Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos (Birutiečių) istorija prasidėjo dar tarpukariu. Anuomet organizaciją sudarė per 600 moterų, kurias siejo ne tik ryšys su kariuomene, bet ir nuoširdus noras padėti kitam, puoselėti patriotiškumą bei kurti jauną valstybę.
Po Nepriklausomybės atkūrimo atgimusi draugija ir toliau puoselėja šias vertybes bei buria veiklias moteris ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir dar penkiuose miestuose. Apie birutietišką veiklą kalbėjomės su Asta Reklaityte, kurios mama dar tarpukariu vadovavo Šiaulių miesto Birutiečių draugijai, o pati pašnekovė daugelį metų priklauso organizacijos padaliniui Kaune.
Astos pasakojimai apie jos šeimos likimą bei ryšius su kariuomene galėtų tapti atskiru straipsniu. Jos tėvas, kurio portretas kabo ant svetainės sienos, buvo Gedimino pulko vadas Ukmergėje. Vėliau vykstant rotacijai visa šeima persikėlė į Šiaulius, kur jis tarnavo kaip Trečiosios pėstininkų divizijos vadas. Karininkais buvo ir Astos tėčio broliai bei pusbroliai – karo gydytojai, pulkininkai. Mama karininkiją rėmė kaip viena iš Birutiečių narių Šiauliuose. Tiesa, Asta sako, kad vaikystėje girdėjo nedaug pasakojimų apie organizaciją: „Nepriklausomybės pradžioje tai nebuvo lengvos temos, o vėliau gyvenimas išvis pasisuko kita linkme.“
Pasaulis toks susiaurėjęs, visiems reikia pagalbos.
Drastiškas posūkis, kurį mini moteris, – tai Antrojo pasaulinio karo pradžia bei pirmoji sovietų okupacija. Astos tėvas buvo atleistas iš tarnybos, vėliau suimtas, o okupacinė valdžia visą likusią šeimą ištrėmė į Sibirą. Ar taip nutiko dėl tėčio aukšto rango kariuomenėje, Asta sako nežinanti: „Kas dabar gali pasakyti, kokios išties tos priežastys? Tai buvo melo imperija, kuri itin ryškiai reiškiasi ir šiandien. Tremtyje atsidūrė ne tik mano mama ir sesuo, bet ir seneliai bei tetos šeima.“ Iš tremties šio straipsnio herojė su mama ir seserimi grįžo po septyniolikos metų – Sibire, Tomsko srityje, palikusios keturis kapus.
Istorijos saugotojos
Kaunietė pasakoja, kad organizacijos atkūrimo iniciatorėmis tapo prieškario karininkų žmonos, pirmosios Birutietės. Joms šis draugijos atgaivinimas buvo itin svarbus, tad pradėjo ieškoti vienos kitų, ankstesnių narių bei tarpukariu tarnavusių vyrų dukrų. Taip žodžiui sklindant iš lūpų į lūpas, pradėjo burtis šiandienės draugijos narės. „Tuo metu mes visi tarsi kažko ieškojome. Aš pati apie atkuriamą organizaciją sužinojau visai atsitiktinai. 1990 metais susilaužiau ranką ir poliklinikoje vaikščiojau į mankštą. Prie manęs priėjusi moteris paklausė, ar neturėjau ryšių su karininkija. Iš jos sužinojau, kad atkuriama Birutiečių draugija. Pati pažinojau nemažai karininkų dukrų, tarp jų ir mano pusseserė, ir buvusi bendradarbė. Taip iš bendrų pažįstamų, atsitiktinai atrastų ryšių ir didelio noro mes kūrėmės“, – prisimena Asta.
Mane savo namuose priėmusi pašnekovė sako, kad šiandien vyresnių draugijos narių pareiga – priimti jaunas birutietes, padėti joms integruotis, supažindinti su organizacijos istorija, nuveiktais darbais, tradicijomis. Draugijos pradžia galima laikyti 1922-uosius, kai ltn. Vlado Nagevičiaus iniciatyva buvo įkurtas Moterų komitetas kariams, ligoniams ir neįgaliesiems globoti, būręs karo medikų žmonas. Vėliau nuspręsta kviesti ir kitų karininkų žmonas. Taip po trejeto metų Kaune įkurta Karininkų šeimų moterų draugija. Joje veikė daug mokytojų ir kitų išsilavinusių moterų. 1935 m. kovą organizacija pasivadino Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės vardu, minėdama jos 550 mirties metines. Buvo sukurta organizacijos vėliava, sudarytos atskiros organizacijos sekcijos: pedagoginė, medicinos, kultūrinė. Tarpukario Birutietės įsteigė 20 vaikų darželių, iš kurių keli dirbo pagal Montessori programą, Lietuvos karininkų ramovėje organizavo šalpos renginius, kuriuose surinkdavo lėšų tarnaujančių vyrų ginklams. „Kraštas stojosi ant kojų, visko trūko, žmonės neturėjo daug galimybių gauti išsilavinimą“, – to meto organizacijos motyvaciją aiškina Asta. Deja, organizacijos veikla Lietuvoje sustojo sovietų okupacijos metu, tačiau verta paminėti, kad tradicijas toliau vystė į Vakarus pasitraukusios moterys. JAV buvo išleistas specialus Birutiečių albumas, palaikoma draugijos dvasia.
