis yra veido centre, todėl vos ją pakeitus – jau pradeda vykti personažo transformacija.
Jau kuris laikas tyrinėjate pajuokos ir transformacijos fenomenus. Per juos kviečiate menininkus pažinti save kaip kūrėjus. Ką jums reiškia pajuoka (angl. ridicule)?
Pajuoka ir transformacija yra dvi svarbiausios mano kūrybos sąvokos. Jos padeda save tyrinėti. Humorą visada laikiau vienu iš pagrindinių savo gyvenimo instrumentų. Labai daug juokdavomės su tėvais namuose, su sese, su draugais. Tai buvo įrankis ir bendrauti, ir suprasti gyvenimą. Ir kai kas nors tapdavo rimta ir apsunkdavo sielą, visada ieškodavau humoro kaip išeities. Ko nors komiško gali rasti visose gyvenimo aplinkybėse. Net ekstremaliose. Tiesą sakant, humoras nesumenkina tų situacijų. Jis tik atskleidžia, kad gyvenimas turtingas kuo skirtingiausių emocijų ir kuo įvairiausių aplinkybių. Humoras ir pajuoka padeda pažvelgti į gyvenimą nesusireikšminant, nežiūrint į save per daug rimtai.
O kodėl transformacija?
Transformacija kaip įrankis susiformavo man repetuojant. Kai norėdavau sukurti ką nors, bet nejausti, kad aktorius, su kuriuo dirbu, esu aš. Nes aš pats ir režisuoju, ir vaidinu savo pasirodymuose. Todėl dirbu su veidrodžiu. Ir kai žiūriu veidrodyje į save, mano kasdienis atvaizdas manęs neintriguoja. Bet kai pradedu save transformuoti – prisidedu netikrą nosį, akinius ar peruką, šie elementai paverčia mane kita būtybe. Tada pastebiu, kad su šiuo atlikėju man, kaip režisieriui, jau įdomu dirbti, jis kutena mano vaizduotę. Noriu jį režisuoti, noriu prigalvoti jam veiklos.
Manau, transformacija visada domino žmones. Jau nuo graikų mitų laikų, kur aprašytos būtybės, kurios yra pusiau žmonės, pusiau gyvūnai. Transformacija tiesiog įrašyta mūsų genuose. Mes keičiamės kiekvieną sekundę. Tik to nesuprantam, nes procesas lėtas. Bet jei palyginsime save penkerių su dabartiniu savimi, pamatysim, kad esam visiškai pasikeitę. Ir jei būsiu gyvas po 30 metų, vėl būsiu kitoks. Todėl man ir atrodo, kad transformacija yra kertinis mūsų egzistencijos elementas.
Ar galima sakyti, kad būtybės, kurias sukuriat, kažkur jūsų viduje vis tiek egzistuoja?
Taip, manau, tie padarai ateina kažkur iš pasąmonės gelmių, nes kažkodėl visada jaučiu, kad labai gerai pažįstu jų psichiką. Kad ir kokią būtybę kurčiau scenoje, visada turiu užmegzti su ja ryšį. Turiu jai suteikti kažko, kuo pats pasižymiu, kad ji būtų gyva.
Mes, žmonės, nelabai mėgstam pokyčių. Kartais jie tiesiog nervina: jau viską perpranti, ir staiga viskas virsta. Turi iš naujo mokytis, iš naujo suprasti. Įdomu: ar ir jūs panašiai jaučiatės, ar transformacijai reikia daug energijos?
Taip, reikia, tikrai. Esu įsitikinęs, kad esame būtybės, valdomos įpročių, ir kad mėgstam jaustis saugiai. Mėgstam įsitvirtinti, pažinti aplinką ir galėti nesijaudinti dėl naujovių. Todėl transformaciją ne visada lengva priimti. Ir vis dėlto, tikiu, kad žmoniją traukia ir pokyčiai. Mus intriguoja kitoniškumas, domina tai, ko nesame matę. Ir mums smalsu, kas tai, kas tas naujas dalykas. Galbūt ši savybė susijusi su tuo iš seniai seniai ateinančiu prigimties aspektu: mūsų protas nori ištyrinėti tai, kas svetima, kad atskirtų, kas sava, ir nustatytų, kas pavojinga, o kas saugu. Ir vaizduotė kuria būtybes, kurios neegzistuoja. Visų tautų mitologijoje gali rasti transformacijos linijų. Ir man tai nuostabu.
