Ketvirtadienį, vasario 9-ąją, šeštą popiet oficialiai atveriamos „Literatūros savaitės“ klubo durys. Durys, tiesa, oficialiai priklauso Maironio lietuvių literatūros muziejui (MLLM), bet bendrystė ir įrankių mainai – viena Kauno kultūrinio gyvenimo stiprybių.
„Kviečiame į pirmąjį šalyje knygų klubą, kuriame drauge renkasi skaitytojai ir literatūros profesionalai“, – sveikinasi klubas, o kvietime minimi profesionalai – MLLM kultūrinės veiklos organizatorė, literatūros apžvalgininkė Agnė Cesiulė, literatūros kritikas ir tyrinėtojas Ramūnas Čičelis, rašytojas Laurynas Katkus. Pirmojo klubo susitikimo dalyviams padiktavę skaitytinų ir aptartinų knygų sąrašą, visi trys dar spėjo į keletą mano klausimų.
Klubai ir knygų pristatymai bibliotekose, klubai ir literatūros rubrikos radijuje – kodėl reikėjo dar vieno, ir kuo šis – kitoks nei kiti Kaune egzistuojantys literatūros mylėtojų klubai?
Laurynas: Visi kalbėjimo apie knygas būdai yra teisėti ir reikalingi. Mano supratimu, Kaune ir visoje šalyje jų nėra per daug, priešingai – trūksta.
Literatūros savaitės klube norime akcentuoti diskusinį momentą, nebijoti nuomonių išsiskyrimo. Man regis, kad šitie dalykai skaitytoją traukia nei įprasta knygos anotacija ar panegirikos autoriui. Kartu norisi, kad kritika neliktų „patiko/nepatiko“ lygmenyje, o būtų pagrįsta argumentais. Kadangi knygų skaitymas yra mūsų amatas, manau, tą galime garantuoti, kaip profesionalų rašytojo ir jo kūrybos konteksto pristatymą.
Kita vertus, nesiekiame vien išsakyti savo nuomonę, bet norime gyvo bendravimo, grįžtamojo ryšio. Todėl klubo renginiai vyks gyvai.
Jei dabar neturite klausimų, labai gali būti, kad niekad neturėsite atsakymų.
Kokius Kauno literatūros savaitės tikslus atliepia ši nauja organizacija?
Laurynas: Visų pirma – skatinti bendruomeninį knygų skaitymą, apčiuopti šiuolaikinės literatūros tendencijas, atkreipti dėmesį į įdomiausius kūrinius. Tikiuosi, kad ne vienas klube aptartas ir skaitytojams patikęs autorius vėliau apsilankys ir mūsų festivalyje. Taigi klubas bus ir savotiška Kauno literatūros savaitės statybos aikštelė.
Literatūros savaitės renginius iki šiol lankiusiems, matyt, klubo nariai jau pažįstami – visgi kodėl būtent Agnė, Laurynas ir Ramūnas? Gal vyko kokia slapta atranka į šią ložę?
Agnė: Esu „Kauno literatūros savaitės“ festivalio kolegijos narė ir kartais dalyvauju užkulisuose, kaip vienas iš reflektuojančių balsų. Tačiau į šią kompaniją patekau turbūt ir todėl, kad šiuo atveju atstovauju Maironio lietuvių literatūros muziejui, kuriame, pasitarę su Laurynu, numatėme rengti klubo susitikimus. Esu literatūros tyrinėtoja, turiu literatūrologinį išsilavinimą, rašau knygų ar literatūrinių reiškinių apžvalgas, kalbinu autorius, be to, turiu patirties ir knygų klubų veikloje. Kaip seksis šįsyk – matysim.
Ramūnas: Nemanau esąs patekęs į „ložę“. Šis klubas turi savąją koncepciją, kurią daugelis žiūrovų per pirmąjį susitikimą, manau, supras. Buvimas klubo nariu suteikia dažnai trūkstamą galimybę ne vien skaityti įdomias knygas, bet ir išbandyti savo įžvalgas tarp kolegų ir publikos akivaizdoje.
Tarp būdų pristatyti literatūrą kvietime minite provokaciją ir šmaikštumą. Kodėl to reikia?
Agnė: Tam, kad būtų smagu – tiek mums patiems, tiek kitiems atėjusiems skaitytojams.
Ramūnas: Šmaikščiai ir provokatyviai žvelgti į beveik visus tikrovės reiškinius, man regis, beveik būtina, nes perdėtas rimtumas yra labai prasto skonio reiškinys.
…o jei niekas iš salės nekalbės, nedrįs pasisakyti? Ką tuomet darysite?
Agnė: Bandysime komunikuoti, užmegzti ryšį, užkrėsti savo pavyzdžiu. Tačiau nenorinčių kalbėti tikrai neversime. Žmonės, kurie ateina tiesiog pasiklausyti pokalbių apie literatūrą, visada yra laukiami ir lygiai tokie pat svarbūs kaip ir tie, kurie turi ką pasakyti.
