Įsivaizduokite, jūsų senelis ar prosenelis – KGB agentas. Stribas. Baltaraištis. Neišvengiama tiesa, kad dalies šiuolaikinių lietuvių protėviai savo poelgiais įsirašė į blogiečių sąrašus. Nėra lengva apie tai kalbėti viešai. Bet įmanoma. Juk nesame už tai atsakingi. Vokiečio vaizdo menininko, kurio darbuose tyrinėjamos galios rungtynės ir kiti socialiniai klausimai, Clemenso von Wedemeyerio senelis buvo Vermachto karininkas. Taip pat jis su savimi vežiodavosi 16 mm kamerą.
Su Clemensu von Wedemeyeriu susitikau šią vasarą. Abu lankėmės Kauno IX forto muziejuje, kur iki spalio 29 dienos veikia paroda „Bachmutas. Genocido veidai 1942 | 2022“. Ja, atvežta iš Ukrainos, siekiama nubrėžti paraleles tarp 1942 m. Holokausto tragedijos, per kurią Bachmute (Artemovske) nužudyta per 3000 nekaltų civilių, daugiausia žydų, ir rusų vykdyto miesto naikinimo 2022–2023 m. „Ši paroda atskleidžia istoriją dviejų genocidų, kuriuos skiria aštuoni dešimtmečiai, tačiau abu įvykdyti represinių režimų: nacistinės Vokietijos ir šiuolaikinės rusijos“, – rašoma anotacijoje.
Parodos kuratorė Mariia Mizina (Nacionalinis istorinis memorialinis draustinis „Babin Jar“) į ekspoziciją įtraukė ne tik ukrainiečių menininkų bei fotožurnalistų darbus, istorinę medžiagą, bet ir C. von Wedemeyerio videokūrinį „Bachmutas 2023“ (Bakhmut 2023, 11 min.), kuriame gretinami jo senelio ir paties menininko užfiksuoti to paties miesto vaizdai, pateikiama ir dokumentinė medžiaga.
Clemensai, gal galėtumėte papasakoti apie šio kūrinio priešistorę? Ar seniai žinojote apie medžiagą, kurią jūsų senelis filmavo tuometiniame Artemovske?
Aš pats nepažinojau savo senelio. Be to, mano mama buvo įvaikinta, todėl tiesioginio kraujo ryšio su juo net ir neturiu. Visgi man buvo prieinama filmuota medžiaga, kurią Antrojo pasaulinio karo metu jis užfiksavo kariaudamas Vokietijos pusėje Prancūzijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Mano mama perdavė juostas Vokietijos federaliniam archyvui, taip pat rodė filmuotą medžiagą į mūsų namus užsukusiems istorikams. Taigi prisimenu, kad visa tai mačiau labai anksti ir kad tie filmai man padarė įspūdį, nes tai buvo 16 milimetrų juostos, tokia sena technologija, bet turėjo praeiti daug metų, kol ėmiausi su tuo dirbti. Daug metų jaučiau, kad noriu ką nors padaryti su šia medžiaga, tiesiog reikėjo laiko, kad sugebėčiau tai daryti.
Pirmiausia medžiagą pristačiau 2016 m. parodoje Berlyne, kūrinys „P.O.V“ yra septynių kanalų instaliacija. Tai yra, pristačiau septynis skirtingus būdus, kaip susigyventi su šia medžiaga. Tai esė, interviu ir kitos išraiškos priemonės. Taip pat scenos rekonstrukcija trimatėje kompiuterinio žaidimo aplinkoje. Čia pritaikiau teismo ekspertizės metodą. Prireikė laiko, kad sugebėčiau išvystyti neideologišką požiūrį į kino istoriją. Tokį požiūrį pasitelkiau ir kai kuriuose kituose darbuose.
Po 80 metų grįžote į miestą, kurį regėjo jūsų senelis. Kaip sekėsi Bachmute?
Iš pradžių nenorėjau važiuoti, nes nenorėjau eiti savo senelio, kad ir netikro, pėdomis. Kažkaip nesinorėjo sekti nusikaltimų pėdsakais. Taigi šiek tiek bijojau. Bet pabendravęs su kuratore Dana Brezhnieva ir menininku Mykola Ridnyi pasijutau laukiamas ir suprastas, tad nusprendžiau parodyti šią medžiagą Bachmute. Ją papildžiau Vokietijos archyvuose rastais dokumentais – Vermachto vadovybės susirašinėjimais dėl vėlavimo spręsti žydų klausimą ir problemų frontuose.
