Jei sudarinėčiau sąrašą priežasčių, dėl kurių verta kraustytis į Kauną, vienas iš pirmųjų punktų neabejotinai būtų galimybė kada tik panorėjus (įterpiant išnašą, kad tokie norai turi būti muziejaus darbo valandomis) susitikti su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir jo paveikslais. Parymoti prie „Karalių pasakos“, susirasti savo ženklą „Zodiako“ paveikslų cikle, pagalvoti apie amžinybę arba laikinumą žiūrint į „Žemaičių koplytstulpius“.
Dar iš vaikystės prisiminimų likęs pas močiutę rastų ir sklaidytų albumų kvapas, kuriuose sakralus, tylus ir magiškas kūrėjo pasaulis atsiskleidė net ir ne itin kokybiškai atspaustose reprodukcijose.
Tokie jausmai aplankė prieš susitikimą su Egidijumi Stanciku, Kauno M. K. Čiurlionio draugijos pirmininku ir Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovu. Su juo kalbėjomės apie Čiurlionio draugijos veiklą ir, žinoma, patį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
Paklausiau pašnekovo, ar ir jis prisimena pirmą susitikimą su šiuo kūrėju. Stanciko prisiminimai taip pat nuvinguriavo į vaikystę. „Mamos brolis buvo kunigas ir slėpė tarpukario žurnalus. Juos radau palėpėje ir pasislėpęs vartydavau. Taip keliavau po kūrybos pasaulius, paslaptingus ir įtraukiančius“, – pasakojo Egidijus. Vėliau jo pažintis su Čiurlionio kūryba tęsėsi mokykloje Tauragėje, savaitgalio išvykų metu Kaune, kur ir įvyko pirmasis „gyvas“ susitikimas su Čiurlionio paveikslais. Pirmininkas prisimena, kad, pabuvus Čiurlionio pasaulyje, nesinorėjo išeiti. „Šis susitikimas tuomet susiliejo su Milašiaus poezija, vaikystės ūkais, miražais, kurie gimsta iš medžių, rūko siluetų ir saulės spindulių, sklindančių per ūką.“
Egidijus Stancikas Čiurlionio draugijai pirmininkauja jau dvejus metus. Dar nuo studijų laikų pažinojo pirmąjį draugijos, o dabar garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, bičiuliavosi su Čiurlionio šeima bei ilgamečiu pirmininku Petru Bingeliu, tad, kaip pats sako, natūraliai buvo įtrauktas į veiklas, edukacijas su moksleiviais ir buvo draugijos nariu be narystės. „Prie Čiurlionio draugijos mane patraukė aktorė Rūta Staliliūnaitė, kviesdama prisidėti prie jos rengiamų literatūros skaitymų, o po P. Bingelio mirties draugija, ilgai ieškojusi naujo pirmininko, galiausiai įtikino juo tapti mane. Taip prasidėjo nauja veikla ir uždaviniai.“
Draugija buvo įkurta 1987 metais, inicijavus profesoriui Vytautui Landsbergiui. Įkūrimas nebuvo sklandus dėl tuometinės politinės situacijos – draugija oficialiai neįteisinta ir tik padedant Česlovui Kudabai įregistruota kaip vienas iš tuometinio Kultūros fondo padalinių. Pirmininku buvo patvirtintas V. Landsbergis, pavaduotoja – M. Mildažytė-Kulikauskienė, sekretore – R. Bukaveckienė, iždininke – L. Jacinavičiūtė. Draugijos veiklos sritimis išskirti Čiurlionio kūrybos tyrinėjimai, populiarinimas, leidyba, sklaida, memorialinių vietų puoselėjimas ir globa. Įdomu, kad vienas pirmųjų tikslų buvo ir M. K. Čiurlionio muziejaus fizinių patalpų išsaugojimas – tuo metu dalyje to paties pastato įsikūręs Karo muziejus siekė išsiplėsti ir Čiurlionio muziejaus erdvėse. Klausimas išspręstas tik abiem muziejams gavus Architektūros ir istorijos paminklo statusą, užtikrinantį neliečiamumą.
Draugijos veikla plėtėsi, o Kauno M. K. Čiurlionio draugijos įkūrimas tapo postūmiu ir kitiems miestams – draugijos atsirado Vilniuje, Senojoje Varėnoje, Druskininkuose, Plungėje. 1995 m. Vilniuje įkurti Čiurlionio namai, tapę ir naujuoju draugijos centru, o Kaune veikianti dalis tapo jo skyriumi. Visgi ilgainiui Kauno padalinys, gausiausias narių skaičiumi, atsiskyrė ir tapo savarankiškai veikiančia draugija, išlaikiusia statusą iki šių dienų. Ir dabar Čiurlionio vardas jungia nemažą grupę iniciatyvių žmonių – Kauno draugijos sąrašuose yra apie keturiasdešimt narių, iš kurių aktyviai veikia apie dvidešimt. Draugijos nariai susitinka kartą per mėnesį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje esančioje Osvaldo Daugelio bibliotekoje – aptariami strateginiai ir einamieji reikalai. „Atsinešame savų idėjų, ieškome, su kuo kooperuotis. Draugijos nariai keičiasi gan natūraliai, tartum perduodami estafetę kitai kartai“, – pastebi E. Stancikas.
Pasirodo, jog grįžęs į Druskininkus Mikalojus Konstantinas brolius mokydavo ruošti blynus, o kepdamas juos apversdavo ne įrankiais, o švysteldamas į orą.