Ramūnas: Skamba griežtai, bet publikai galima priminti sparnuotą frazę: „Jei dabar neturite klausimų, labai gali būti, kad niekad neturėsite atsakymų.“ Fatališka, bet…
Įprasta, kad mėnesį (ar kitą sutartą laiko tarpą) tokių klubų nariai skaito vieną knygą. O čia – net keturios. Tempas rodosi tikrai profesionalus, ar privaloma ir „iš gatvės“ ateisiantiems dalyviams būti viską perskaičius?
Agnė: Tikrai neprivaloma. Visada yra įdomu aptarinėti jau perskaitytą knygą, tačiau, jei ir ne, galbūt mūsų aptariamos knygos juos sudomins, įkvėps perskaityti, padės susidaryti jų vaizdą, paskatins užduoti klausimą ar pakomentuoti kuria nors knygoje esančia tema – bus puiku.
Laurynas: Vienas iš mūsų sumanymo akstinų ir pavyzdžių buvo legendinis vokiečių „Literatūrinis kvartetas“ su garsiuoju kritiku Marceliu Reichu-Ranitzkiu priešakyje. Tas kvartetas per vieną kartą aptardavo dar daugiau knygų…
Negaliu nepaklausti, kodėl būtent šios keturios knygos (Bianca Bellova „Ežeras“ (Sofoklis, iš čekų kalbos vertė Kristina Karvelytė), Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“ (Kitos knygos), Sigito Parulskio Laiko nusikaltimai“ (Alma Littera), Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“ (Baltos lankos, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas) – visos lyg ir ne vakar Lietuvoje išleistos, bet vis dar šviežios. O kas dar jas vienija?
Agnė: Šių knygų pasirinkimo argumentai šiek tiek skiriasi, tačiau jos visos turi vienokį ar kitokį simbolinį svorį – žinomumą / populiarumą, šie kūriniai ar jų autoriai buvo pastebėti literatūros kritikų bei įvertinti premijomis, apdovanojimais.
Laurynas: Knygos – ne bandelės, jų galiojimo laikas neribotas. Kuomet knygų aptarimo ir skaitymo procesas vyksta vangiau nei norėtųsi, prieš kelerius metus išleistos knygos iš tiesų dar yra visai „šviežios“.
Renkantis norėjosi kad taikiklyje sueitų knygos žinomumas, skaitytojų dėmesys ir jos estetinė kokybė.
Galbūt, nespėsiantiems prisijungti ketvirtadienį, jau atskleistumėte ir kito klubo susitikimo skaitinių sąrašą?
Agnė: Galvoje jau turiu sąrašą knygų, kurias norėčiau pasiūlyti skaityti kitam susitikimui, tačiau kuri iš jų bus atrinkta, dar nežinau.
Ramūnas: Man regis, bus gerai, jei klubas galės pasiūlyti knygas, kurios nėra vienareikšmės ir kurių prasminis pasaulis teikia galimybių įvairiai į jas žvelgti ir diskutantams, ir žiūrovams.
Laurynas: Pavadinimų dabar atskleisti negaliu, nes galutinis sąrašas atsiras tik bendrai sutarus. Tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad jame bus ir lietuvių, ir pasaulio autorių, kad šalia skaitytojus dominančių romanų nepamiršime ir kitų žanrų. Turime nemažai įdomių idėjų, pavyzdžiui, daryti vienos temos knygų aptarimą.
Kur, jei ne namuose knygas skaito Agnė, Laurynas, Ramūnas – ar yra šiam ritualui draugiškų viešų vietų, kuriomis, nesibaimindami dėl žmonių antplūdžio, pasidalintumėte su kitais?
Agnė: Skaitymas man yra rimta ir atsakinga darbo dalis. Nemėgstu, o gal nemoku skaityti prabėgomis, kelionėse, judriuose parkuose. Turiu sukaupti visą dėmesį, skirti tam laiko ir turėti gana tylią darbo vietą – tai gali būti ir mano kambarys, ir darbo vieta muziejuje, ir universiteto skaitykla. Tiktų ir atokesnis stalelis pustuštėje kavinėje, kurioje galima užsisėdėti.
Ramūnas: Kadangi jau beveik dešimtį metų skaitau tik savo namuose, Jonavoje, esančiame fotelyje, įprotis yra tvirtas. Artimiausiu metu jo keisti neketinu.
Laurynas: Įprastinėmis mano dienomis skaitymui yra skirti vakarai. Galiu tik pritarti poetui Raineriui Mariai Rilkei, rašiusiam „Man vakaras – knyga“. Bet man gerai skaitosi ir kur nors keliaujant, kaip dabar, pargrįžtant iš Ukrainos.
