Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. kovo mėnesio numeryje, kurio tema – „Čiurlionis“.
Čiurlionio 150-metis vilnija plačiai – kaip tik pradėjęs rašyti šį tekstą per radiją išgirdau visus šiuos metus ir planuojamus renginius vienijantį šūkį „Giliau, nei siekia žvilgsnis“, raginantį pasinerti į Čiurlionio laiką. Ir tikrai – galime iki nukritimo aptarinėti jo kūrinius, juos interpretuoti, pasinerti į virtualią čiurlionišką realybę, skelbti apie šį menininką pasauliui, jo vardu pakrikštyti Lietuvos oro vartus, ir visa tai – gražios iniciatyvos, neabejotinai sulauksiančios tikslinės auditorijos dėmesio. Bet kad iš tiesų geriau suprastume genijaus mintis, mums reikėtų tiesiog nusikelti į jo epochą. Sakau „tiesiog“ suprasdamas, kad keliu sau neįmanomą užduotį. Kaip galėčiau įsijausti į XX a. pradžios aplinkybes, jei net nebesugebu iš namų išeiti be telefono?
Jo palikti šįkart ir nerekomenduoju. Telefono prireiks norint surasti vieną kitą atokesnį objektą ar tiesiog įsijungti grotuvą, kuriame suksis Čiurlionio kūryba. Žinoma, ir nufotografuoti netikėtą Kauno kampą, neabejotinai atsiversiantį pasileidus nauju maršrutu. Jį į mano pašto dėžutę atsiuntė agentūra „Kaunas IN“. Anksčiau džiuginę teminiais maršrutais, vedžiojančiais po Aleksotą, Šilainius, Vilijampolę, gatvės meno kūrinius, Kauno medinukus, industrinį paveldą ir kt., šįkart turizmo, ekskursijų ir turiningų pasivaikščiojimų entuziastai irgi pasidavė čiurlionizacijai. Žinoma, idėjos atspirties taškas – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, į kurį maršrutas kviečia sugrįžti net keliskart. Bet prasideda jis…
Atvykimas
…tikrai, kurgi reikėtų pradėti maršrutą „Čiurlenantis Kaunas“, dedikuotą iš Dzūkijos kilusiai, lietuviškai vėlokai pramokusiai asmenybei, šiame mieste praleidusiai itin mažai laiko, apsilankiusiai vos keliskart? Svarbu pastebėti, kad tai naujas žemėlapis, kuris neimituoja prieš keletą metų parengto nacionalinio projekto „Čiurlionio kelias“, bet su juo neišvengiamai susikerta. Naujasis gidas kreipia mane į Laisvės alėją, bet įsivaizduoju, kad į Kauną Čiurlionis turėjo atvykti traukiniu. Tai buvo 1908 metais, skubant į pirmąją lietuvių dailės parodą Kaune. Ji antrosios vilnietiškosios parodos pagrindu surengta tuomet Laisvės al. stovėjusioje Adamčiko progimnazijoje.
Kaip Čiurlionis, taip ir mes Kauną iš Vilniaus pasiekiame pro tą patį tunelį, susisiekimui atvertą dar 1862 metais. Kito tokio, aktyviai naudojamo, Lietuvoje ir nebėra. Tiesa, atvyksta šiuolaikinis keleivis jau ne į tą pačią istorinę geležinkelio stotį, pasitikusią ir išlydėjusią daugybę istorinių asmenybių, liudijusią daug džiaugsmingų ir skaudžių mūsų tautai įvykių. Antrojo pasaulinio karo metais stotį susprogdino besitraukiantys vokiečiai, o tai, ką matome šiandien, – sovietų statinys.
Iš stoties išeinu į – ir sutapk tu man – M. K. Čiurlionio gatvę. Ji taip pavadinta 1919 metais, kiek anksčiau Kauną okupavusių vokiečių vadinta Hansastrasse, cariniu laikotarpiu – Donskaja. Beje, kitaip nei daugelis Pirmosios Respublikos metu pagerbtų tautos herojų, sovietinės okupacijos metais Čiurlionis niekur nedingo – panagrinėjus, kiek dėmesio, lėšų, pastangų buvo skirta jo 100-mečio minėjimui 1975 metais, akivaizdu, kad šis anksti miręs menininkas ne savo noru pritiko sovietiniams naratyvams.
