Šiuolaikiniam miestiečiui vieno mygtuko paspaudimu užsisakyti knygą iš kitame Lietuvos gale esančios bibliotekos ir atsiimti ją knygomate jau tapo įprasta. Kitaip tariant, užsimanęs vienos ar kitos knygos, nesi pririštas prie tokių smulkmenų kaip artimiausios bibliotekos darbo laikas ar kitų susidomėjimas joje esančiu egzemplioriumi.
Bet bibliotekos seniai nebėra vien knygų saugyklos – tai mažieji kultūros centrai, siūlantys parodas, koncertus, kino seansus, erdves bendruomenėms ir net vasaros skaityklas parkuose. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos tinklas – 21 padalinys visame Kaune. Kai kurie įsikūrę daugiabučiuose, prekybos centruose, mokyklose. Nemaža dalis slepia (o kartais ir atvirai demonstruoja) savitą charakterį, architektūrą, istoriją. Bibliotekos šimtmečio proga keliauju į penkis kiekvieno mūsų laiko vertus padalinius.
Pabėgimo kambarys Žaliakalnio viloje
Raseinių gatvė Žaliakalnyje gal ir trumpa, bet joje telpa net du viešbučiai ir modernistinės architektūros perlas – apvaliu langu žavinti, autentiškų detalių nestokojanti į kultūros paveldo sąrašus įtraukta vila, kurioje įsikūręs Z. Kuzmickio bibliotekos padalinys. Nors pats lituanistas, pedagogas ir vadovėlių autorius Zigmas Kuzmickis (1898–1976) gyveno V. Putvinskio gatvėje, jo vardas šiai bibliotekai atiteko dėl įdomios paveldėjimo ir dovanojimo istorijos.
1938 m. šį jauno architekto Jokūbo Ūdalovo projektuotą namą pasistatė farmacininkas Adomas Mačius, vėliau pasitraukęs į Vakarus. Okupacijos metais viloje veikė vaikų darželis, vaikų sporto dviračių mokyklos administracija. Atkūrus Nepriklausomybę, paveldėtą namą atsiėmė jame vaikystėje gyvenusi Irena Mačiūtė-Linartienė. Jos vyras Vytautas buvo Zigmo Kuzmickio antrosios žmonos Teresės, nuoširdžiai besirūpinusios sutuoktinio atminimu, pusbrolis. Taigi namas perduotas Kauno savivaldybei su sąlyga, kad atminimas bus puoselėjamas, todėl šis bibliotekos padalinys ir turi Z. Kuzmickio vardą. Kaip pasakojo čia dirbanti vyresn. bibliotekininkė Vilma Mačiulaitytė, šiuo metu kaip tik rengiama lituanisto dokumentų ir daiktų ekspozicija.
Tačiau Kuzmickio padalinys gyvas ne vien praeitimi. Jis neseniai atnaujintas, čia jau keletą metų veikia Žaisloteka, kurios lankytojai gali pasiskolinti stalo žaidimų į namus, taip pat – nemokamas pabėgimo kambarys. Žinoma, jo tema literatūrinė – Šerlokas Holmsas. Paklausta, ar atnaujinus biblioteką čia pagausėjo lankytojų, vyr. bibliotekininkė Inga Dulinskienė sako, kad traukia ne sienos, o kultūrinės, edukacinės veiklos. Čia vyksta net savigynos užsiėmimai. Renkasi ir vietos bendruomenė.
Visgi Inga pastebi, kad reikia rūpintis ir „sienomis“: „Pavyzdžiui, įrengus pandusą atsirado nauja lankytojų grupė – galime priimti ir negalią turinčius asmenis. Jie puikiai pas mus jaučiasi, organizuojame šaškių, šachmatų turnyrus.“
Unikali padalinio paslauga – knygų pristatymas į namus senjorams bei negalią turintiems skaitytojams, „paveldėta“ iš kito bibliotekos skyriaus. „Tie, kurie knygas skaito namuose, dažnai nori istorinių knygų, klasikos, biografijų. O lankytojai, ateinantys į biblioteką, labiau renkasi šiuolaikiškas, naujai išleistas, pareklamuotas knygas“, – pastebi Inga.