Tai buvo geras, prasmingas laikas. Man buvo netikėta, kad ukrainiečiai jau žinojo apie mano senelio užfiksuotą medžiagą ir prieš keletą metų netgi buvo surengę parodą apie vokiečių okupaciją. Taigi, mano baimės ir išankstinės nuostatos neturėjo priežasties. Be to, tai buvo proga pirmąkart aplankyti Ukrainą, nes Vokietijoje, ypač mokantis mokykloje, ši šalis tiesiog neegzistavo žemėlapyje. Vėliau, žinoma, situacija pasikeitė, bet aš ten nebuvau lankęsis. Sakyčiau, tai simptomas, būdingas daugeliui mano kartos žmonių. Jiems nelabai rūpėjo Ukraina ar kitos šalys, esančios tarp Vokietijos ir Rusijos.
Kaune rodomame jūsų darbe matome vaizdus, užfiksuotus kelionės metu, taip pat jau po to rusų sugriautą Bachmutą. Ar nujautėte, kad prasminga būtų įamžinti, kaip miestas atrodo 2021-aisiais?
Su savimi pasiėmiau kamerą, bet keliaudamas nebuvau tikras, ar noriu ką nors nufilmuoti Bachmute. Dabar suprantu, kaip pasisekė, jog filmavau, bet tada nieko neturėjau suplanavęs. Žinojau, kad jei ką nors fiksuosiu, galbūt pabandysiu paieškoti kampų ar vietų, kur filmavo senelis, bet nemaniau, kad tai virs nauju kūriniu, nes man tas projektas atrodė baigtas. Na, bet, kaip matome, istorija dar nebaigta.
Paroda, kurioje rodomas ir jūsų darbas, yra pirmoji Nacionalinio istorinio memorialinio draustinio „Babin Jar“ surengta paroda už Ukrainos ribų. Kaip manote, ar tai gali turėti realų poveikį tam, kaip klostosi situacija? Ką nors pakeisti, sustabdyti?
Tikiu kultūriniais mainais, taip pat neabejoju, kad reikia išsaugoti atmintį. Juk žiūrėjimas į ją padeda geriau suvokti, kas įvyko. Bet užkirsti kelią? Nemanau, kad tai įmanoma. Tačiau manau, kad būtina dirbti su turimais vaizdais, išlaikyti archyvus gyvus. Tai labai svarbu. Nes kai tik archyvai uždraudžiami, sunaikinami ar pamirštami… Noriu pasakyti, kad sunku lyginti istoriją, bet, manau, jos reikia tam, kad turėtume įrankių, padedančių bent kiek geriau suprasti dabartį.
Spalį Lietuvoje – parlamento rinkimai, tad parodos atidaryme lankėsi ir kalbas sakė daugiau politikų nei įprastai. Galbūt reikėjo daugiau laiko suteikti svečiams iš Ukrainos… Kiek, jūsų nuomone, galima politizuoti tokią parodą?
Tai probleminis klausimas. Manau, nėra naudinga viską politizuoti. Bet kartu tai labai politinė paroda, ir, turiu pasakyti, darau išimtį eksponuodamas joje savo kūrinį, bet tik dėl to, kad tai istorinė politinė paroda. Mano darbas savotiškai eseistinis, tad ribos yra šiek tiek laisvesnės. Bet, mano požiūriu, menas visada kažkiek politiškas, net jei stengiasi toks nebūti. Juk tada jis taip pat yra politinis ėjimas, kviečiantis ištrūkti iš kasdienės politikos, iš ideologijų ir viską sunepatoginti.
Clemensai, ar pasikeitėte kaip menininkas po to, kai jūsų gyvenime atsirado Bachmutas?
Žinote, kasdien matau vaizdus, stebiu dalykus, kurie vyksta aplink. Klausimas tik toks – kada imi su tuo ką nors veikti? Šįkart tiesiog pajutau būtinybę dirbti su šia medžiaga. Jei nebūčiau gavęs kvietimo iš ukrainiečių, jei nebūčiau pakviestas į parodą Berlyne, gal nebūčiau prie tų juostų priėjęs taip greit. Bet dabar jaučiau poreikį. Skubėti kartais reikia vien tam, kad tai, kas svarbu, nebūtų pamiršta. Taigi mano darbo metodai nepasikeitė. Tik atsirado skubos.
