„Jie buvo nurašyti ir išmesti, bet aš parsinešiau“, – juokiasi Kristina Petrauskė, pastebėjusi, kad žiūriu į jos darbo kabinete stūksančius riterio šarvus. Su istorike, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorės pavaduotoja, pokalbiui susitinkame ne pirmąkart – mūsų pažintis įvyko tiesioginiame LRT KLASIKOS eteryje, vėliau žurnale „Kaunas pilnas kultūros“ aptarėme, kaip pasiekti „Tik Tok“ auditoriją pasakojant istorinius faktus. Chistorike internete prisistatanti Kristina man yra pasakojusi ir apie muziejuje veikiančias parodas. Bet šis susitikimas – ypatingas, nes priešais mus ant stalo guli Kristinos Petrauskės debiutinis romanas „Slanimo raganos. Sapiegos byla“.
Istorinis, tikrais XVII a. šaltiniais grįstas romanas pirmiausiai pristatytas Vilniaus knygų mugėje, iš ten namo laimikį parsivežiau ir aš. Knygos nugarėlė iškart intriguoja: „Vilniaus vaivados Leono Sapiegos valdinė Ona, pravarde Korotka, apkaltinama kerėjimu. Vienas Slanimo miestietis pareiškia, kad Ona nužiūrėjo jo žmoną, o žydas prekeivis dievagojasi buvęs jos prakeiktas. Tardoma kaltinamoji, vildamasi išsigelbėti, išsitaria žinanti, ką išties derėtų siųsti į laužo liepsnas. Gretimo kaimo popo žmoną bajorę Rainą, visų gerbiamą pribuvėją. Ji užkerėjusi Vilniaus vaivados sūnų Joną Stanislovą Sapiegą ir užleidusi jam melancholiją. Ona tikina žinanti, kaip Sapiegą atkerėti, kad šis vėl jaustųsi laimingas ir vėl užsimanytų vesti, bet ar ja patikės teisėjai? Ar Raina stos prieš teismą ir ar kilmingajai pavyks išvengti Salemo raganų lemties?“
Pokalbis su Kristina Petrauske skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“
Kristina, smagu, kad pakvietėte susitikti jūsų darbo kabinete, nes man pirmiausiai ir buvo smalsu, ar „Slanimo raganos“ gimė šiame istorija įkrautame pastate.
Rašymas užgriuvo mane netikėtai, tad eksperimentavau, nes reikėjo atrasti rutiną. Juk tai mano pirmoji knyga! Iš pradžių bandydavau rašyti kabinete, per pietų pertraukas, bet nepavykdavo, nes norėdavau toliau spręsti darbinius klausimus. Supraskite, darbas šiame muziejuje man labai malonus, sunku netgi kartais jį darbu pavadinti. Jei ir likdavau po darbo valandų su mintimi, kad štai atsidarysiu nešiojamą kompiuterį ir pilsiu savo raganas, nieko neišeidavo – verčiau tvarkydavau kokį darbinį reikalą. Namuose, kadangi auginu du mažus vaikus, taip pat būdavo daug buities reikalų. Taigi susikūriau tokią rutiną, kad, baigusi darbą, dviems valandoms einu į kurią nors Laisvės alėjos kavinę, ir ten, ausinėse skambant muzikai, tiesiog intensyviai rašau, kol parašau nustatytą tos dienos žodžių kiekį.
Kokia muzika skambėjo rašant „Slanimo raganas“?
Dažniausiai tai įkvėpdavo rašyti apie raganas. Pagrinde tai būdavo dviejų mano mėgstamų kompiuterinių žaidimų „Skyrim“ ir „Witcher“ garso takeliai. Man labai patinka dirbti būtent su tokia muzika, nes žaidimams ji kuriama atitinkamai, siekiant sukoncentruoti smegenų veiklą į tai, ką šiuo metu veiki, nenukreipiant dėmesio.