Biblioteka su virtuve
„Dirbame su visomis Šilainių mokyklomis, nuolat rengiame edukacijas moksleiviams, laukiame ir darželinukų“, – paklausta, ar tai, kad Šilainių biblioteka yra įsikūrusi „Santaros“ gimnazijoje, turi įtakos padalinio specifikai, atsako jo vadovė vyr. bibliotekininkė Ilona Gražina Paškevičiūtė
Tačiau ryškiausias šios bibliotekos bruožas – moderni mokomoji virtuvė. „Čia ne tik vaikų vasaros stovyklos ar Kauno miesto visuomenės sveikatos biuro paskaitos vyksta“, – pasakoja Ilona. Bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu, rengiami kalbų mokymo užsiėmimai. Ukrainiečių, italų, net japonų kalbos skambesys maišosi su maisto kvapais – netikėtas, bet, panašu, sėkmingas kultūrinis receptas. Žinoma, kulinarinių knygų šioje bibliotekoje taip pat rasite.
Be to, Šilainių padalinys siūlo ir virtualios realybės akinius, įvairias parodas ir atvirą erdvę bendruomenės iniciatyvoms. Pavyzdžiui, būtent čia jau yra vykusi ne viena Evelinos Šimkutės inicijuoto „Šilainiai Project“ veikla. Šiemet didžiausiam Kauno mikrorajonui – 40, tad sulauksite kvietimų į proginius renginius.
Vinilai ir žydų paveldas
Bibliotekos padalinys A. Mapu gatvėje senamiestyje turi ypatingą aurą. Senas raudonų plytų pastatas glaudžia Meno ir muzikos skyrių, kuriame karaliauja ne tik knygos, bet ir vinilai. „Kai rengiu mėnesines ataskaitas, kaskart pastebiu kad daugiausiai išduodame ne filmų, ne kompaktinių diskų, bet būtent vinilo plokštelių“ – atskleidžia padalinio vedėja Edita Šilakauskienė. Ji sako, kad lankytojus domina platus spektras – nuo senos lietuviškos estrados iki ABBA.
Pati gatvė dar 1919 metais pavadinta Vilijampolėje gimusio ir Kaune mokytoju dirbusio rašytojo Abraomo Mapu (1808–1867) garbei. Šiame pastate tarpukariu veikė žydų bendruomenės valgykla ir žydų karių savanorių, dalyvavusių nepriklausomybės kovose, sąjunga. Kaip pasakoja Edita, pradėjus domėtis pastato istorija ją ypač sukrėtė tai, kad biblioteka veikė ir nacių okupacijos metais, į ją buvo suvežtos nacių konfiskuotos žydų bibliotekų bei sinagogų knygos, kurias rūšiuoti iš geto buvo atvežti kalbų žinovai… Atversti istorijos puslapiai įkvėpė naują jos etapą. Šiandien Kauno žydų bendruomenės nariai – dažni bibliotekos svečiai, lankantys teminius renginius ir siūlantys savus.
Kita Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Meno ir muzikos padalinio specifika – parodos, kurios neretai rengiamos drauge su Kauno kolegija. Išties, juk jos Menų akademija, esanti ant Pelėdų kalno, visai čia pat. Padalinio vadovė patikina, kad tokia ir buvo bendrystės pradžia – kolegijos darbuotojai yra bibliotekos skaitytojai. Dar viena mane nustebinusi skaitytojų grupė – miestiečiai, keliaujantys iš vieno Kauno galo į kitą viešuoju transportu ir persėdantys „prie pilies“. Akivaizdu, kad A. Mapu gatvė – labai patogi vieta turint laisvą pusvalandį.
Šančiai – vyriausi už visus
Nors bibliotekos šimtmetį šiemet švenčia visas Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos tinklas, Šančių padalinys savo jubiliejų jau paminėjo prieš porą metų – jis yra seniausias mieste. Pamigravęs po rajoną, pakeitęs keletą nelabai patogių vietelių, galiausiai padalinys apsistojo 1939 m. pastatytoje Šančių pradžios mokykloje (dabar čia veikia Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras, kurio auklėtiniai į biblioteką užeina pasiskolinti programinės literatūros ar tiesiog praleisti laiko).
