„Lidó Rico. Ištremti Rojai“ – net tris parodas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padaliniuose pristatantis projektas. Laisvės alėjoje iki birželio 26 d. bus eksponuojama paroda „Švenčiausioji / Santísima“, „Berželio“ ir Šilainių padaliniuose iki liepos 31 d. vyks „Sizifas“ ir „Piešiniai“. Parodų pristatymai vyks pirmadienį, birželio 6 d., 18 val. Renginiuose dalyvaus projekto kuratorė Ina Mindiuz, Ispanijos Karalystės ambasados Lietuvoje ir Kauno miesto savivaldybės atstovai.
Lidó Rico (g. Mursija, 1968) skulptūrinėse instaliacijose naudoja materiją kaip kalbą, kaip refleksijos priemonę. Tam jis pritaiko savo kūną, išskirdamas veidą, kaip kūrybos formą. Tokiu būdu L. Rico kuria kūno, erdvės ir tarp jų kylančių prigimčių sampratas. Pagrindinė šio menininko darbų tema – žmogus. Istorijas žadinančių vaizdų kūrėjas L. Rico neslepia, kad šiuolaikiniam žmogui reikia maištauti, ir tai atskleidžia savo darbuose.
„Viskas, apie ką mums pasakoja Lidó Rico darbai, iš tikrųjų apie mus pačius, apie tai, ką turime viduje, ką matome ir ko nenorime matyti, ką jaučiame ir ko nenorime jausti, bet matant jo darbus tai liejasi ir iškyla… Lidó Rico yra vaizdų, pranešimų konstruktorius. Prasmės konstruktorius“, – apie Kaune pristatomą menininką rašo ispanų meno istorikas Juan-Ramón Barbancho.
„Gyvename baimės ir netikrumo kupinoje dabartyje, todėl turime maitintis viltimi ir užtikrintumu. Menas negali gyventi atsukęs nugarą į kontekstą, kuriame jis gimė, nes jo pareiga – padėti pašalinti nežinomybę ir pridėti naujų perspektyvų, užpildančių mus tikėjimu, žiniomis ir optimizmu“, – teigia kūrėjas, nevengiantis mesti iššūkių, pasakoti apie nepatogų, neįmanomą gyvenimą. Daugelyje jo darbų ryškiai užfiksuota kančia, užsimenama apie paslėptas emocijas, jausmų įvairovę ir sudėtingumą.
Jau kūrybinio kelio pradžioje L. Rico siekė kurti tokį meną, kurį galėtų suprasti visi, nesvarbu, gyvenantys Europoje, Azijoje ar Amerikoje. Menininko įsitikinimu, interesai sutampa, tad jo darbai suvokiami kiekvienoje šalyje. Šis apibendrinimas regimas ispano kaukolių serijoje. Jo kūrinyje „Švenčiausioji/Santísima“ regimos daugybė kaukolių sugrąžina mus į meno istoriją, kurioje vaizduojami su jomis, kaip su atgailos simboli, ar į baroko paveikslus, kuriuose tapyti gyvenimo malonumai, turto, muzikos, gėlių laikinumo grožis, ginklų galia ir privilegijos, smėlio laikrodžiai ir kaukolės, kaip laiko baigties ir trapumo simbolis.
Parodoje „Sizifas“, kuri bus eksponuojama „Berželio“ bibliotekoje, kūriniai, galima sakyti, „išeina“ iš sienų. Menininko ranka laiko Angelą, kuris žiuri į veidrodį: šiuolaikinis menas, L. Rico požiuriu, turi atspindėti tikrovę, turi buti jos pranašu. „Lyg Sizifas, mes, menininkai o ir žmonės, kas rytą keliamės su savo tikslu ir savo našta pasiekti kalno viršūnę. Pagaliau viskas – tikslas pasiektas, bet rytoj ryte viskas pasikartoja. Tvirta menininko ranka laiko angelišką mūsų pradą, padeda nešti savąją naštą kasdien“, – sako kuratorę I. Mindiuz. Šie kūriniai primena skaistyklos ar paskutiniojo teismo scenas, paprastai eksponuojamas bažnyčiose ir muziejuose. Keičiant pedagoginę ir katechetinę šių paveikslų idėją, kūrėjo darbai turi tikslą nukreipti mus į tą patį jausmą.
Šilainiuose, parodoje „Piešiniai“ – autoriaus pirštų atspaudai. Pirštai tampa teptuku, kuriuo menininkas virtuoziškai piešia krauju ar kava. Nepaisant priemonių, diskursyvinė ašis visuomet išnyra iš to paties sūkurio – iš savęs. Rašaluoti pirštai glosto paviršių, raižydami svaiginančio pasivaikščiojimo kontaktą, ir braižo tol, kol atsiranda piešinys.
Informacija apie menininką: www.lidorico.net
Projektą remia Mursijos miesto savivaldybės Kultūros skyrius ir „Bodegas Luzón“ (Ispanija).