Kai pasirodė pirmosios žinios apie jūsų knygą, man reikėjo pasitikrinti internete, ar toks miestas Slanimas iš tiesų egzistuoja, nes pavadinimas skamba kažkaip mistiškai. Pasirodo, jis dabartinėje Baltarusijoje! Įdomu, kodėl nusprendėte romano siužetą megzti būtent Slanime? Kaip jis atsirado jūsų gyvenime?
Pirmiausia atsirado knygos protagonistė, popo žmona Raina. Tiek ji, tiek visi kiti veikėjai iš tiesų kažkada gyveno. Visus juos atradau dviejų tarpusavyje susijusių moterų bylose, kuriose šios yra kaltinamos kerėjimu. Abi moterys gyveno Slanimo apylinkėse. Kadangi Raina – bajoriškos kilmės, jos istorija buvo užrašyta, teisminiai procesai vyko iki pat tribunolo, dokumentų yra daug.
Yra dar vienas tokio pasirinkimo motyvas. Kai kalbame apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, labai dažnai apsiribojame pasakojimais iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Tai yra, kalbame apie tuos miestus, dvarus, pilis, kurie yra dabartinėje Lietuvoje. Į tai, kas Lietuvos didžiausios kunigaikštystės sukurta buvo dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, ir nekreipiame dėmesio, o po to pykstame, kad šitai mūsų paveldą neva vagia.
Knygos pabaigoje yra ją skaitytoją išlydintis jūsų tekstas apie tai, kad teko nuolat kovoti tarp faktų ir fantazijos. Iš tiesų kaip šie du priešingi pasauliai dera Kristinos Petrauskės galvoje?
Atsisėdau rašyti su tokia nuostata, kad dabar jau, kai atsisėsiu, tai rašysiu tik pagal šaltinį, labai griežtai. Bet kai įpusėjau knygą, raganos kovojo su vampyrais (šypsosi). Aišku, tai yra etnografinė medžiaga, kuri yra paremta tais pačiais šaltiniais. Taigi pradėdama galvojau, kad griežčiau laikysiuosi šaltinių sudėlioto stuburo, bet kuo toliau, tuo labiau leidau kerotis fikcijai ir fantazijai. Aišku, tuo pačiu jaučiausi labai įsipareigojusi prieš tuos asmenis, kurie veikia mano knygoje, nes juk tai yra tikri žmonės. Jie gyveno, turėjo savo viltis, norus, jausmus, tragedijas. Nenorėjau apie juos prifantazuoti kažko neigiamo. Ir net mano neigiami personažai turi pateisinimą, kodėl jų likimas ir sprendimai buvo tokie, kokie buvo. Taigi sunku buvo. Nuolat perklausdavau savęs, ar neįžeisiu istorinio asmens, ar taip galėjo būti, ar ne. Na, keleto dalykų negalėjo būti, bet aš juos palikau. Tarkime, ryšiai su Žemaitija yra šiek tiek perspausti, nes man norėjosi, nors ir veiksmas vyksta baltarusiškoje LDK dalyje, įlieti ir Lietuvos etninio paveldo. Todėl knygoje daug žemaičių.
Yra klausiančių, ar bus antroji „Slanimo dalis“. Yra tokių minčių, mąstau, kur galėčiau krypti, ir manau, kad ten ir fantazijai leisiu labiau atsiskleisti. Skaitytojai sako: labai įdomu, bet norim daugiau fantazijos! O aš pabijojau.
Istorikas, tapęs grožinės literatūros autoriumi, nėra itin retas reiškinys, bet ne visų bandymai sėkmingi. Kaip jūsų kolegos reagavo sužinoję, kad rašote romaną? O gal bandėte nuslėpti?
Bandžiau nuslėpti, taip. Bet keli dėstytojai jau perskaitė ir labai pozityviai atsiliepia tiek apie istorinį pasakojimą, tiek apie mano rašymo stilių ir būdą. Džiaugiuosi.
Nenorėčiau, kad mano klausimas nuskambėtų įžūliai, bet knyga, mano akimis, maloniai parašyta, ji lengvai skaitosi. Taigi kaip išmokote rašyti?
