„Les Idoles“ – šiuolaikinio meno kolektyvas, jau penkerius metus žiūrovams dovanojantis užburiančius pasirodymus, kuriuose susilieja teatras, fotografija, kinas ir muzika. Grimo, meistriškos vaidybos ir nuolat besikeičiančių kostiumų pagalba scenoje vykstančios aktorių transformacijos įgauna keisčiausius pavidalus, ištrindamos ribas tarp vaidybos ir realybės. „Mums patinka laužyti kodus, keisti matymo kampą, kvestionuoti žmonijos jau užfiksuotus vaizdus“, – sako viena iš trupės įkūrėjų Chandra Grangean.
Trupę „Les idoles“ pristatyti nelengva, todėl geriau – pamatyti patiems. Tai padaryti bus galima jau visai netrukus – rugpjūčio 8 ir 9 d. vykstančiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“, kur trupė pristatys mobiliosios programėlės įkvėptą ir meniniu tyrimu tapusį pasirodymą „Reface“.
– Chandra, ar galėtumėte papasakoti, kaip susikūrė „Les idoles“ kolektyvas? Kaip jis keitėsi laikui bėgant ir kokia yra pagrindinė šios platformos filosofija?
– Kolektyvas gimė 2020 m., kai pradėjome kurti „Reface“ projektą. Vis dėlto mūsų bendradarbiavimas prasidėjo keliais metais anksčiau, kai susipažinome studijuodami Lione. Iš pradžių tai buvo kūrybinės paieškos be aiškaus tikslo – dalijomės įgūdžiais, idėjomis, žiūrėjome filmus, eksperimentavome su garsais, perukais ir makiažu. Laikui bėgant prie mūsų prisijungė ir kiti kūrėjai, tarp jų – muzikantas ir „Reface“ kompozitorius Martinas Malatray-Ravit. Trise daug laiko skyrėme eksperimentams su kūnu ir garsu, tyrinėjome transformacijos ir tapatybės temas. Mus vienijo žavėjimasis persikūnijimu, mėgdžiojimu, įsijautimu į kito „odą“ ir kūną, įvairių tapatybių atkartojimu.
Ši žaisminga mimikrijos ir įsikūnijimo praktika natūraliai peraugo į tai, kuo „Les Idoles“ yra šiandien – kolektyvą, kuriame persipina kino, fotografijos ir muzikos atspindžiai. Mūsų kūryba remiasi fiziniais ir muzikiniais tyrinėjimais, dažnai įgauna hibridines, netikėtas ar anachronistines formas. Mums patinka laužyti kodus, keisti matymo kampą, kvestionuoti žmonijos jau užfiksuotus vaizdus – tiek jau tapusius ikoniškais, tiek visiškai kasdieniškus.
– Ar jūsų kūryboje analizuojamos temos laikui bėgant keitėsi, ar nuo pat pradžių nuolat grįžtate prie tam tikrų klausimų, idėjų?
– Mėgstame kruopščiai gilintis ir tyrinėti vieną konkrečią temą, susitelkiant į specifinius klausimus. Pavyzdžiui, projekte „Reface“ nagrinėjame tapatybės ir transformacijos idėjas. Mūsų supratimu, tapatybė nėra kažkas pastovaus ar statiško – tai daugialypis, nuolat besikeičiantis reiškinys. Mes sąmoningai sutelkiame dėmesį ne į tai, kas yra aiškiai apibrėžta o į mažus, dažnai nepastebimus pokyčius, kurie keliauja per mūsų kūnus, jausmus, santykius, atmintį, istoriją ar net mus supančią gamtą. Viskas nuolat kinta, dažnai taip tyliai ir subtiliai, kad to net nepastebime.
– Kas šiai filosifijai, kūrybos būdui padarė didžiausią įtaką?
– Mūsų mąstymui didelę įtaką padarė François Jullien knyga „Les Transformations Silencieuses“ („Tylieji virsmai“). Ji padėjo mums atkreipti dėmesį į mikro-pokyčius – mažus, tylius pasikeitimus, kurie formuoja mūsų tapatybę ir aplinką, net kai to patys nepastebime. Tai paskatino mus dirbti su veido ir kūno, laikysenos transformacija.
Šiandien tęsiame šiuos tyrinėjimus įvairiais formatais: fotografijų paroda, edukacinėmis dirbtuvėmis (šokio ir grimo), o šiuo metu į transformacijos procesus gilinamės ne tik individualiai, bet ir grupėse. Tyrinėjame, kaip kūnai veikia vienas kitą, kaip jie sąveikauja ir keičiasi kartu, fokusuojamės į kolektyvinius pokyčius ir tarpusavio priklausomybę.
– Spektaklio pavadinimas kelia asociacijas su kaukėmis, veido pasikeitimu. Ką jums reiškia „Reface“ šio pasirodymo kontekste?
– Pavadinimas „Reface“ kilo nuo mobiliosios programėlės, leidžiančios akimirksniu „sukeisti“ veidus su kitu žmogumi, dažniausiai – kokiu nors garsiu asmeniu. Vos per sekundę atsiduri kito žmogaus kūne – garsaus muzikinio klipo ar gerai žinomo filmo scenoje. Būtent ši žaisminga tapatybės kaita tapo mūsų tyrinėjimų pradžia.