Jūs vis minit žodžius „padaras, būtybė“. Kuo būtybės skiriasi nuo žmonių?
Būtybė yra patogus žodis vadinti veikėjus nenusakant jų amžiaus, lyties, nenurodant kitų socialiai sutartų bruožų. Labai mėgstu palikti reikšmes atviras ir nekategorizuoti. Būtybės yra tokios egzistencijos formos, kurios savęs neriboja naratyvais, kurie mums būtų patogūs, nes galėtume priskirti jas kuriai nors grupei. Būtybės neturi socialinio bagažo.
Mano pirminis išsilavinimas buvo teatrinis. Kai kurdavome personažus, mokytojai klausdavo: kokia jų praeitis? Kas jų tėvai? Kokios patirtys juos formavo? Ir man tai visada atrodė ribojantis požiūris. Nes menas, mano manymu, yra durys į nedabar, nešiandien. Ne į tikrąją realybę. Mane svaigina mintis, kad egzistuoja visata, į kurią gali patekti per meną, kuri yra amžina ir neapribota konkrečios istorijos. Tai išlaisvina.
Grįžtant prie pajuokos. Kas jums juokingiausia galvojant apie žmogiškąją egzistenciją?
Na, turbūt labiausiai tai, kokia silpna, trapi rūšis esam. Dar juokinga, kad kasdien atsibundu ir noriu būti geresnis. Noriu eiti į sporto klubą, noriu sveikiau maitintis, noriu išgelbėti planetą, išjungti šviesas, perdirbti plastiką, būti geru draugu ir mylinčiu partneriu. Ir tada kiekvienam žingsny susimaunu, susimaunu ir susimaunu vėl. Ir tu mąstai: juk taip paprasta – tereikia pasirinkti obuolį vietoj šokolado, tereikia pabėgioti 20 minučių ar padaryti 5 atsispaudimus užuot miegojus ar valgius. Ir šie maži kasdieniai susimovimai mažesniu masteliu atspindi didesnį vaizdą. Atspindi mus kaip rūšį. Mes viską suprantam. Suprantam, kad atidėliojam, kad susimaunam. Matom tuos įtrūkimus, kur norėtume būti geresni, bet turime ribas.
nemanau, kad kankynė yra būtina kūrybos sąlyga; kas tikrai būtina, tai deginantis troškimas.
Taip, šis mikrokosmas atskleidžia visą pasaulį. Planeta taip stengiasi. Sutaupyti energijos, nežaloti, nekelti karų, užtikrinti lygias teises. Na, bent jau daugelis stengiasi. Ir tada matai, kaip mes susimaunam. Grandioziškai susimaunam. Būtent tai man kelia juodą juoką. Kad manom pasiekę dvasingumo ir išmanymo aukštumas. Mokslas, filosofija tokie pažengę, ir tiesiog absurdiškai komiška, kad negalim susiimti. Negalim išgelbėti planetos ir savęs, būti geresni. Tai ir juokina apie žmogaus prigimtį. Kokie sutrūkinėję esam, ir kaip stengiamės nematyti tų plyšių. Bet sakoma, kad per plyšius patenka šviesa.
Jūs sakot, kad skiratės nuo penkiamečio savęs. Bet aš dažnai pagaunu save vis dar besielgiančią, sureaguojančią vaikiškai. Ar gali būti, kad ta transformacija įvykusi daugiau išorinė?
Norėčiau, kad dažniau būtume kaip vaikai. Pavyzdžiui, kalbant apie mane, šeštoje klasėje lankiau teatro būrelį. Ten buvo pasėtos pirmos mano meilės scenai sėklos. Pamenu entuziazmą, kai atradau tą pasaulį – buvimo kažkuo kitu scenoje ir žiūrovų džiaugsmą dėl to: „O, pažvelk, jis yra katinas! Dabar jis šuo! O dabar vėl kitas padaras!“ Tais laikais nebuvo paprasta tėvams pasakyti, kad nori būti aktoriumi. Pirma, dėl išgyvenimo, suprask – numirsi varge. Antra, ką tai reiškia tavo vyriškumui? Tad devintajam dešimtmety Graikijoje buvo daug iššūkių, jei norėjai tapti menininku. Bet aš su tėvais sudariau paktą, kad gerai, stosiu į architektūrą, bet pradėjęs šiuos rimtus mokslus jau galėsiu daryti, ką noriu. Ir labai aiškiai pamenu tą jausmą, kai patekau į realų pasaulį ir pamiršau savo alkį menui, apleidau tą malonumą būti scenoje, pamečiau savo vaikystės svajonę.
