1815 metais Sumbavos saloje (Indonezija) išsiveržė Tamboros ugnikalnis. Poveikį jautė ne tik aplinkinės salos, ugnikalnis lėmė „metus be vasaros“ – Šiaurės pusrutulyje kitų metų derlius buvo mažiausias per šimtmetį. Badavo ir europiečiai, o, pavyzdžiui, rašytoja Mary Shelley būtent tuo metu, kai, kaip ir kiti Ženevos gyventojai, laiką leido už uždaru durų, parašė „Frankenšteiną“.
Šiandieniniam žmogui sudėtinga suvokti XIX a. žemiečių santykį su įvykiais tolimuose kraštuose. Dabar naujienas išgirstame akimirksniu ir, keletą dešimčių metrų perbėgę išmaniojo telefono ekranu, žinome apie jas gal net daugiau, nei reikėtų. 1816 metais žmonėms tiesiog buvo šalta.
Nepaisant to, kad žinome tiek daug, tęsiame nerūpestingą gyvenimą šia diena ir renkamės verčiau iki nukritimo diskutuoti, kuris Holivudo filmas vertas daugiau milijonų. Disktuojame su tokiais pat vienišiais, savanoriškai įkalintais savo ekranuose. Ar mąstančių būtybių ateitis – mašinoje?
Išlikimo scenarijų (sako, fikcinį, bet ar tikrai?) parodoje „codex.prototype“ dėlioja tarpdisciplininio meno duetas „Bionics“ (Lina Pranaitytė ir Urtė Pakers). Kauno paveikslų galerijos pirmojo aukšto erdvę jos pavertė į mintis generuojantį labirintą. Vaikščioti juo, pradedant nuo akistatos su Tambora, galima vienumoje, kaip esame įpratę, bet prasminga jungtis į ekskursiją, kurioje galite susitikti ne vien tik bendraminčių, bet ir visai kitą požiūrį turinčių smalsuolių. Bet gyva diskusija visada įdomiau nei ekraninė.
„codex.prototype“ koridoriuose gyvybę laidoja pelenai, smalsumo kibirkštį žiebia mokslinių tyrimų detalės, palaimingą ekstazę žadą pulsuojantis raudonas lateksas ir metropolio skruzdėlynas ekranuose. Įtraukia ne tiek pačios struktūros, bet jų keliamos idėjos. Dueto „Bionics“ stiprybė – alkis medijai ir medijoms pačia plačiausia prasme, tad jau įdomu, kokį kūrybinių sprendimų kelią jos pasirinks ateinančiuose kūriniuose. Šiame jaudina ir neramina nesuskaičiuojamas kiekis būdų žmonijai sunaikinti save, viso labo bandant išrasti geriausią savo versiją. Ar tobulindami savo kūno ir aplinkos komponentus ir versdami juos imituoti save neprarandame žmogiškumo?
Parodoje lankiausi tą liepos savaitę, kai žiniose mirgėjo išvargę Graikijos ugniagesių veidai. Dabar rugpjūtis, turistai nuraminti ir toliau plūsta į tobulą orą ir atostogų fotografijas garantuojančią šalį. Jei į „codex.prototype“ eičiau šiandien, matyt, pelenų koridoriumi žengčiau mąstydama apie liepsnojančią situaciją Vakarų Afrikoje. Bet rytoj, kitą savaitę, kitą mėnesį, dienos aktualijos bus jau kitos. Ar spėsim parašyti tą scenarijų?