Tapti nariu ar nare, atrodytų, paprasta – tereikia prisijungti prie susitikimų ir sumokėti simbolinį nario mokestį. Tačiau pirmininkas priduria, kad atrankos kriterijus, tiesa, skirtas atsakyti pačiam / pačiai sau, nustatytas – tai susidomėjimas Čiurlionio asmeniu bei jo kūryba, taip pat noras augti šioje aplinkoje prisiimant atsakomybę už savo idėjas. O kokius pagrindinius tikslus kelia draugija? „Mūsų pagrindinis rūpestis – kad kiekvienas lietuvis žinotų Čiurlionį, kaip žino ir supranta Kovo 11-osios svarbą, kaip esame atsakingi už savo šiandieną, savo ateitį, taip turime vertinti ir Čiurlionį. Atrasdamas jį, atrandi ir daugybę kitų šviesulių – Vaižgantą, Baranauską, Valančių, Kymantaitę ir kitus, kurie gimė ir augo sunkiomis sąlygomis, bet apimti idealizmo, kūrybiškumo – jie mums paliko šviesos simbolius. Ir gali padėti ugdyti savo dvasios spindesį, savo unikalų pasaulį su pagarba kitam, kviečiant bendrystei, o ne užsidarymui, pavydui, pykčiui, karui. Kaip niekad mums reikia tokio pagarbaus atsigręžimo į šalia esantį žmogų – tą gali paskatinti bet kuris menininkas, bet Čiurlionis mums turbūt trumpiausias tiltas“, – svarsto pašnekovas.
Kauno M. K. Čiurlionio draugija šį tikslą stengiasi pasiekti įvairiomis veiklomis: edukaciniais darbais su moksleiviais ir studentais „Jaunųjų čiurlioniečių“ sekcijoje, meninėmis programomis, pažintinėmis išvykomis, ekskursijomis „Čiurlionio takais“, mokslinės medžiagos rinkimu ir tiriamąja veikla. Šiuos jubiliejinius metus draugija pradėjo literatūrine-muzikine kompozicija „M. K. Čiurlionis – lietuviškosios tapatybės simbolis“, surengta M. K. Čiurlionio muziejuje. Stancikas pridūrė, jog ši Violetos ir Antano Bakučių sukurta ir įgyvendinta literatūrinė kompozicija nuosekliai atskleidė Čiurlionio prasmės klodus, menininko unikalumą ir aktualumą. Draugija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriumi, ketina pastatyti M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės suolelį Aleksote, o pats Stancikas svajoja apie renginį, kuriame būtų skaitoma Čiurlionio žodinė kūryba, ir skatina visų kartų įsitraukimą: „Kaip Čiurlionio pasakoje jaunas žmogus ant suolelio sėdėdamas sulaukia senelio kvietimo į paieškas, taip ir mes norime įtraukti jaunesnę kartą. Šiuo metu „Jaunieji čiurlioniečiai“ veikia paraleliai, bet ne kartu, o norėtųsi kaip gražioje didelėje šeimoje sėdėti visoms kartoms prie vieno stalo, kurti tąsą ir perduoti vertybes. Palaikome glaudžius santykius su Čiurlionio muziejumi, Čiurlionio šeimos nariais, Vilniaus ir kitų miestų Čiurlionio draugijomis“, – apibendrina pirmininkas.
Prisiminiau muziejuje rengtą apklausą, kurios metu žmonės dalijosi mintimis apie tai, kas jiems yra Čiurlionis. O ką jūs pirma pamatote išgirdę jo pavardę? Galbūt iškyla miškas, angelai, jūra, simfonijų garsai, Čiurlionio portretas ar nuotrauka, kurioje ant jo peties galvą ilsina žmona Sofija? Jo asmenybė ne mažiau daugiasluoksnė nei kūryba. Draugijos pirmininkas prisimena, kaip po vieno renginio draugijos nariai ir svečiai vaišinosi specialiai šiai progai keptais Čiurlionio blynais. Pasirodo, jog grįžęs į Druskininkus Mikalojus Konstantinas brolius mokydavo ruošti blynus, o kepdamas juos apversdavo ne įrankiais, o švysteldamas į orą. Kompozitorius turėjo ir kitą hobį, tad jei Druskininkuose pateksite į fechtavimosi turnyrą, pavadintą Čiurlionio vardu, nenustebkite – jis pats mokėsi ir kitus mokė fechtuotis. „Galbūt verta ir fechtavimosi pagrindų edukaciją ar blynų apvertimo ore čempionatą surengti? Norime parodyti, kad Čiurlionis nėra nišinis, skirtas tik profesionalams, jis turi savus širdies dūžius, žaismingus įpročius ir gali mus įkvėpti gražesniam tarpusavio bendravimui. Kas prisilietė prie Čiurlionio, jo niekada nepamirš. Dalis jo kūrybos liks paslaptimi, bet vibracijos, energija, sklindanti iš jo paveikslų, muzikos, minties, vizijos, žodinės kūrybos, įtraukia į ypatingą pasaulį, pakviečia į susitikimą su savimi. Čiurlionis egzistuos ir be mūsų, o mums egzistuoti be jo būtų daug pilkiau“, – apibendrina mūsų pokalbį draugijos pirmininkas.
Net ir nesilankant muziejuje, Čiurlionio ženklus galim sutikti ten, kur visiškai nesitikim. Taip nutiko ir man – įpusėjusi rašyti šį tekstą, pastebėjau ant šaldytuvo priklijuotą magnetuką su Čiurlionio atvaizdu ir „Pilies pasakos“ motyvu. Kur jis buvo anksčiau? Šįkart ilgai stebeilijau į jį, mintimis lipdama į tos pilies bokštą. Priimsiu tai kaip ženklą, atliepiantį ir Egidijaus Stanciko mintį, jog stiebdamasis link Čiurlionio atrandi save.