Tuomet 2012 m., vykstant krizei Graikijoje, kuri, vėliau paaiškėjo, buvo viso pasaulio krizė, pamenu, kaip pasakiau sau: palauk, kažkas čia ne taip, aš nejaučiu malonumo dėl savo veiklos ir jei nesijaučiu kaip tas vaikas šeštoje klasėje, neverta tęsti. Taip gimė mano solo pasirodymas „Relic“. Nes pažadėjau sau, kad pradėsiu režisuoti savo darbus pats, kad nukirpsiu tarpinę grandį, kai man kažkas vadovauja. Nebegalėsiu nieko kaltinti, jei man nesiseks. Nebegalėsiu skųstis, kad jaučiuosi nelaimingas. Kelsiu sau uždavinį patirti tokį malonumą, kokį jaučiau būdamas dvylikametis, atradęs teatrą. Taip visuomet ir bandau daryti, jei būna sunku sugalvoti kitą projektą. Grįžtu prie savo meilės teatrui šaltinio. Tad grįžtant prie klausimo, aš norėčiau, kad ir suaugę žmonės vis atrastų savyje vaiką.
Kalbate apie malonumą kurti. Bet yra ir kitas požiūris – kad sunkumai ir kančia yra kūrybos šaltinis. Ką manot apie tai?
Asmeniškai neįsivaizduoju savęs kuriančio be pasimėgavimo. Be malonaus jaudulio nuo to, kokią būtybę ar pasaulį sukursiu. Tai ne visada reiškia, kad viskas paprasta ir lengva. Kai karštai trokšti ką nors sukurti, kai visos jėgos tave traukia įgyvendinti konkrečią viziją, neįsivaizduoju, kad tame galėtų nebūti džiaugsmo. Bet drauge pats procesas gali būti ir įtemptas, skausmingas. Tad, viena vertus, noriu su savo bendrakūrėjais jaustis gerai, džiaugtis kūryba. Kita vertus, įspėju ir tuos, su kuriais tenka kurti, ir sau nuolat primenu, kad šis amatas sunkus. Viskas jau sukurta. Jei norim, kad mūsų kūriniai būtų unikalūs, esame pasmerkti sunkiai dirbti. Tad apibendrinsiu: nemanau, kad kankynė yra būtina kūrybos sąlyga; kas tikrai būtina, tai deginantis troškimas.
Bet ir čia norisi prikabinti žvaigždutę ir pasakyti, kad menininkams tikrai kažkas nutiko per ekonominės krizės metus. Kai Graikijoje buvo daug mažiau galimybių, mes nustojome kopijuoti Centrinės Europos teatro stilių, sakykim, berlyniškąjį, Ostermejerio braižą. Sukilo noras, kad būtų išgirsti mūsų unikalūs balsai. Paprastai kurti norisi, kai aplinkoje nerandi, kas kalbėtų kaip tu, kas atspindėtų tavo pasaulį. Nesinori sakyti, kad žmonės turėtų patirti sunkumų, bet krizės metu pamačiau, ką davė ribotos galimybės rinktis. Padaugėjo įdomių meninių balsų. Atrodo, Šopenhaueris sakė, kad turi leistis į savo liūdesio gelmes, kad atrastum tiesą. Taigi greičiausiai abi būsenos reikalingos. Kaip senovės graikai siūlė – reikia rasti aukso vidurį.
–-
Euripides Laskarides tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programoje Kauno menininkų namuose rugpjūčio 11–12 d.
Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, partneriai Prancūzų institutas, Prancūzijos Haute regionas ir Prancūzų institutas Lietuvoje. Rėmėjai: Nyderlandų scenos menų fondas, Ramon Llull institutas.
„ConTempo“ rugpjūčio 1–21 d., Kaune ir Kauno rajone. Visa mokamų ir nemokamų renginių programa www.contempofestival.lt. Bilietus platina Kakava.lt.