Pavadinimas daug pasako apie tai, ką mes tyrinėjame pasirodyme, kaip žmogus pereina nuo vienos tapatybės prie kitos, nuo vieno veido, vieno archetipinio vaidmens, prie kito. Mums tapatybė nėra kažkas nekintamo – vienu metu gali būti ir vienas, ir daugelis. Projekte žaidžiame su šia idėja: per fizines transformacijas, grimą, judesį.
– Vaizduojate konkrečius žmones?
Iš pradžių sukūrėme didelę vaizdų kolekciją – pasirinkome savo mėgstamų veikėjų, herojų portretus, kadrus iš mūsų mėgstamų filmų. Norėjome susikurti bendrą vizualinę kalbą. Vėliau susitelkėme į tris kino personažų poras, kurios mums simbolizuoja tapatybės dviprasmiškumą ir santykių įtampą.
Pirmoji pora – Adomas ir Ieva iš Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, 2013). Jie – du androginiški vampyrai, klajojantys per epochas ir bandantys prisitaikyti prie žmonių pasaulio. Mus traukė pati vampyro figūra – gebėjimas vienu metu gundyti ir pulti.
Vėliau tyrinėjome Beti ir Ritą iš Davido Lyncho filmo „Mulholando kelias“ („Mulholland Drive“, 2001). Kai Rita praranda atmintį, ji ima iš naujo kurti savo tapatybę per painų ir toksišką santykį su Beti. Mus sužavėjo ir slaugytojos Almos bei aktorės Elizabet santykis Ingmaro Bergmano filme „Persona“ (1967).
– Kaip atrodo šio pasirodymo kūrybinis procesas? Kaip vyksta pasiruošimas?
Kruopščiai studijavome šių personažų atvaizdus, stengėmės tiksliai atkartoti jų išvaizdą, laikyseną, veido išraiškas, emocijas – beveik kaip besimokydami naujo vaidmens. Kartais žengėme dar toliau: naudojome protezus, kad iškreiptume savo veidus ir kūnus, ištrintume asmeninius bruožus ir visiškai pasinertume į transformaciją. Su grimo meistre ieškojome medžiagų, kurios galėtų pakeisti veido formą. Eksperimentavome su lateksu, vašku, balionais, glicerinu, kol galiausia netikėtai atradome paprastą medicininį pleistrą.
Mums labai svarbios buvo ir fotografės Nadia Lee Cohen bei Cindy Sherman – abi jos kuria savotiškus autoportretus, kuriuose kaskart tampa vis kitu žmogumi, radikaliai keisdamos savo išvaizdą. Visai kaip ir minėti kino personažai ar Sherman bei Cohen darbai, mes mėgavomės savotišku tapatybės žaidimu – bandėme apsimesti kažkuo kitu, pasiklysti svetimose istorijose.
– Kiekvienas pasirodymas kelia savų iššūkių. Kokie momentai „Reface“ metu jums yra sunkiausi – fiziškai, emociškai ar psichologiškai?
Pasirodyme nėra vieno aiškaus momento, kuris būtų sunkiausias. Tikrasis iššūkis kyla bandant darniai sujungti skirtingus elementus. Šis kūrinys sudarytas iš daugybės sluoksnių: svarbus fizinis judesys, veido išraiškos, dueto santykis, ryšys su muzika ir apšvietimu, grimas, o galiausiai – laisvumas, emocijos ir vaizduotė.
Scenoje gyvai naudojame celofaną, medicininį pleistrą, dažus, perukus – transformuojame savo veidus tiesiog žiūrovų akivaizdoje. Šios medžiagos yra nenuspėjamos, todėl turėjome išmokti su jomis dirbti, suprasti, kaip jos reaguoja, kaip gali tapti transformacijos žaidimo dalimi.
Taip pat daug dirbome ties tuo, kaip atskirti veidą nuo kūno – mėgdžiojome savo herojų žvilgsnius, gestus, laikyseną. Fizinė „Reface“ choreografija susidėliojo tarsi dėlionė: Tildos Swinton veidas iš filmo „Only Lovers Left Alive“, Liv Ullmann laikysena iš „Personos“ ir pan.
Ne mažiau svarbi dalis scenoje – ryšys tarp garso, šviesos ir mūsų pačių. Nors turime aiškų struktūrinį planą, laikas čia niekada nėra griežtai apibrėžtas. Turime išlikti budrūs, nuolat klausytis vieni kitų. Mūsų keturių santykis scenoje nuolat keičiasi – veikiame vieni kitus, žaidžiame kartu, kad išlaikytume netikėtumo efektą.
Pasirodyme neįmanoma visko iš anksto užrašyti ir nuspėti. Tai ir yra ta kūrinio dalis, kuri neleidžia vaizdams ar personažams tapti per daug statiškais. Kiekvieno pasirodymo metu personažas gali išgyventi vis ką nors naujo, patirti kitokias emocijas ar pamatyti kitą „kraštovaizdį“.
Pagrindinis „Reface“ iššūkis – visų šių dalių darna. Turėdami tiek daug struktūrų, vis tiek stengiamės išlikti dviprasmiški, neapibrėžti, palikti vietos netikėtumui.
Interviu publikuotas žurnale „370“.
Kalbino:
Pasirodymą „Reface“ galite pamatyti rugpjūčio 8-9 dienomis Kauno miesto Kameriniame teatre. Daugiau informacijos: www.contempofestival.lt
„ConTempo“ festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
