Spektaklis, vykstantis ne teatro salėje, o medžių apsuptyje, ausinėse skambanti poezija ir pasirodymo eigą bet kada pakeisti galinti „gamtos režisūra“ – netikėtai nutūpusi antis ar atskriejantis diskgolfo diskas. Taip atrodo trupės „Teatro istorijos“ patyriminis spektaklis-kelionė „Brūzgynų eilės“. Pandemijos metu gimusi idėja įsileisti kultūrą į netikėtas erdves, šiandien yra tapusi autentišku meniniu nuotykiu, kurį jau netrukus bus galima patirti Kaune ir Kauno rajone vyksiančiame scenos menų festivalyje „ConTempo“. Pastarajam artėjant, mintimis apie spektaklį ir kūrybą vaikams dalinasi „Brūzgynų eilių“ idėjos autorė Kristina Mauruševičiūtė.
– Kristina, „Teatro istorijos“ gyvuoja jau septynerius metus. Įdomu, kokios vertybės ir tikslai vienija jūsų kūrybinę komandą?
– Ko gero, pirma atėjusi mintis – eksperimentai ir ieškojimai. „Teatro istorijos“ savo repertuare turi skirtingų žanrų spektaklius, kuriuos vienija tai, kad nuolat žvalgomės naujose teritorijose, niekuomet neiname jau išmintu keliu, nesiekiame kurti kanoninių spektaklių, tačiau išsikeliame meninius tikslus ir bandome juos įgyvendinti. Sukūrėme kaukių teatro spektaklį, spektaklius skirtingose erdvėse, ateityje planuojame ir šiuolaikinės klounados elementais paremtą pasirodymą.
Eksperimentai motyvuoja – apie juos nėra sukurta vadovėlių ir tai labai įdomu, leidžia pasikliauti savo nuojauta. Atsispiriame nuo temų, kurios mums labai artimos, asmeniškos, reikšmingos – tikime, kad tokios jos gali būti ir kitiems.
– „ConTempo“ festivalyje žiūrovai išvys jūsų sumanytą spektaklį „Brūzgynų eilės“. Kas įkvėpė šį pasirodymą ir netradicinę jo formą?
– „Brūzgynų eilės“ yra neatsiejamos nuo spektaklio-kelionės „Miesto eilės“. Turiu du vaikus ir pandemijos metu mačiau, kaip gyvename, koks siauras ir apribotas tapo mūsų kultūrinis gyvenimas. Sustojęs laikas buvo palankus naujų teritorijų paieškoms. Atsirado daug neskubėjimo, todėl sau ir vaikams skaičiau poeziją. Pradėjau galvoti apie kultūrines patirtis, kurios galėtų atstoti veiklas, mus supusias prieš pandemiją. Miesto eilės buvo pirmasis nuotykis atvirose erdvėse, leidęs sugrįžti į kultūrinį gyvenimą spektaklio mieste forma. Visgi, kai miestas pradėjo atsigauti, vėl atsidarė kavinės, parduotuvės ir kiti objektai, supratome, kad kovojame dėl erdvės. Kavinės nori išsinešti staliukus, o mes – statyti instaliacijas (juokiasi). Juokais, po vieno spektaklio su komanda pakalbėjome, kad pasirodymą reikia kurti gamtoje, kur niekas netrukdytų sumanytam veiksmui.
Pradėjome galvoti, kaip šiame žanre patirti gamtą bei lietuvišką poeziją ir išsirinkome vietą Vilniuje – Pūčkorių pažintinį taką. Tiesa, mūsų spėjimas dėl ramybės nebuvo visai tikslus, nes, pasirodo, ir miške vyksta daug gyvenimo. Mūsų premjeros dieną šalia pasirinktos vietos vyko tarptautinis diskgolfo turnyras. Netikėtai tai tapo spektaklio dalimi.
– „Brūzgynų eiles“ apibūdinate kaip spektaklį-kelionę. Kas vyksta jos metu?
– Labai svarbi spektaklio pradžia, nes būtent tuomet kviečiame žiūrovą patirti ir pamatyti kelionę-žygį širdies akimis, o tam reikia laiko, dar tiksliau – gebėjimo paleisti vaizduotę. Šio spektaklio sumanymo šaltinis yra ir mano pačios vaikystė. Vaikus ir suaugusiuosius norėjau sugrąžinti į tą laiką, kai anksti ryte išeini į kiemą ir nors jame nieko ypatingo nėra, vaizduotė ir žaidimai, aplinką paverčia pilna įvairiausių nuotykių, suteikia jai nauja prasmę, pasakoja istoriją.
Gamtoje spektakliai yra kitokie – esi laisvesnis. Žiūrovų nereguliuojame, todėl jie gali pastebėti tai, kas jiems įdomu.