Nežinau, aš tiesiog rašiau. Tikrai negalvojau, kad moku rašyti, bet tiesiog atsisėsdavau ir pildavau. Ir iš to gavosi tas, kas gavosi. Aišku, turbūt daug reikia padėkoti redaktorei, nors su ja teko ir pasipykti.
Socialiniuose tinkluose jūsų pasakojama istorija telpa į labai trumpą laiko tarpą. Vieną minutę – tuo juk ir išgarsėjote! Chistorikės paskyra turi tūkstančius sekėjų. O dabar debiutavote knygų mugėje – kokių naujų gerbėjų ten atradote?
Tikriausiai yra taip, kad auditorija socialiniuose tinkluose nėra labai skaitanti, dėl to ji ten ir yra. O knygų mugėje malonu buvo sužinoti, kad mano auditorija, ta, kuri nėra skaitanti, atėjo su tikslu pradėti skaityti. Smagu ir tai, kad Lietuvoje istorinis romanas apskritai yra labai populiarus. Žinoma, tai ir Kristinos Sabaliauskaitės įtaka, ji atrakino šią Pandoros skrynią, ir visi pradėjo rašyti. Svarbiausia, ne tik rašyti, bet ir rasti savo skaitytoją.
Knygų mugėje sutikau pačių įvairiausių skaitytojų – nuo paauglių iki vyresnio amžiaus žmonių. Iš visų sulaukiu pakankamai gerų atsiliepimų, įvertinimų, kad „taip lengvai skaitosi apie sunkų objektą“. Nors gaunu ir pastabų, kad kartais kalba sudėtinga, bet čia aš padariau tokį dalyką, kurio istorikus labai griežtai moko nedaryti. Tai yra, neperimti šaltinio kalbos. O mano siužetai dažnai surinkti iš įvairių XVII a. bajorų atsiminimų, laiškų. Ir aš tą kalbą mėgdžiojau, labai tiksliai mėgdžiojau, stengdamasi parinkti tuos žodžius, kuriuos jie vartojo, ir sudėti juos taip, kad jie būtų priimtini ir suprantami šiuolaikiniam skaitytojui.
Kaip „Slanimo raganos“ paveikė Chistorikės toną ir soc. tinkluose aptariamas temas?
Tikrai paveikė įrašų dažnumą (šypsosi), nes po darbo muziejuje prioritetu tapo ne turinio kūrimas, o knygos rašymas. Dabar, kai leidžiamas jau antrasis knygos tiražas, iš sekėjų sulaukiu daug su jos turiniu susijusių klausimų, į kuriuos ir atsakau.
Kodėl jums svarbu kalbėti apie istorines moterų asmenybes, o ir moteris, kurių istorijos dėl įvairių priežasčių nebuvo užrašytos?
Visame mano turinyje nuo soc. tinklų, radijo laidų, tinklalaidžių iki knygos feministinė linija yra labai labai svarbi. Nestojau į istoriją su mintim, kad dabar štai pasakosiu moterų istoriją, kalbėsiu apie sufražistes ir Žemaitę, bet įstojusi mūsų istorijoje pasigedau žmonių, kurie nebūtų vyrai. Man visą laiką buvo įdomu istorijoje atrasti tuos faktus, tuos fenomenus ar tuos asmenis, su kuriais aš galiu tapatintis. Savaime suprantama, tai yra moterys. Ne bajorės su pūstais krinolinais, o paprastos miestietės ar valstietės. Kaip vyko jų gyvenimas, kaip jos maitino savo vaikus, kokia buvo kasdienybė, pramogos? Man visa tai labai rūpėjo, ir todėl pradėjau tyrinėti egodokumentus. Tai žmogaus sukurti dokumentai nuo laiškų iki silva rerum tipo užrašų, kuriuose galima rasti taip vadinamų razinkų.
Tokiuose šaltiniuose atradote ir raganų?