Kitoks Kaunas
Užsižaidžiau pavadinimais, ar ne? Metas į Adamčiko progimnaziją, kurios nebėra, – maždaug šioje vietoje stovi modernistinės architektūros pavyzdys – Kauno miesto savivaldybė. Apie ailės parodą išlikę šiek tiek pikantiškos informacijos. Pavyzdžiui, kad paveikslus iškabinęs Čiurlionis nusprendė nelikti atidarymui – tikrai, ir dabar yra žmonių, nemėgstančių oficialių kalbų… O toliau pasakoja Sofija Kymantaitė:
„II-ąją parodą nutarta vežti į Kauną. <…> Važiuoju ir aš padėti Konstantinui tos parodos rengti. <…> taigi nei kiek nesusimastę, kad visai nepridera pirmininko pavaduotojui sprukti iš parodos atidarymo – nusprendziame bėgti. Paroda buvo Adamciko progimnazijos patalpose. Laisves alėjos gale dygo iš žemės pompa, kur kaimiečiai, atvaziavę į turgų, pasigirdydavo arklius – puikus dalykas! Vienas pompuoja, kitas prausiasi. – Šiek tiek apsišvarinę, einame senamiesčiu, einame, pasiemę už rankų, per tiltą į Aleksoto kalnus…“ (Iš S. Čiurlionienės atsiminimų)
Dabartinio Vytauto Didžiojo tilto per Nemuną tuomet dar nebuvo, jis tik neseniai atšventė 95-ąjį gimtadienį. 1908 metais Kaune nė nekvepėjo optimizmo architektūra ir tokiais technikos šedevrais kaip funikulieriai. Ir apskritai Kaunas nelabai kvepėjo – juk tuometiniu Nikolajaus prospektu (nors Čiurlionienė mini Laisvės alėją, šis vardas – tik nuo 1919 m. vasario) dardėdavo arklinis tramvajus, o ir Steponas Kairys tuo metu užsiėmė dar ne Kauno miesto sanitarinių tinklų projektavimu.
Kalbant apie tiltą, kuriuo perėjo įsimylėjėliai, irgi svarbu prisiminti, kad tokio, kaip šiandien, jo tikrai nebuvo. Štai ką šiemet rašė Vytauto Didžiojo karo muziejaus atstovas Kęstas Vasilevskis: „Rusijos imperijos laikais gyvavo toks kaunietiškas anekdotas, kad sezoninis Aleksoto tiltas, kuriuo iš Kauno buvo galima nueit į Užnemunę, buvo pats ilgiausias pasaulyje ir kelionė juo trukdavo net dvi savaites. Taip buvo todėl, kad šiapus Nemuno galiojo stačiatikių Julijaus kalendorius, o kitame krante – katalikiškas Grigaliaus kalendorius. Skirtumas tarp kalendorių – trylika dienų.“
Darbai
Pasigrožėjus Kauno senamiesčio panorama, kuri per šimtą su trupučiu metų pakito nedaug (tik horizonte reikalai jau visai kiti), metas keliauti atgal į centrą ir kopti jau į kitą kalną – Pelėdų. Eikime per Maironio gatvę, taip pakrikštytą 1919 metais, o iki tol ir rusiškai, ir vokiškai vadintą Naująja. Čia stovi namas, ant kurio šiandien išvysite balto pudelio ir jo šeimininkės neofreską – tai jiems priklauso pastatas, svarbus miesto ir šalies istorijai. Laukiant, kol bus pastatyta laikinoji Čiurlionies galerija, čia buvo saugomi iš Rusijos (kur paveikslai slėpti nuo Pirmojo pasaulinio karo) parvežti ir iš anksti našle tapusios Sofijos įsigyti menininko darbai.