Sesės Birutietės
Dabar Birutiečių organizaciją sudaro tiek šiuo metu tarnaujančių, tiek anksčiau kariškiais buvusių vyrų žmonos bei dukros. Kauno organizacija į savo gretas taip pat mielai priima ir tarnaujančias karininkes moteris. Birutiečių veiklą palaikančios, tačiau ryšių su karininkija neturinčios moterys gali būti organizacijos rėmėjomis – dalyvauti susirinkimuose ir veiklose.
Paklaususi, kas sieja organizacijos nares, neskaitant šeimos statuso, išgirstu atsakymą – nuoširdus patriotiškumas bei noras padėti ir užjausti kitą žmogų. „Karininkų žmonos savaime randa bendrystę, nes turi panašios patirties, viena kitą palaiko, kai jų vyrai išvyksta į misijas, susiduria su sveikatos bėdomis, būna sužeisti ar žūsta“, – pasakoja Asta. Susitikimų metu organizacijos narės sprendžia aktualiausius klausimus, planuoja bendras veiklas. Tačiau ryšys tarp narių tuo neapsiriboja: „Mes tikrai artimos, vadiname viena kitą sesėmis. Nepaisant amžiaus skirtumo, bendraujame betarpiškai, viena kitą palaikome, užjaučiame, padedame. Kartais tai gali būti paprasčiausias skambutis kitai narei, negalinčiai išeiti iš namų. Niekas to nereikalauja, bet širdyje jauti, bet negali to nedaryti.“
Nuo bėgimo iki pyragų dienos
Greta viešai nematomos organizacijos pusės, kurią norisi pavadinti moters moteriai paramos sistema, Birutietės vykdo ir visuomeniškas veiklas. Nemažai dėmesio draugija skiria jaunimo ugdymui. Kasmet Birutietės į stovyklą kviečia tarnaujančių karių šeimų vaikus. Asta įsitikinusi, kad patriotiškumo dvasią reikia ugdyti nuo vaikystės, nes suaugusiam žmogui įskiepyti tokią vertybę jau gerokai sunkiau: „Jeigu vaiko šeima bei kiti supantys žmonės puoselėja tautines vertybes, jis tai perima. Pamenu, grįžusi iš tremties, pajutau, kad man tiesiog kvepia Lietuvos oras. Tokio jausmo negali išsakyti – jis ateina iš vaikystėje įskiepytų vertybių, prisiminimų.“
Laikmetis viską keičia, tačiau tarpukariu išgrynintas organizacijos tikslas nešti lietuvybę ir pagarbą kariuomenei išlieka ir šiandien.
Asta priduria, kad organizacija aktyviai lanko mokyklas, organizuoja kultūrinius renginius, tačiau dabar šiek tiek daugiau dėmesio skiriama labdaringoms veikloms. Anksčiau finansinė šalpa buvo teikiama misijose žuvusių karių šeimoms, tačiau po pandemijos ir prasidėjus karui Ukrainoje parama itin reikalinga didesniam kiekiui žmonių. Birutietės vykdo pagalbos ukrainiečiams iniciatyvas, organizavo labdaros akciją Afganistano vertėjų šeimoms. Praėjusių metų pavasarį Kauno ramovėje Birutietės susitiko su Diana Nausėdiene ir Lietuvoje įsikūrusių ukrainiečių šeimomis, parengė joms dovanų, siekdamos palengvinti integraciją. „Pasaulis toks susiaurėjęs, visiems reikia pagalbos. Manau, neturėtume per prievartą lįsti į šių šeimų gyvenimą, tačiau galime pasiūlyti dalyvauti užsiėmimuose, išvykose, bendrauti, padėti, kai joms to reikia“, – mąsto Asta.
Birutietėms jau tradicija tapo kasmetinis bėgimas „In Memoriam“, skirtas pagerbti tais metais žuvusius karius, Pyragų diena, kurios metu renkama parama bėdoje atsidūrusioms karininkų šeimoms, konferencijos Palangoje, Advento vakarai, padėkos renginiai, dovanėlių ruošimas kariams į misijas bei kitos iniciatyvos.
Viena svarbiausių draugijos švenčių – vasario 5 d. minima Birutės vardo diena, kai Kauno karininkų ramovėje susirenka tautiniais rūbais pasipuošusios Birutietės iš įvairių miestų, vyksta iškilmingas naujų narių priėmimas. Tradiciškai naujosios Birutietės neša žvakę ir taria žodžius: „Birutės vardu šventą ugnį nešu.“
Taip pat draugija dalyvauja visų valstybinių švenčių iškilmėse, lapkričio 23 d. mini Lietuvos kariuomenės dieną. Organizacijos iniciatyvų spektras gana platus, tad kiekviena birutietė gali rasti sau mielą būdą įsijungti į bendrą veiklą ir puoselėti draugijos vertybes: „Laikmetis viską keičia, tačiau tarpukariu išgrynintas organizacijos tikslas nešti lietuvybę ir pagarbą kariuomenei išlieka ir šiandien. Pati turiu nemažai laiko, tad stengiuosi padėti, kada galiu. Visa ši veikla man yra atgaiva sielai.“