Taip, ir apskritai moterų, kurios gyveno paribiuose. Pirmiausia tai buvo valstiečių liudijimai. Tuomet tokias bylas pirmiausiai nagrinėdavo vadinamame kuopos teisme, ir įdomu tai, kad yra liudijimų, XVII. a. užrašytų lietuvių kalba. Vienas dėstytojas man apie tai užsiminė, ir aš patikrinau, nes man buvo įdomu patyrinėti pačią kalbą. Tai buvo liudijimai apie kerėjimą. Geras dalykas, kad tarpukario istorikas Konstantinas Jablonskis irgi domėjosi kerėjimo, raganysčių bylomis, ir visas, kurias jam pavyko surasti, publikavo. Taigi galėjau paimti didelį bloką sutvarkytų šaltinių ir pradėti gilintis.
Nors raganų deginimas – praeitis, bet ar sutiktumėte, kad perkeltine prasme jis vis dar gajus?
Taip, matyčiau analogiją su kaltinimais nebūtais dalykais, metamais nepatogiems žmonėms. Yra svarbus niuansas, kad moterys, kurios būdavo kaltinamos kerėjimu, dažnai ir pačios tikėdavo, kad kerėjo ir prikerėjo. Tai jau psichologiniai dalykai. Apskritai manau, kad ši knyga aktuali, nes padeda suprasti, kiek daug mes kaip moterys pasiekėme, tuo pačiu – kiek mums dar daug trūksta iki to, kad lygybė tarp lyčių būtų pasiekta. Distancijos įvertinimas turėtų padėti atsikratyti vis dar girdimo pasakymo „aš tai ne feministė“, nors tokius žodžius tarianti moteris neretai studijuoja universitete ir veikia tai, kas prieš šimtmetį būtų neįmanoma. Taigi knyga tuo pačiu gali įkvėpti rasti stiprybės toliau kovoti už save ir savo drauges.
Istorijoje irgi vyrauja mados – Kaune jau ne pirmi metai daugiausiai dėmesio skiriama tarpukariui. Taigi ir romanų apie Kauną siužetas dažniausiai vyksta tuo laiku. Ar yra kauniečių interesų sferoje vietos XVII amžiui?
Tikrai taip. „Slanimo raganose“ neatsitiktinai minimi kauniečiai, man tai buvo labai svarbu. Be to, jei jau kalbame apie kerėjimus ir burtus, turiu paminėti, kad Kaunas išskirtinis tuo, kad turi labai gerai išsaugotą savo senąjį archyvą. Palyginti su sostine, esame daug turtingesni. Ir, aišku, Kaune iš tiesų yra užfiksuota labai nemažai kerėjimo bylų, kuriose net gatvės nurodomos. Tad tikrai būtų galima visą romaną apie raganystes Kaune susukti.
Žinau, kad jau rašote naują knygą. Apie ką ji bus?
Tai bus istorijos populiarinimo knyga, kurios tikslas yra papasakoti Lietuvos istoriją iš asmenų, kurie nėra taip gerai prisimenami mūsų istorijos viešajame naratyve, perspektyvos. Turėtų būti 24 pasakojimai, chronologiškai pasakojantys istoriją nuo Mindaugo iki Rusijos kariuomenės išvedimo, kiekvienam amžiui skiriant po 2-3 pasakojimus. Tai nebus griežtas istorijos vadovėlis, rašydama neslepiu jausmų.
Pavyzdžiui, pirmasis skyrius skirtas pasakoti Lietuvos karalystės susidarymo istoriją, bet tą darau ne Mindaugo, o jo sūnaus, kuris buvo vienuolis, Vaišelgos, akimis. Bandau iš savo pozicijos įsijausti į Vaišelgos elgesį, į jo jausmus, jo potyrius. Tarkime, kaip jautėsi Mindaugo sūnus iš Lietuvos miškų ir pelkių, pirmą kartą pamatęs kalnus? Juk jis buvo vienas iš tų pirmųjų žmonių, tiek toli nuo Lietuvos nukeliavusių. Antrasis pasakojimas skirtas Algirdo žmonai Julijonai. Kęstučio ir Algirdo istorija bus pasakojama iš jos perspektyvos – kaip Tverės kunigaikštytė matė Lietuvos kilimą.
Knygą „Slanimo raganos. Sapiegos byla“ išleido „Alma littera“