Šančių ypatybė – bendruomenė, kurios ryšiai akivaizdūs vos įžengus į šį margaspalvį rajoną. Biblioteka – ne išimtis, čia vyksta bendruomenės susirinkimai, šančiškių knygų pristatymai, o pats padalinys dalyvauja kasmetiniame „Šančinių“ festivalyje. Šimtmetyje koncertavo garsus šančiškis Egidijus Sipavičius! Nors vyr. bibliotekininkė Giedrė Čeponienė juokiasi, kad norėtųsi persikelti dar arčiau pagrindinio prospekto, buvimas Sandėlių gatvėje irgi turi privalumų. Prie pat – Baltijos cirkas ir klounų muziejus, netoli ir „Drobės“ fabrikas su to paties pavadinimo dailės galerija. Na, o padalinyje – savi papročiai. Čia populiarių protmūšių lankytojai prašo net atšilus orams. Kiti renkasi šachmatų būrelį ar rankdarbių užsiėmimus.
Du seifai ir atviros durys visiems
Paskutinė maršruto stotelė – Laisvės al. 57, oficialiai – Vartotojų aptarnavimo skyrius. Ne centrinė biblioteka ir ne suaugusiųjų padalinys, kaip dažnai netiksliai įvardijama! Kaip ir kituose Vinco Kudirkos bibliotekos padaliniuose, taip ir šiame laukiami visų amžiaus grupių skaitytojaibei keturkojai jų palydovai. O ką slepia šio pastato sienos?
Kaip pasakojo bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus vedėja Monika Balsevičienė, į fontaną žvelgiantį pastatą dar 1865 m. pasistatė žydų tautybės pirklys Dovydas Ritenbergas. Šis mūrinis dviaukštis – vienas seniausių Laisvės alėjoje, kaip ir dabar, taip ir tada pirmame jo aukšte zvimbė verslai, o viršuje buvo butai. XX a. pastate veikė mergaičių gimnazija. 1922 m. Arielio ir Šeinos Ritenbergų valdą nusipirko Jono ir Juozo Vailokaičių valdomas didžiausias šalyje Lietuvos ūkio bankas, kurio kontora čia ir įsikūrė. Nepriklausomos Lietuvos klestėjimo laikotarpį mena bibliotekoje esantys du seifai. Vienas atidarytas tik visai neseniai – jame rasta senovinių knygų, kurių spaudai liudija, jog jos įsigytos viename antikvariatų. Deja, nelietuviškos, tad biblioteka negali pretenduoti į finansavimą joms restauruoti.
Įdomu, kad, 1941 m. nacionalizavus Ūkio banko turtą, pirmiausia čia įrengta „Marginių“ parduotuvė, kuri priklausė liaudies meno ir namų pramonės rėmimo bendrovei, ir tik 1960 m. į antrą aukštą atsikėlė Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos biblioteka. Čia svarbu paminėti faktą, kad 1925 m. įsteigta biblioteka prieš tai buvo apsistojusi dar dviejose finansų institucijose – neišlikusiame Centraliniame žydų banke ir Lenkų kredito draugijos rūmuose K. Donelaičio gatvėje (dabar ten URBO bankas). Po karo ir po to, kai šie buvo nacionalizuoti. Dar viena įdomi istorija apie laikotarpį Ugniagesių rūmuose – tokia kaimynystė, pasirodo, neapsaugojo bibliotekos nuo… gaisro.
Daugiau apie bibliotekos kraustynes, istoriją ir dabartį M. Balsevičienė gali papasakoti ir jums – ji dažnai veda temines ekskursijas, bibliotekos 100-mečio proga tokia vyko net tamsoje. Na, o ne ekskursijos metu Moniką sutiksite bibliotekos renginiuose, kuriuos pati ir organizuoja.