Apie šio pastato istoriją maršrute „Čiurlenantis Kaunas“ paskaitykite daugiau, ji verta jūsų laiko. O mes skubame į Žaliakalnį, anuomet – miesto pakraštį, atiduotą steigti taip reikalingai Kauno meno mokyklai. Kūrybinė aura puikiai tiko ir galerijai suręsti iš – koks apsukrumas – susprogdinto Kauno tvirtovės objekto plytų. Galerija, statyta kaip laikina, tebestovi ir šiandien, ji priklauso Kauno kolegijos Menų akademijai, čia netrukus turėtų būti atidarytas analoginės fotografijos centras, bet prieš tai, šį rudenį, vyks viena iš Kauno bienalės parodų. Čiurlioniui, tikiuosi, tai patiktų – juk jis anuomet buvo tuolaikinis ir dar tarpdisciplininis menininkas.
Suvis įdomiausia, ką jis manytų apie Kauno modernizmo „karūną“ – jo vardo muziejų, dominantį dailės, architektūros, muzikos ir kitų menų mylėtojus iš Lietuvos ir viso pasaulio. Osvaldas Daugelis, ilgametis muziejaus direktorius, mūsų žurnalui yra pasakojęs apie italų profesorę, kurią, studijavusią Maskvoje, draugai į tuomet užsieniečiams uždarą Kauną pažiūrėti Čiurlionio atvežė… perrengę vatine striuke. Gal Konstantinas įsitaisytų O. Daugelio vardo bibliotekoje, kupinoje įdomiausių meno leidinių? O gal maukšlintųsi VR akinius ir paskraidžiotų savo paties įkvėptuose „Angelų takų“ pasauliuose? Jau įvyko ir naujojo Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko tandemo kūrinio „Pasaulių sutvėrimas“ premjera. Virtualios realybės patirčių kūrėjai tikina, kad su Čiurlioniu dirbti lengva!
Išvykimas
Ir O. Daugelio, ir kitų amžinybėn iškeliavusių Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovų Pauliaus Galaunės, Petro Stausko kapai – Petrašiūnų kapinėse. Čia ilsisi ir Sofija Čiurlionienė, net 47 metus buvusi našle ir mirusi 1958 metais. Greičiausiai toks buvo šeimos sprendimas – laidoti ją Kaune, bet pats Čiurlionis juk ilsisi Rasų kapinėse Vilniuje. Hm… Tai klausimas jau kitam tekstui.
Kaune yra ir ne mažiau įdomios, labai senos Eigulių kapinės – į jas taip pat kreipia „Čiurlenančio Kauno“ maršrutas. Juk Konstantinas turėjo net 4 brolius ir 4 seseris. Didelės Čiurlionių šeimos narių likimai įvairūs. Dalis jų vinguriavo Kaune.
Valerija Čiurlionytė buvo kultūros veikėja, muziejininkė – ji 1915 m. Lietuvių dailės draugijos įgaliota į Maskvą lydėjo nuo karo evakuojamus brolio paveikslus, o 1919 m. rūpinosi jų grąžinimu, vėliau daug metų dirbo ne kartą čia minėtame muziejuje, su seseria Jadvyga puoselėjo jo atminimą. Kaip ir daugybe įvairių talentų pasižymėję broliai – politikas, visuomenės veikėjas Stasys ir muzikas, architektas Povilas, Valerija palaidota Eigulių kapinėse. Puikias ekskursijas po jas, o ir po Petrašiūnų kapines, veda gidas Laimonas Užomeckis – rekomenduoju pasekti jo puslapį „Kauno detalės“ ir užsiregistruoti į artimiausią tokį pasivaikščiojimą.
„Čiurlenantis Kaunas“ – žemėlapis, ypatingas tuo, kad neturi aiškios pradžios ir pabaigos. Bet, kaip matote, kelia daug minčių. Atsispyrus nuo architektūros ir objektų, kuriuos iš tiesų galime aplankyti (ar bent pamatyti senose fotografijose), jis kviečia pasikelti į kitą patyriminį lygmenį. Tiltai, miškai, panoramos, horizontai – rodos, Čiurlionio kodas amžiams įsirašęs į Kauno, miesto, kuris jam nespėjo tapti savu, DNR. Tad pasižadu sau šią vasarą tęsti pasivaikščiojimus ir išbraižyti naujų paralelių savo ir Čiurlionio mikrokosmosuose.