Nors turime išankstinį scenarijų, dažnai ištinka netikėti, gražūs dalykai, kuriuos vadiname gamtos režisūra. Neretai jie būna stipresni, paveikesni, nei iš anksto sugalvotos scenos. Ko gero, nesame turėję vienodų spektaklių, nes aplinkybės, detalės ir patiriami nuotykiai nuolat kinta.
– Kokių reakcijų sulaukiate iš savo žiūrovų?
– Spektaklis interaktyvus, tad jau paties pasirodymo metu žiūrovai reaguoja ir pasidalija savo istorijomis, čia yra daug vietos spontaniškumui. Pavyzdžiui, sykį kelyje pamatėme rupūžę, o vienas vaikas pasiūlė mamai ją pabučiuoti – gal pavirs princu. Kito spektaklio metu, klausantis A. A. Jonyno eilėraščio, į prūdelį atskrido antis ir jos buvimas ten be galo tiko! Ne kartą girdėjome, kaip vaikai dėkoja tėvams, kad juos atsivedė į spektaklį. Toks ir yra mūsų tikslas – prie teatro priartinti tą auditoriją, kuri galbūt nėra įpratusi eiti į spektaklius.
– Spektaklyje skamba lietuvių autorių poezija – kiek ji pažįstama šiuolaikiniam žiūrovui? Kuo mūsų poezija ypatinga, išskirtinė?
– Man atrodo, kad lietuvių autorių poezija mums dar nėra gerai pažįstama, dažniausiai žiūrovai džiaugiasi, kad atrado naują, negirdėtą eilėraštį, prašo jį pakartoti, klausia, kas yra kūrinio autorius. Mūsų tikslas buvo surasti kuo įdomesnės poezijos, siekėme eilėraščius pateikti kaip įvykius ir istorijas, visi jie įgarsinti lietuvių aktorių, yra aukštos meninės vertės, juos lydi muzika, vizualiniai objektai, gamtos vaizdai, sinergija su įvairiais kontekstais.
Kai kurie spektaklyje nuskambantys eilėraščiai yra juokingi ir paradoksalūs, kiti – gilesni ir filosofiniai, turime ne tik šiuolaikinių poetų, bet ir klasikų. Beje vaikams jie labiausiai ir patinka. Pavyzdžiui, didelį įspūdį palieka Antano Baranausko „Anykščių šilelio„ ištrauka – vaikai jį išgirsta visai kitaip nei mes, suaugusieji.
– Kokia yra šiandieninė jaunųjų žiūrovų karta, kuo ir kaip pavyksta ją sudominti?
– Pastebėjome, kad vaikai siekia sudėtingų, paslaptingų dalykų, o intelektinis iššūkis jiems yra įdomiau nei paprastumas. Man atrodo, kad šiuolaikiniai vaikai yra smalsūs, nori daug žinoti, todėl su jais galima kalbėtis rimtomis temomis. Jiems patinka po spektaklio būti praturtėjusiems, patyrusiems kažką naujo. Vaikai mėgsta laisvesnį, atviresnį santykį, turiningas, paradoksalias istorijas, balansą tarp rimties ir žaismės, bėgimo ir ramaus buvimo.
Gamtoje spektakliai yra kitokie – esi laisvesnis. Žiūrovų nereguliuojame, todėl jie gali pastebėti tai, kas jiems įdomu. Itin turiningi spektakliai, į kuriuos žiūrovai ateina šeimomis – seneliai, tėvai, vaikai. Tokios patirtys kiekvienam šeimos nariui yra labai svarbios.
– Svarbų vaidmenį spektaklyje vaidina aktorius Artūras Dubaka. Kokia jo rolė?
– Artūras yra pagrindinis veikėjas, žmogus, kuris veda į šią patirtį, sukuria reikiamas aplinkybes, mato erdvę, geba į ją įsižiūrėti. Esame pastebėję, kad jeigu pagrindinis veikėjas yra atviras, tai per jį ir žiūrovai turi galimybę patirti stiprias emocijas. Vaidinti gamtoje nėra tas pats, kas vaidinti uždaroje erdvėje. Spontaniškumas, drąsa, pasiryžimas nuotykiui – visa tai tampa spektaklio dalimis. Pavyzdžiui, Italijoje į spektaklį pavyko įtraukti netoliese sėdėjusius žmones – jie ėmė žaisti, sekti spektaklyje vykstantį veiksmą, tapo jo dalimi. Įtraukti supantį pasaulį – tai yra išskirtinė šio žanro specifika.
Rugpjūčio 5–11 d. į Kauną ir Kauno rajoną jau šeštą kartą sugrįžta festivalis „ConTempo“ ir vėl subursiantis ryškiausius Lietuvos bei užsienio scenos menų kūrėjus. 7 dienas truksiančioje programoje – daugiau nei 45 šokio, cirko bei teatro pasirodymai ir per 30 valandų scenos patirčių.
Festivalio programa – www.contempofestival.lt
